– Esate seniai matytas eteryje. Kas jūsų gyvenime vyksta dabar? Ar muzika tebėra jūsų pagrindinė veikla?
– Muzika buvo ir bus mano pagrindinė veikla, o kiek išsiplėtė ta muzikos veikla su kitomis sritimis, tai gal ir nauja – tiek man pačiam, tiek ir mano auditorijai. Iš esmės prodiusuoju taip, kaip ir prodiusavau, tai man labiausiai patinka, tą geriausiai išmanau ir tame gerai jaučiuosi, dėl to ir esu tikras, kad visa tai niekur nedings.
Kita vertus, šiuo metu esame tikrai išsiplėtę, išsikeroję ir esame įvairių technologinių platformų gamybiniame procese. Bet kol kas tai komercinė paslaptis.
– Kada mes galime tų naujovių tikėtis?
– Kitais metais. Kol kas planuojame vasario ar kovo mėnesiais. Kaip ir aišku, kad visiems veiklą pristabdė pandemija, kuri, panašu, pasaulyje užsitęs ilgiau nei Lietuvoje. Dabar jau matosi, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos rezultatas yra geresnis, nes jie vidinėje rinkoje didesnių problemų neturi. Tuo metu Anglija susiduria su daug problemų, apytiksliai vertinant 60 proc. visų sektorių neveikia ir veiks tik nuo 2021 metų, tai akivaizdu.
– Užsiminėte apie Angliją. Ar ją jau laikote savo pagrindiniais namais?
– Dabar mūsų namai tikrai yra Londonas.
– Tai ar nebuvo sunku išgyventi karantiną būtent Londone?
– Ne, karantiną išgyvenome turbūt taip, kaip ir visi. Aišku, buvo sunkumų, karantinas pakenkė ir verslui, buvo ir baimių, ir neramumų, bet, kita vertus, padėjo mūsų sodelis, kurį mes turime. Kažkuria prasme tai ir rami aplinka, ramus rajonas, toks, kuriame galima išeiti pasivaikščioti, užsiimti projektais, galvoti apie juos.
Kūrybine prasme karantinas man visiškai nepakenkė. Apskritai, gal net daugiau laiko atsirado, atsirado ir daugiau vietos galvoje tam, kad apgalvočiau įvairius ateities reikalus. Taip ir gimsta nauji projektai.
– Ar palaikote ryšius su Lietuva? Ar lankotės čia?
– Ryšius palaikau, tarkim, dabar prodiusuoju ir Egidijaus Dragūno muziką. Bet pats nesilankau. Paskutinį kartą Lietuvoje buvau gal daugiau nei prieš metus. Paskui viskas sukosi apie Angliją. Bet tai priklausė ir nuo mūsų, nes mes čia atvykome, pradėjome savo veiklą įprasminti pasaulinėje rinkoje ir taip darome iki šiol.
Aš Anglijoje beveik trejus metus, tai jau tikrai matosi to rezultatai, o jų pasiekti būnant Lietuvoje yra neįmanoma
– Ir kaip jums toje pasaulinėje rinkoje sekasi? Išvykę atlikėjai sako, kad tai yra gan sudėtinga.
– Manau, kad visur viskas yra sudėtinga, o kartu ir gyvenimas eina savo vaga, tai tiesiog prie to prisitaikai. Nemanau, kad Lietuvoje yra lengviau. Turbūt visur viskas yra atitinkamai pagal tai, kiek žmogus nori, gali, kiek daro, o nuo to priklauso rezultatas. Tik aš galvoju, kad skirtumas tas, jog rezultatai pasaulinėje rinkoje yra kiti, jie yra geresni, ir tai akivaizdu.
Aš Anglijoje beveik trejus metus, tai jau tikrai matosi to rezultatai, o jų pasiekti būnant Lietuvoje yra neįmanoma.
– O su kuo dabar dirbate, be lietuvių? Ar tai mums girdėti vardai?
