Per pusę amžiaus scenoje, matyt, ne vieną gimtadienį teko švęsti gerbėjų apsuptyje?
Taip, yra tekę ne kartą dainuoti per gimtadienį ar jo išvakarėse. Nieko čia blogo nematau. Atvirkščiai – tai labai šventiška ir netgi smagu. Aš labai puikiai jaučiuosi koncertuodamas per gimtadienį, nes praleidžiu jį sau įprastoje aplinkoje.
Pasižiūrėkime retrospektyviai – visi prisimena savo pirmuosius kartus. Tad kaip jūs prisimenate savo pirmąjį pasirodymą scenoje? Jums buvo vos šešiolika, tad kokios emocijos aplankė?
Na, taip, pirmieji mano koncertai buvo Palangos restorane „Birutė“, kuomet buvau 16-os. Jie buvo nedideli, tačiau tai buvo mano pirmieji profesionalūs pasirodymai. O atvykęs į Vilnių pradėjau dainuoti pas šviesios atminties Miką Vaitkevičių (berniukų ansamblio „Ritmas“, kuriame 1965-aisiais S.Povilaitis pradėjo dainuoti, vadovas – aut.past.), tada jau pasirodymai įgavo kitokį lygį. Koncertuodavome Kauno halėje „Kauno pavasarių“ metu ir vaikams buvo didelė erdvė, didžiulis susidomėjimas ir pilnos salės būdavo. Tie man ir yra įsimintini pasirodymai.
Tačiau į Vilnių iš Palangos jūs atvykote ne dainuoti ar muzikuoti, o žurnalistikos studijuoti. Su muzika ši sritis ne itin daug bendro turi...
Bendro tikrai nedaug. Aš pasakysiu taip, norėjau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (tuometė Lietuvos valstybinė konservatorija – red. past.) stoti, bet mane atkalbėjo. Sakė, kad sunku iš ryto užsiimti vietą auditorijoje, instrumentų nėra ir panašiai. Kažkaip aš visada buvau tarp šių dviejų dalykų, nes mane traukė ir literatūra, ir muzika. Tiesa, kaip tik tais metais, po ilgos pertraukos, rinko žurnalistų kursą. Todėl ir nuėjau į žurnalistiką. Likimas, galiausiai, sudėliojo taip, kaip reikėjo, todėl, kad aš vienu metu ir studijavau, ir dainavau. Taip jau susidėliojo, kad paskui buvau pakviestas į Lietuvos nacionalinę filharmoniją (1970 metais maestro pradėjo dainuoti su „Nemuno Žiburių“ kolektyvu – aut.past.).
Niekada nesigailėjote nesiejęs savo ateities su žurnalistika ir pasirinkęs muziką?
Kažkaip ne, nesigailėjau. Ypač dabar, kuomet visa žurnalistika pagelto. Tikrai nesigailiu.
Klausimas tradicinis – kaip tiek metų išlikti scenoje? Muzikos tendencijos nepaliaujamai kinta, o jūs, matyt, būsite atradęs receptą?
Recepto nėra, tikrai nėra. Klausimas ne pirmas, sakyčiau, ir net banalus pasidaręs, nes visi jį užduoda. Manau, jei ir būtų koks receptas išrastas, tai jis jau būtų seniai visiems žinomas. Taip sakant, išviešintas ir seniai naudojamas. Aš tikrai negaliu į jūsų šį klausimą atsakyti.
Jums teko dainuoti įvairiuose kolektyvuose, dainuoti solo. Kuris tarpsnis karjeroje jums kelia šilčiausius prisiminimus?
Šilčiausi atsiminimai apie „Nerijos“ ansamblį. tuo metu mus aplankė ir tas, kaip aš sakau, gaivališkas populiarumas ir kolektyvas buvo šaunus, ir vadovas.
Įdomu buvo su visais kolektyvais dirbti, bet „Nerijoje“ (1973-iaisiais – aut. past.) vis tik geriausi prisiminimai. Juk šiame ansamblyje praleidau net 14 metų. Be to, tuo metu mus aplankė ir tas, kaip aš sakau, gaivališkas populiarumas, ir kolektyvas buvo šaunus, ir vadovas. Nors apskritai mano muzikiniame kelyje man sekėsi sutikti tik profesionalius vadovus.
Pakalbėkime plačiau apie gimtadienius. Ar turite kokių nors ypatingų gimtadienio šventimo tradicijų, kurių per 66 metus nė karto nesulaužėte?
