Giedrius pyksta pavadintas šeimininku. „Aš čia esu tam, kad dvarui įpūsčiau gyvybės“, – tikina vesdamas mus apsnigta alėja į didžiuosius dvaro rūmus. Jų salės dar kvepia dažais, kai kur nėra grindų. „Šitą palėpę žadame paskirti menininkams“, – užkopiame į viršutinį aukštą ir tamsoje apžiūrime iš senų pytų sumūrytus kaminus – dar nuo anų laikų likusią šildymo sistemą. Pro nedidelius langus atsiveria dvaro parkas, apjuostas keletą kilometrų nusitęsiančia akmenine tvora.
„Pakruojo dvaras – didžiausia dvaro sodyba Lietuvoje, taip parašyta Lietuvos rekordų knygoje, – kai grįžtame atgal, dėsto Giedrius. – O kiek porų jame susituokė! Gal pavasarį, manau, reikėtų jas visas surinkti į vieną vietą ir padaryti šventę. Pažiūrėkit, ir ten, per tiltą, viena vestuvininkų pora žengia.“ Akimirką apsižvalgęs, Giedrius stabteli, apsisuka ir nužygiuoja prie parke vedžiojamo žirgo. Paglosto jį ir veda mus į senąsias arklides. „Štai čia kažkada filmavo legendinį filmą „Tadas Blinda“. Ir tikrai – apsnigta aikštė ta pati, ir pastatai tie patys.
Grįžę į „Traktierių“, jau randame ir patį Tadą Blindą. Tiksliau, kino legendą aktorių Vytautą Tomkų. Paėmęs rašiklį anas raito parašą ant savo jaunystės dienų paveikslo. Tado Blindos laikų daiktų „Traktieriuje“ daug. Tiek daug, kad antrame aukšte jau galima atidaryti muziejų. Jį apžiūrėję, dvaro svečiai galės užsisakyti ir neįprastą pramogą – trumpametražį filmą apie Tadą Blindą. Ne tik užsisakyti, bet ir patys jame suvaidinti.
Giedrius pasakoja, kad Pakruojo dvare atlikti milžiniški, milijonus kainavę restauravimo darbai. Šiuo metu jau veikia visa Šiaurinė dvaro sodybos dalis: malūnininko namai, kur įkurdintas viešbutis ir galima pernakvoti, vėjo ir vandens malūnai, kuriuose – erdvios, modernios konferencijų salės.
„Visa tai turėtų atgaivinti dvarą. Ir šitai – mūsų visų rūpestis. Pažiūrėkit į latvius, kaip jie saugo, kaip rūpinasi savo dvarų kultūra. Ką pamatys mūsų vaikai, anūkai, ką jie sužinos apie Lietuvos istoriją, jeigu tokios vertybės kaip Pakruojo dvaras tiesiog ims ir sugrius?“ – sako Giedrius ir sodina mus prie stalo. Ant jo – naminis alus, virtos pupos, kiaulių ausys su žirniais, įmantrūs mėsos patiekalai su krienais pagardinta rožine bulvių koše, karštutėlės varškės spurgos su avižų kisieliumi ir gervuogių uogiene. „Matot, ką valgydavo senoliai čia, Šiaurės Lietuvoje“, – juokiasi sėsdamasis šalia. Pastaruoju metu Pakruojo dvaras jam tapo antraisiais namais.