– Labai žinomų vardų nėra, kaip tik dirbu su įvairiais nežinomais arba kylančiais atlikėjais. Kažkuria prasme darbas su jais šiuo metu yra apstojęs (būtent tas tiesioginis darbas su žmonėmis), bet tuo metu galima vystyti kūrybą, galima galvoti į priekį – tiek apie albumus, tiek apie pasirodymus, tiek išleidimus, gal net videomedžiagą.
Kaip ir minėjau, begalvodami, kas čia ir kaip bus, iš pradžių buvome išgąsdinti, bet atsirado technologinių sprendimų, gimė gražios mintys. Iš tikrųjų, gal net pačios gražiausios. Bet kol kas jų neviešinsime, nes kaip ir nenorime aplink save susikurti konkurencijos. Galiu pasakyti tiek, kad tai smagūs, šiuolaikiniai, technologiniai sprendimai, kurie smarkiai susiję su muzika. Netrukus pasaulis pamatys tuos produktus ir manau, kad jais džiaugsis.
– Užsiminėte, kad pasaulinis muzikos lygis yra gerokai aukštesnis nei Lietuvos. Ar svarstytumėte savo išmoktas pamokas, įgytas žinias kada nors parvežti į Lietuvą ir ją keisti, tobulinti muzikos srityje?
– Mes keičiame toje srityje, kurioje šiuo metu dirbame. O ji yra labai išsikerojusi, tai nėra tik muzikos prodiusavimas. Kompanija „Shakespeare Music“ užsiima ir muzikos licencijų tiekimu, dirbame su labai daug pasaulio muzikos prodiuserių, tiesiogiai dirbame ir kuriame muziką galbūt su 200 atlikėjų.
Tai yra labai didelis žmonių, susijusių muzikos srity, ratas – tiek atlikėjų, tiek prodiuserių. Nemaža dalis tų prodiuserių yra ir Lietuvoje, su jais mes puikiai bendradarbiaujame. O tai reiškia, kad jie dirba pagal Vakarų vėjus, ir muzika, kurią jie kuria, yra reikalinga čia. Taip pat yra jaunų, kylančių lietuviukų, kurie turi visiškai vakarietišką pasaulėjautą, jų skonis yra susiformavęs su pasauline rinka.
Taigi manau, kad tai yra labai didelis indėlis. Man teko mokyti tikrai ne vieną jauną žmogų, taip pat ir garso įrašų studijoje Lietuvoje. Jie dabar turi labai daug darbo, koncentruojasi į pasaulio rinką. Tokiu būdu ir vyksta ta mokykla, nėra taip, kad galvočiau, kaip tiesiogiai Lietuvai perduoti savo žinias.
Visa tai darau jau kokius 8-eris metus, dar prieš išvykdamas į Angliją, seniai dirbu su pasaulinėmis rinkomis. Ir tikrai manau, kad jaunoji karta žada daug perspektyvų ir neturiu net menkiausios abejonės, kad reikia kokių 5–10 metų (o gal jau ir dabar matome), ir pamatysime jaunus lietuvius, kurie puikiai mums atstovaus pasaulyje.
– O kas, anot jūsų, yra tie jauni lietuviukai?
– Na, tarkim, vienas iš jų su mūsų kompanija dirba daug metų, beveik nuo susikūrimo pradžios. Tai yra Mean teeth. Jis drum&bass scenoje šiuo metu yra vienas žinomiausių Europoje. Mean teeth yra visiškai kitos kartos ir kitų pažiūrų jaunuolis, kuris vienaip ar kitaip bus gyvenime susijęs su muzika, o jo muzika dar labai tobulės.
Šis jaunuolis puikus, visiškai neturintis jokių žalingų įpročių, kas yra keista šitam žanrui – šviesus, išsilavinęs, šią muziką jis kuria šiuo vardu, bet manau, kad jis turi dar begalę kitų slapyvardžių, kuriais prisidengęs kuria kitokią muziką.
Beje, aš ir pats vienu metu turėjau virš 100 skirtingų slapyvardžių, kurie propaguoja skirtingus muzikos žanrus. Tai daugeliu atveju nežinotumėte, kad ten mano kūryba.
– Kodėl renkatės kurti muziką su slapyvardžiais?
– Jaučiu, kad tai būtų labai plati tema. Bet taip jau yra, kad pasaulyje kuriant skirtingą muziką, dirbant su skirtingais atlikėjais, reikia prisitaikyti prie rinkos. Tarkim, jeigu kuri teatro muziką, ką aš darau dažnai, tu turi vieną auditoriją, bet vėliau, pavyzdžiui, kuri dainą su necenzūriniais žodžiais, tai prisitaikai prie kitos rinkos.
– Ar visa tai ne iš baimės, kad nepriims kito žanro atlikėjai?
– Ne tik iš baimės. Tiesiog prisitaikai ir galų gale išeina taip, kad iš esmės visiems tinka ir patinka. Net nežinau, nėra kažkokių gilesnių studijų šitoje vietoje.
– O ar yra žanrų, kurių negalėtumėte kurti?
– Ne, esu absoliučiai atviras žanrams. Manau, kad tai būtų frustracija su siauraprotiškumu, jei žmonės sakytų, esą, aš esu gitaristas ir groju tik roką, arba esu gitaristas, bet groju tik klasiką. Reikia visko pačiupinėti, kad galėtum save nors kiek vadinti muzikantu. Taip yra ir su muzikos prodiusavimu. Kai kas nors sako, kad jiems tinka tik vienas žanras, manau, iš to reikia išaugti.
Visa muzika iš esmės yra jau sukurta – tai yra vienas dalykas. Bet mes žinome, jog visą laiką gali būti n variacijų.
– Prieš tai kalbėjote apie kitą požiūrį, apie Vakarų muzikos tendencijas. Vis dėlto kartais yra sunku atskirti ribą, kur yra tiesiog vakarietiškos muzikos kopijavimas, o kur – ėjimas koja kojon su ja. Ar galite įvardyti tą skirtį?
– Galiu, ir labai paprastai. Visa muzika iš esmės yra jau sukurta – tai yra vienas dalykas. Bet mes žinome, jog visą laiką gali būti n variacijų. Jeigu pažiūrėtume į M.Jacksono repertuarą, didžioji dalis jo muzikos elementų yra paimta iš klasikos – tiek Mozarto, tiek Beethoveno ir kitų garsių kompozitorių. Jeigu pažiūrėtume į vėlesnius atlikėjus, tarkim, J.Timberlake'ą ir kitus, jie taip pat žiūrėjo 50, 100 ar net 400 metų atgal. Taip kad iš tikrųjų visa vakarietiškos muzikos esmė jau yra parodyta, pristatyta, sukurta ir dabar tik belieka ją pritaikyti šiai dienai.
Kalbant konkrečiai apie tuos skirtumus, pavyzdžiui, slaviška muzikos kultūra man nėra tokia priimtina. Arba yra įvairiausių kraštų, kurie labai skiriasi kultūriškai, pavyzdžiui, arabų arba azijiečių kraštai, kurie man nėra priimtiniausi. Tikrai ne dėl to, kad aš jų nemėgčiau ar man jie šiaip nepatiktų (nors gal yra ir to), tiesiog mes galime sutarti, kad tai nėra mano aplinka.
Vakarietiška, arba bent jau kaip mes šiandien tą vakarietiškumą suvokiame, pradedant nuo filosofijos iki gyvenimo būdo, – visa tai yra susiję ir su muzika. Ar tai bus nauja, ar mažiau nauja, ar kaip tik labai sena – nekvestionuojama, tai yra kiekvieno atlikėjo reikalas. Esmė, kad tai būtų vakarietiškos kultūros propagavimas.
Aš vis tiek mus – lietuvius, latvius ir estus – laikau jau Vakarų dalimi, vakarietiško požiūrio ir mažiau slaviško. Akivaizdu ir tai, kad mažiau arabiško, afrikietiško ir azijietiško. To reikia neužmiršti.
– Ar jūsų gyvenime lieka laiko kažkam kitam, be muzikos?