Žinoma, iškilmingi pietūs. Anksčiau būdavo iškilmingi baliai gastrolėse ir panašiai. Būdavo įprasta, jei artistas švenčia gimtadienį visi susimetam sumuštinių, degtienės ir švenčiam viešbutyje. Teisingai, dar visuomet gimtadienio proga mūsų laukia pirtis.
Gerai, o jei tektų išsirinkti vieną šauniausią, labiausiai pašėlusį, gimtadienį, kurį pasirinktumėte, koks jis buvo?
Linksmas buvo mano 32-asis gimtadienis. Jis vyko pirtyje. O kadangi mano gimtadienis žiemą, tai, žinote, visokiausių bėdų gali tikėtis. Daugelis nukentėjo per tą gimtadienį. Taigi po pirties lakstėm į eketę ir aš asmeniškai nuvirtęs susižeidžiau šonkaulius. Atsimenu, kad vaistinėje prašiau vaistų sakydamas: „Man svarbu, kad aš padainuočiau, o paskui tegul skauda“. Kitas, pamenu, kad vos rado kur išnerti įšokęs į eketę, dar vienas gerokai nusibrozdino pažastį (juokiasi)... Tai čia buvo ir linksmas, ir graudus gimtadienis viename.
 |
| Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Stasys Povilaitis |
Interviu pradėjau klausimu apie sutiktus gimtadienius scenoje. O pabaigai sakykite, kaip paminėsite savo 50-metį scenoje?
Planuoju 5 koncertus – Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Jie prasidės kovo pirmąją „Švyturio“ arenoje ir tęsis apie mėnesį. Tad visi galės švęsti su manimi.
Glausta Stasio Povilaičio biografija
Dar besimokydamas Kauno 4-ojoje vidurinėje mokykloje maestro lankė specialią muzikos mokyklą, kurioje mokėsi groti smuiku ir obojumi. 1961-aisiais išvyko į Palangą ir baigęs aštuonmetę mokyklą ir įsidarbino statybininku. Tuo tarpu mokslus tęsė vakarinėje mokykloje, kurioje su vienminčiais buvo subūręs jaunimo estrados ansamblį. Su jais S.Povilaitis, būdamas 16-os, rengdavo pasirodymus legendiniame Palangos restorane „Birutė“. Taip ir prasidėjo jo profesionali muzikanto karjera.
1965-ieji dainininkui buvo lemtingi, mat išvykusį į Vilnių studijuoti žurnalistikos jį pastebėjo kompozitorius Mikas Vaitkevičius (1931–2006 m.) ir pakvietė dainuoti ansamblyje „Ritmas“, kuris koncertavo naktiniame bare „Dainava“.
1970 metais jis tapo Nacionalinės filharmonijos ansamblio „Nemuno žiburiai“ solistu. Su šiuo ansambliu danininkas apkeliavo visą Tarybų Sąjungą, o 1973-iaisiais iširus „Nemuno žiburiams“ prisijungė prie ansamblio „Nerija“ ir netrukus sulaukė milžiniško populiarumo. Po šešerių metų pradėjo koncertuoti su Miko Suraučiaus ansambliu, bet vėl grįžo į „Neriją“.
 |
| Eriko Ovčarenko nuotr./Stasys Povilaitis |
1984–1987 metais dalyvavo viešbučio „Lietuva“ varjetė programose, o nuo 1988-ųjų iki pat šiol rengia autorines programas ir koncertuoja Lietuvoje bei užsienyje.
Per visą savo muzikinę veiklą maestro išleido net 15 albumų. Pirmasis jų pasirodė 1975 metais ir vadinosi „Dainuoja Stasys Povilaitis“, o paskutinysis – 2004-aisiais išleistas „Dar po vieną“. 2013-aisiais maestro per gimtadienį viešai pasveikino net šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Per savo 50-ies metų scenoje jubiliejų S.Povilaitis pelnė gausybę apdovanojimų bei laimėjo ne vieną konkursą:
- 1967 m. tapo Baltijos šalių konkurso „Liepojos gintaras“ laureatu;
- 1968 m. apdovanotas diplomu konkurse „Vilniaus bokštai”;
- 1970 m. pelnė laureato vardą konkurse „Lenkų daina”;
- 1991 m. apdovanotas Antano Šabaniausko premija;
- 1993 m. apdovanotas Naujosios komunikacijos mokyklos „Gintarinės palmės“ premija už nacijos formavimą;
- 1997 m. už nuopelnus muzikai pagerbtas „Bravo” premija, tais pačiais apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu;
- 2013 m. M.A.M.A. 2012 ceremonijoje maestro specialiu apdovanojimu pagerbtas Už nuopelnus muzikai.
Siūlome pasiklausyti vienos populiariausių Stasio Povilaičio dainos „Švieski man vėl“:
