Susitarti pasikalbėti su G.Savicku šiomis dienomis nėra taip paprasta. „Nuo 8 valandos ryto prasideda vienas filmavimas, vėliau – kitas, tai laisvas būsiu apie dešimtą vakaro“, – savo dienotvarkę dėstė artistas.
– Ar jūs dar gyvas?
– Dar gyvas, gyvas... (Atsidūsta)
– Dabar nemažai garsių veiklių žmonių skundžiasi, kad numetė svorio, nes neturi kada pavalgyti, yra labai užsiėmę. Jums tai negresia?
– Žinokit, kaip tik šiandien pasisvėriau ir pamačiau, kad svoris nukrito, tai parduotuvėje prisipirkau daug maisto – visokių bandelių – ir stengsiuosi atgauti formą. Jau net nepatogu šitaip... (Juokiasi)
– Parodijų laida „Dar pažiūrėsim“ plačiajai visuomenei leido jus pažinti kaip daugialypį aktorių – ne tik „sulaižytą“ Kovaldą. Kaip jūs pats vertinate šį projektą?
– Labai smagus projektas, nes jį pradėjome daryti kartu su bendraminčiais, sena „chebra“. Mūsų humoro jausmas visiškai sutapo – aš tikrai negalėčiau vaidinti kitoje humoro laidoje, net nemokėčiau ir labai pavargčiau. O čia labai gerai ir... man juokinga! (Juokiasi)
– Ar jums kūrybinėje virtuvėje taip pat smagu, kaip mums, sėdintiems prie televizoriaus ekrano?
– Smagu rezultatą žiūrėti, o smagiausia – improvizaciniai atradimai. Kartais prieš kamerą tiesiog negali ramiai, be juoko laikytis, tiesiog negali... Bet šiandien buvo labai šalta, nes reikėjo filmuotis pusnuogiems. Sunku buvo... (Rimtai tikina)
Man labai patinka, kad kiekvienas šioje laidoje atranda savo humorą – tam juokinga tas, o kitam – anas. Kai žiūrime rezultatą, dažnai pamatau replikas ar kokį nelogišką pasakymą, kurio filmavimo metu net nepastebėjau.
– „Dar pažiūrėsim“ pagal reitingus patenka į žiūrimiausių laidų dešimtuką, socialiniame tinklalapyje „Facebook“ jau turite per 6000 draugų – kokia jūsų sėkmės paslaptis?
– Galbūt tai, kad mes šitą laidą sumanėme daryti ne prodiuseriams, o sau patiems, nes tiesiog sugalvojome, kad mūsų „chebrai“ būtų smagu tai daryti.
O jei dar ir žmonėms patinka, jie juokiasi netgi tokiu sunkiu laiku – tai labai gerai! (Šypsosi) Svarbiausia, kad tas juokas yra geras, nėra pigus ir banalus. Labai daug intelektualių menininkų mūsų laidoje atranda jiems patinkančio subtilaus humoro. Man dėl to džiugu.
– Kas generuoja idėjas, ką reikėtų parodijuoti šįkart?
– Yra keli idėjų generatoriai, bet paskui mes visi kartu kuriame aikštelėje. Kiekvienas yra kelias laidas matęs, užsikabinęs už kokių detalių – kuriant mes šnekame visi. Jei vienas pasakytų ir visi tai vykdytų – jau būtų neįdomu.
– Kaip jautėtės, kai parodijavote serialą, kuriame pats vaidinate?
– Reikia labai mokėti iš savęs pasijuokti. Nesakau, kad seriale „Moterys meluoja geriau“ nevaidinu iš širdies – jame taip pat atiduodu save. Tik ten kuriu vieną personažą, čia – kitą. Dėl to labai gerai jaučiuosi.
– Daug kam įsiminė jūsų meistriškai parodijuotas Mantas Petruškevičius...
– Daug kam jis įsiminė – man tai jis nėra toks įdomus, yra ką įdomiau parodijuoti. Tiems, kas tą Petruškevičių žino, tiems jis ir įdomus. Aš tikrai nešaukiau, kad noriu jį parodijuoti!
– Vis dėlto, kad perimtumėte jo kūno kalbą turėjote žiūrėti „Mados reidą“...
– Gali nei televizoriaus nežiūrėti, nei laikraščių neskaityti, bet Petruškevičiaus neįmanoma nematyti – jis vis išlįs iš už kokio kampo. Tada (per filmavimą – aut. past.) jis irgi buvo į tą pačią, savo jau pašertą vietą atėjęs...
– Ir daug kam kilo klausimas – kodėl tada nepriėjote prie savo prototipo?
– Nenorėjome gąsdinti... (Šypsosi)
– Manto Petruškevičiaus parodiją kūrėte kartu su tikrų tikriausiu Juozu Statkevičiumi – kaip jautėtės?
– Jis yra labai smagus ir fainas žmogus, seniai jį pažįstu. Mano kuriamą personažą jis „atlaikė“ gerai – juk daug su tais aktoriais bendrauja. Pripratęs. (Šypsosi)
– Skaitytojo klausimas: kada parodijuosite „Krepšinio pasaulyje“?
– O, ačiū, ačiū. Šitą buvome pamiršę. (Juokiasi ir išeina valgyti vėlyvos vakarienės – naminių blynų)