– Lieka, iš tikro aš mėgstu ir patinginiauti, ir pakeliauti, ir, būna, pasitariame, kai vaikams reikia groti instrumentais – visaip kaip tenka. Negaliu pasakyti, kad skiriu labai daug laiko savo apmąstymams, ko aš norėčiau dar papildomo savo laisvalaikiui, – kažkaip prisitaikau ir to per daug nesureikšminu.
Raigardas Tautkus – galerijoje:
– Kalbant apie laisvalaikį, kaip tik artėja jūsų gimtadienis. Kur jį švęsite – Lietuvoje ar užsienyje?
– Skrisime į Lietuvą, planuoju važiuoti ir susitikti su keliais draugais, bet planuoju tai pasidaryti labai lengvai. Tikiuosi per savo gimtadienį pagrybauti, bet bijau erkių. Įsivaizduoju, kad gimtadienį švęsiu tiesiog sodyboje su šeima.
– Ar jums gimtadienis yra svarbi šventė?
– Savo gimtadienius aš mėgstu, o taip jau sutapdavo, kad visą gyvenimą, kadangi liepos 16 diena yra vidurys vasaros, juos sutikdavau Palangoje. Kaip tik tomis dienomis vis vykdavo koncertai – tai su grupe „Neo“, paskui – su Kauno šampaniniu choru. Tiesą sakant, net neatsimenu, kad būtų buvę kitaip, gal nebent kokius metus.
Tuos gimtadienius sutikdavau labai paprastu būdu – po koncerto būdavo labai smagu, tai kur nors eidavome atšvęsti. Šiais metais jau yra kitaip, bet yra gerai, nes taip dar nebuvo.
– Daug kam gimtadienis yra proga atsigręžti į nuveiktus darbus. Jūs esate sukūręs per 1000 dainų. Man tai atrodo labai daug, o jums? Gal norėtumėte būti sukūręs daugiau?
– Aš dėl to labai džiaugiuosi, nes, kaip ir minėjau, save laikau muzikantu ir turbūt gyvenime taip ir bus toliau. Man tai yra didžiausias įvertinimas ir smagu, kad žmonėms patinka, kad muzika pasiekia didelę auditoriją, kad tų kūrinių yra įvairiausių, įvairių žanrų – nuo spektaklių iki dainų.
Ateityje, tikiuosi, kad mano muzika vienaip ar kitaip, vėliau ar anksčiau skambės visame pasaulyje. O visa kita – ir toliau būsiu prodiuseriu. Atlikėjai lips į sceną, o aš prodiusuosiu.
– Grįžtant į senesnius laikus. Lietuvoje bene daugiausia buvote žinomas iš grupės „N.E.O“. Ar pasiilgote tų laikų ir kaip į juos žiūrite dabar?
– Žinoma, kad pasiilgau tų laikų – tai buvo labai smagūs ir geri laikai. Dabar įvertinus, ką teko patirti, kiek teko pamatyti miestų ir sutikti žmonių, kiek sutikti gerbėjų, kiek Lietuvoje žmonių mus klausė ir kaip mūsų dainos skambėjo, tai aš visiems linkėčiau tokių išgyvenimų, jų tikrai būtų galima pavydėti, tai yra dovana gyvenime, kad tai galėjau patirti. Niekaip kitaip to negalima apibūdinti.
Į tuos laikus aš žiūriu visaip. Dar vakar su kolega bendravome ir smagiai prisiminėme, kaip buvo anksčiau. Žinau, kad kai kam tai galėtų atrodyti absurdiškai, bet kai man buvo 8-eri, turėjau tokį kompiuterį IBM 286 (programišiai jį turėtų žinoti).
Į tuos kompiuterius buvo galima įdėti diskelį ir reikėjo kokių 5 diskelių, kad vieną kartą viskas užsikrautų. Tai mano stalas buvo nukrautas kokiu tūkstančiu diskelių ir, kuomet reikėdavo užkrauti garsą, takeliui reikėdavo panaudoti kokius 200 iš jų.
