Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Gimtadienį švenčianti legendinė aktorė Eglė Gabrėnaitė: „Pasirinkau ne tą profesiją“

Viena garsiausių Lietuvos aktorių Eglė Gabrėnaitė šiandien švenčia savo 64-ąjį gimtadienį. Jau nuo pat ankstyvo ryto ji skubėjo pirkti torto, kuriuo vaišins savo mylimus studentus. „Man – svarbiausia padėkoti visiems. Ne už sveikinimus, ne už dovanas. Už tai, kad yra šalia“, – šventiškai nusiteikusi portalui Žmonės.lt sakė teatro ir kino žvaigždė.
Eglė Gabrėnaitė
Eglė Gabrėnaitė / Šarūno Mažeikos/BFL nuotr.

Jokios pompastikos, sureikšminimo, jokių specialių ritualų. E.Gabrėnaitė patikino, kad jokių susėdimų prie stalo nebus. Tų, kuriuos ji labiausiai norėtų prie jo matyti – jau nebėra, o į naujas draugystes ji jau nebesileidžianti. „Norint prisijaukinti žmogų, tam reikia skirti ištisus metus“, – sako E.Gabrėnaitė.

Gimtadienius ji vadina stebuklinga vaikystės švente, kuri vėliau įgauna visai kitą prasmę.

Ar šiandien gimtadienis jums šventė?

Oi, ne, tikrai ne. Tai vaikystės šventė. Mano metų sulaukę draugai neretai daro balius, tačiau ar man tai linksma diena? Nepasakyčiau. Ji skirta apmąstymams. Kiekvienais metais pabundu su virpančia širdimi – prisimenu tuos, kurių jau nebėra šalia, pačius brangiausius žmones. Pasikalbu su tėte ir mama, močiute – priešais save turiu jų nuotrauką.

Vienoje mano mėgstamiausių knygų – Ray‘aus Bradbury „Pienių vynas“ – nuskamba tokia frazė, kad laimingiausia akimirka yra tuomet, kai nežinai. Ir iš tiesų, bėda, kai daug žinai, tai nėra laimė. Kartais mąstau, kaip surasti tą į laimę vedantį siūlą?

Gimtadienio rytą iš tikrųjų jaučiuosi lyg naujai gimusi. Ta sekundė, kai pramerkiu akis ir suprantu, kad gimiau iš naujo, yra tikrai ypatinga. Suvirpa širdis, rodos, prasideda naujas kelias. Kurio nežinai. O paskui vėl viskas gula į savo vėžes.

Man jau kokius trejus metus atrodo, kad man 65-eri, nors tiek dar bus tik kitąmet. Draugai vis sudrausmina klausdami, kodėl aš save sendinu.

Skaičiuojate metus?

Visą gyvenimą. Tačiau jų nesureikšminu. Man jau kokius trejus metus atrodo, kad man 65-eri, nors tiek dar bus tik kitąmet. Draugai vis sudrausmina klausdami, kodėl aš save sendinu. Bet turbūt taip yra, kad visi kažko laukiame. Juk kai buvo 13-a, galvojome, kaip atrodysime 16-ikos.

Kita vertus, ar laukiu tų 65-erių, nežinau. Man tai tiesiog riba, kurią turi peržengti. Apskritai, prieš kiekvieną gimtadienį jaučiuosi pažeidžiama, susigraudinu, ką nors skauda. Nėra taip lengva pasitikti naujus metus. Tačiau gimsti ir vėl viskas gerai.

Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Eglė Gabrėnaitė ir Vytautas Rumšas Jaunesnysis
Juliaus Kalinsko/15min.lt nuotr./Eglė Gabrėnaitė ir Vytautas Rumšas Jaunesnysis

Kuris gimimas iš naujo jums pačiai reikšmingiausias, labiausiai įsimenantis? Turbūt tokių buvo ne tik vaikystėje.

Per savo 60-metį padariau tai, ko ilgai norėjau – nuvykau į Maskvą, ten, kur iš tikrųjų gimiau. Ten mokėsi mano tėvai, aplankiau bendrabutį, kuriame teko gyventi. O vakare su buvusia marčia Tania ir anūku sėdėjome gražiame restorane, pro langus matėsi visa Maskva.