Arba būdavo magnetofonai, į kuriuos įrašinėdavome. Yra įvairiausių, smagių dalykų, kuriuos dabar prisimenu ir kurie yra visiškai nesuprantami šiandien tiems jauniems prodiuseriams. Todėl jiems reikėjo perduoti viską – informaciją apie tai, kodėl anksčiau buvo sunkiau, o dabar yra lengviau prodiusuoti, koks yra skirtumas, ką galima panaudoti iš senų laikų. Jie turi žinoti istoriją ir ją suprasti. Negalima žiūrėti tik į šiuolaikines tendencijas – muzika seniai atsirado, ją reikia suprasti ir žinoti diskografiją.
Jeigu niekada nebūčiau tikėjęs tuo, kad iš muzikos galima gyvent… Jeigu tuo tiki, dalykai vienas po kito pilasi.
Atsimenu, kad tie laikai buvo didžiulio pažinimo laikai. Ir tikrai nėra skirtumo, ar scena Lietuvoje, ar Anglijoje, ar pasaulinė. Jų, žinoma, rastume, bet aš kalbu apie profesionalią sceną, ne tik uždarų renginių, ką mes irgi esame patyrę kaip atlikėjai, prodiuseriai. Bet kalbu apie plačią sceną – kuomet tu patiri jausmą, įgauni bendravimą su publika, įgauni kitokį supratimą, kaip atlikėjas, kodėl klausytojams tai patinka, ką jie galvoja, galbūt kaip reikėtų išlaikyti ir savo liniją, bet kartu ir prisiderinti prie žmonių. Juk negali kurti tik sau ir dėti į stalčių. Aišku, galima taip daryti, bet man asmeniškai tai būtų nuobodu.
– Sakote, būtų nuobodu. Bet anksčiau pats buvote atlikėjas, dainuodavote. Nenorėtumėte kurti sau į tą patį stalčių?
– Tiesą sakant, aš taip darau, savo balsu įdainuotus kūrinius, savo kūrybą be kitų prodiuserių bendradarbiavimo kol kas laikau stalčiuje, nes noriu padaryti taip, kaip įsivaizduoju. Tam reikėtų galbūt dar šiek tiek daugiau laisvo laiko, gal reikėtų, kad nebūtų koronaviruso, kuris mane šiek tiek neramina. Ne tiek pati pandemija, kiek pats tarpsnis, po kurio nežinia, kada viskas atsitaisys. Tai tarsi kaip išgąsdinus mažą vaiką, ta trauma lieka visą gyvenimą – tokia situacija yra dabar.
Taigi manau, kad tie visi seni laikai yra geri ir jų reikėjo tam, kad atrastume tai, kas gerai yra dabar.
– Tai galime tikėtis jūsų absoliučiai solinio albumo?
– Be abejonės. Kartais pagalvoju, kad reikia neužmiršti savęs, tai vis ta gerąja prasme padedu kūrinių į stalčių. Kartais lyg ir reikia vieną kūrinuką ar kitą atiduoti kitiems, bet pasidaro gaila ir pasilieku sau.
– Kaip vaiką?
– Taip, kaip vaiką, absoliučiai. Tikrai dažnai būna gaila atsisveikinti su kokiu nors labai geru kūriniu. Bet taip jau išmokau per laiką.
– Jeigu ne paslaptis, ar apsimoka finansiškai tą „vaiką“ atiduoti?
– Apsimoka. Visą gyvenimą gyvenau absoliučiai tik iš muzikos. Nesiskundžiu tuo gyvenimu. Nuo vaikystės tuo tikėjau ir tai išsivystė į labai plačius dalykus. Pavyzdžiui, mūsų kompanija „Shakespeare Music“ yra viena iš poros pasaulyje kompanijų, kurios turi sukūrusios savo visą muzikinę duombazę su įvairiais pasaulio atlikėjais, kurie nepriklauso niekam kitam.
Tai, kad kažkuria prasme turiu uždarą atlikėjų, prodiuserių sociumą, kurie yra visame pasaulyje (Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir Lietuvoje), tai yra kažkas tokio! Jeigu niekada nebūčiau tikėjęs tuo, kad iš muzikos galima gyvent… Jeigu tuo tiki, dalykai vienas po kito pilasi.
Visgi tam reikia daug metų ir niekas neateina greitai.