Šalia sėdėjo mano studentas Mindaugas Karbauskis, prie kito staliuko – Ala Pugačiova ir Maksimas Galkinas. Buvo labai juokinga, nes anūkas vis bandė juos nufotografuoti, tačiau jie vis pasakydavo, kad negalima. Tas vakaras... jis buvo toks tikras.

Nors esu pareigos žmogus – ateinu visada anksčiau negu reikia, mėgstu tvarką – čia, Maskvoje, po šitiek metų staiga leidau sau padūkti.

Norite pasakyti nekrečiate kvailysčių? Nejaugi viskas jūsų gyvenime sustyguota taip, kad niekada nenukrypstate į šalį?

Sykį manęs paklausė, ar mėgstu sau dovanoti dovanas. Nelabai aš ką sau dovanoju, bet, štai, vakar pagalvojau, kodėl gi iš tiesų nepasidarius sau staigmenos? Nuėjau į kažkokią labai gerų batų parduotuvę ir tokią nesąmonę nusipirkau! Dar dabar bijau pažiūrėti, kas tame maiše. Norėjau keisti stilių, bet, man rodos, nevykusiai (Juokiasi.).

O taip atrodo todėl, kad visuomet gyvenau taip, kaip reikia.  

Vienas mano draugas yra pasakęs: „Nugyvenau gyvenimą ir dabar galvoju, kad du dalykus dariau ne taip: visą gyvenimą pragyvenau ne su tuo žmogumi ir gyvenau taip, kaip reikia, per daug teisingai. Dariau per mažai klaidų.“

Savo studentams visada sakau, kad nebijotų klysti. Aš, nors irgi buvau per daug teisinga, mokiausi ne iš laimėjimų, ne iš pergalių ar festivalių, kuriuose laimėdavau prizus už geriausius vaidmenis. Mokydavausi iš to, kad nukritusi gebėjau atsitiesti. Būtent tai yra tikrosios gyvenimo pamokos. Per klaidas, kvailystes.

Ko pati sau palinkėtumėte?

Netikėtai įsėsti į troleibusą, važiuoti važiuoti juo kur nors ir išlipti. Visai ne vietoje, ne laiku. Norėtųsi tiesiog atsidurti nežinomoje vietoje ir neskubant pasivaikščioti.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Eglė Gabrėnaitė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Eglė Gabrėnaitė

Toks noras lyg ir nesunkiai įgyvendinamas.

Taip tik atrodo. Man visuomet tenka viską daryti bėgte, gyvenu nuolatiniame judėjime. Užimtumas didelis, o kojos jau prasčiau į priekį neša. Suprantu, kad reikia save tausoti, bet niekaip negaliu prie to priprasti. Tiesiog einu, nes esu įpratusi visur lėkti, viską daryti bėgte. Pailsiu ir po poros valandų vėl tenka bėgti. Užimtumas tikrai didelis, bet čia turbūt mano pačios pasirinkimas.

Užsiminėte apie dalykus, dėl kurių kartais gyvenime tenka gailėtis. Ir dažniausiai ką nors keisti jau būna per vėlu. Ar yra kas nors, ką jūs būtumėte dariusi ar bent jau norėtumėte, kad viskas būtų susiklostę kitaip?

Labai norėjau rašyti. Nuolat įsivaizduoju: lauke lyja, pro langą matosi daug medžių, o aš sėdžiu šiltai, geriu kavą ir rašau – kas gali būti gražiau? Padarau pertrauką, einu pasivaikščioti ir vėl sėdu rašyti. Apskritai manau, kad pasirinkau ne tą profesiją. Man reikėjo būti rašytoja.

Esu prirašiusi labai daug esė, atsiminimų. Man gaila, kad neturiu tam laiko – rašymui riekia jo skirti. Rašau ne apie save, negalvokit. Apie kitus. Džiaugiuosi, kad gyvenimas suvedė su tiek daug talentingų žmonių. Būtent dėl to man patinka aktoriaus profesija. Dėl to bendravimo, pokalbių, pažinčių.

„Lietuvos ryto“ televizijos nuotr./Eglė Gabrėnaitė
„Lietuvos ryto“ televizijos nuotr./Eglė Gabrėnaitė

O šiaip man kartais pikta ant savęs, bet charakterio nebepakeisiu (juokiasi.). Esu mistikė, tikiu likimu. Mano patys mylimiausi gyvūnai – liūtai, tigrai ir katinai. Jie laisvi. Dievinu šunis, bet jų draugiškumas ir jų atsidavusios akys mane užmuša. Laisvė man reikalinga kaip oras.

Esu individualistė. Dar mokykloje gaudavau velnių, kad esu atsiskyrusi. Aš priversta būti kolektyve. Teatro menas yra kolektyvinis.

Aš nekenčiu laukti, o visą gyvenimą laukiu. Nesvarbu ko, susitikimo, lėktuvo, atsakymo į rūpimą klausimą. Nekenčiu važinėti, nors visą gyvenimą keliauju.

Įvyko taip, kaip įvyko, o norų neišpildytų buvo. Nors, kai geriau pagalvoju, nelabai aš ką ir keisčiau. O už visus kritimus veidu į asfaltą galiu tik dėkoti Dievui.

Ar iš esmės jaučiatės įgyvendinus savo tikslus, norus, siekius?

Oi, ne. Kasdien gyvenu su kaltės jausmu. Ypač dėl to, kad nepasakiau ko nors gero, nepaglosčiau galvos, kai buvo laikas, o žmogus ėmė ir išėjo.

Dešimtys draugų, kuriems nepasakiau gerų žodžių – išėjo. Kartais ryte pabudusi pažiūriu į dangų, pasakau jų vardus ir padėkoju, kad jie buvo mano gyvenime.

Tarptautinio R.Tumino festivalio nuotr./Rimas Tuminas ir Eglė Gabrėnaitė
Tarptautinio R.Tumino festivalio nuotr./Rimas Tuminas ir Eglė Gabrėnaitė

Kas šiandien jums yra didžiausia vertybė?

To neįmanoma apsakyti žodžiais. Man nereikia, kad mane mylėtų, man reikia, kad mane suprastų. Galbūt tai žydra svajonė, bet man tai labai svarbu.

Jaučiatės laimingas žmogus?

Manau, kad taip. Susidėlioju pliusus ir matau – jų yra daug. Esu laiminga kaip moteris, kaip mama, močiutė. Teatre didžiausia dovana man buvo tai, kad kiekvienu amžiaus tarpsniu gaudavau dovanų gerą vaidmenį.

Liūdniausia yra tai, kad nebėra pačių mylimiausių draugų. Bet jie buvo. Šiandien džiaugiuosi esanti tarp jaunų žmonių. Dėl tos energijos. Kartu pašnekam, pajudinam vieni kitus.

Per savo 60-ąjį gimtadienį užsiminėte gimusi iš naujo. Kaip manote, ar dar kartą jus aplankys panašus jausmas?

Ne. Kadaise Romas Granauskas, kurį labai myliu, yra pasakęs: „Egle, niekada negrįžk į tas vietas, kur buvai labai laiminga.“

Tai yra baisi rizika ir aš tą žinau. Tegu tai lieka, verčiau nepamatyti laimės kitomis akimis.

Kadaise gyvenau negyvenamoje saloje Kaspijos jūroje, ten filmavome filmą, ant laužo gaminome valgyti. Viskas atrodė magiška, ta vieta... ji buvo tokia ypatinga!

Nuvažiavome ten po mėnesio. Skridome su kukurūzniku ir kai nutūpėme – tai buvo šalta ir visiškai negyvenama vieta. O tuo metu, kai mes gyvenom, tai buvo pasaulio vidurys. Sala tapo nebegyva. Nes joje nebebuvo žmonių, nebebuvo mūsų. Man taip ir išliko atminty tas stebuklingas vaizdas: su žalčiais, delfinais... Ir kai pamatai tą atsitraukęs... blogai. Tegu tai, kas buvo gražiausia, lieka nejudinta.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos