Kaip jaučiatės kartą per metus grįždama į Lietuvą?
Norėčiau dažniau. Į Lietuvą veda būtinybė bent kartą per metus pabūti Palangoje. Amerikoje, kur gyvename, taip pat labai graži gamta – kalnai, vandenynas, miškai. Taigi ne šviežiu oru pakvėpuoti čia atvažiuojame, o todėl, kad Palanga yra unikali visame pasaulyje. Čia yra gamta, istorija, architektūra, prisiminimų. Palanga – toks istorinis ir kultūrinis taškas. Taip, Nida labai graži, bet jūra yra jūra, smėlis yra smėlis, grybai yra grybai.
Čia aš pirmą kartą pamačiau Čiurlionį, čia pirmą kartą būdama ketverių išgirdau ir likau pakerėta „Ąžuoliuko“ choro... o tie saulėlydžiai ant Palangos tilto... Mano vaikystės vasaros prabėgo čia. Net poilsiaujant būdavo svarbiausia nueiti į visus rimtus simfoninius koncertus, teatras čia buvo geras. Net lietingomis dienomis turėdavome ką veikti. Esu gyvenusi ir Švedijoje, ir Graikijoje, ir Anglijoje, ir Amerikoje... Bet Palanga yra vienintelė tokia. Ir aš visiškai nebijau pasakyti, kad aš čia ilsiuosi, kad Palangą aš myliu.
Ir net nuo jūsų vaikystės laikų radikaliai pasikeitusi Basanavičiaus gatvė nebaugina?..
Neinu ten (juokiasi). Mes čia jau savaitę, bet vis pavyksta ją aplenkti... Apskritai Palanga labai patinka dukrai Elizabeth. Pirmą kartą ji čia atvažiavo būdama vos trijų mėnesių. Vasarą aš stengiuosi savo darbus kiek įmanoma pristabdyti: kartais ir lova gali būti nepaklota, bet vaikas visada bus nuvestas į pliažą. Kad nesėdėtų prie kompiuterio ir televizoriaus vasarą. Vaikas man – pirmiausia. Dėl jo – ekologiškai švarios morkos, svogūnai, ridikėliai, braškės ir pomidorai, kuriuos auginu darželyje prie namų.
O kaip sekasi kovoti su saldainiais? Esate pasakojusi, kad norėjote apsaugoti dukrą nuo kenksmingų saldumynų, chemijos, todėl iki ketverių metų jų visiškai nedavėte.
Taip, iki ketverių metų Elizabeth visiškai nežinojo, kas yra saldainiai. Mes galėdavome kuo ramiausiai eiti į parduotuves, ji neprašydavo tokių dalykų, nes nežinojo, kas tai yra. Užtat dukra nuo mažens valgo daržoves, ikrus, varlių kojeles. O saldumynus ilgą laiką atstojo uogos ir medus. Mano požiūris toks: saldainiai nėra maistas. Užsienyje nėra jokios problemos vaiką nuo jų apsaugoti, nes niekas tėvų neatsiklausęs saldainių neduoda. Net organizuodamas vaiko gimimo dieną ir kviesdamas kitas šeimas, negali vaišinti, kuo sugalvojęs. Turi gerbti tėvų pasirinkimą ir norus.
Taigi iki ketverių metų Elžbietėlė nežinojo, kas yra saldu. Ir staiga Lietuvoje močiutė jai davė saldainių. Oi, kas buvo!.. Ji sienomis ėjo, nežinojo, kur dėtis. Organizmui buvo šokas. O paskui šokas skrandžiui, kone alergija prasidėjo. Dabar stengiamės viską daryti saikingai: saldainių – jokių, duodu tik ledų, saldžių sūrelių kartais. Rodydama paveiksliukus ir filmukus dukrai dabar jau išaiškinau, kad tai nėra sveika. O dvejų metų vaikui juk nepaaiškinsi, geriau, kad jis tiesiog nežinotų.
Parduotuvinių pyragaičių dukra ir dabar negauna. Tie, kuriuos kepu namuose, būna ne iš baltų, o iš nevalytų miltų, su vyšniomis, abrikosais, rabarbarais. Žinote, būna tokie saldūs pyragaičiai su didžiule kremo kepure? O mes tokius iš morkų darome. Kai sukuri gražų skanų pyragą, niekas net neįtaria, kad jis iš morkų ar moliūgų pagamintas. Būdų išvengti kenksmingų, cheminių saldumynų yra daugybė. Ir tie būdai atėję iš knygų, parašytų dar prieš kelis šimtus metų.
 |
| Viganto Ovadnevo nuotr./Gintarė Jautakaitė |
Bet vyresnieji vaikai turbūt užauginti kitaip.
Kitaip. Tiesiog tada dar nebuvau tokia sąmoninga. Aš ir pati buvau siaubingai pripratusi prie saldumynų. Esu net atsidūrusi ligoninėje, galvos skausmus baisius dėl to turėjusi. Kovojau su šia priklausomybe labai ilgai ir nenoriu, kad dukrai reikėtų šitą kovą tęsti. Tai, kokių žinių esu įgijusi, – maždaug dešimties metų patirtis ir mokslai.
Na, turiu stereotipą, kad Amerikoje su pusgaminiais ir saldumynais nepakovosi: jie kone kiekviename žingsnyje.
Bet kiekvienas turi pasirinkimą – valgyti arba ne. Tas pats kaip su rūkymu. Pavyzdžiui, mes atsisakėme sulčių ir geriame tik vandenį, nes Elžbietėlei ėmė gesti dantys. O mes juk jokių saldumynų nevalgome. Pasirodo, parduotuvinėse sultyse – baisinis kiekis cukraus. Dabar kartais išsispaudžiame šviežių sulčių arba tiesiog suvalgome vaisių. Be to, visa Amerika keičiasi, net greitojo maisto užeigos ima siūlyti normalių salotų.
Kartkartėmis grįždama į Lietuvą nesijaučiate per daug pasikeitusi ir nuo mūsų atitrūkusi?
Pasikeitusi, bet ne iš esmės. Praturtėjusi dvasiškai. Profesiškai vystytis man labai padėjo Vakarų realybė. Turbūt jeigu ne sprendimas išvažiuoti, gyvenime nebūtų pavykę pasirašyti sutarties nei su „Sony“, nei su „Emmy“. Kadangi išvažiavusi į Vakarus atsidūriau tarp geriausių, negalėjau sau gėdos daryti, turėjau vystytis, mokytis, tobulėti. Žinote, kas jaunystėje buvo mano variklis? Įsivaizduodavau, kad kas nors baisus sėdi tarp publikos: pavyzdžiui, Robertas McFerrinas arba Rostropovičius, arba Peteris Gabrielis. Gal net Rachmaninovas... O aš einu į sceną ir turiu būti geriausia. Taip save visą gyvenimą treniruoju. Iki šiol. O gal salėje kas nors iš tokių sėdi... Ir yra sėdėjęs. Kartą po koncerto į užkulisius atėjo Aušrinė Stasiūnaitė, išgyrė, išbučiavo. Maniau, infarktą gausiu, nes nežinojau, kad ji buvo koncerte. Supratau, kad taip gali būti visada. Mene kaip sporte: tik jeigu treniruojiesi su geriausiais, galėsi išspausti iš savęs viską. Žinau, nes keturiolikos bėgiojau sprintą.
Kokiai muzikai dabar dažniausiai skiriate savo laiką?
Sceninė muzika tada, kai man jos reikia. Muzika filmams – dabar mano kasdienybė: kuriu muziką dideliam dokumentiniam filmui, kurį režisierius filmavo aštuoniolika metų. Apie tai, kaip viena šeima aštuoniolika metų statė didžiulį burinį laivą, apie tai, kaip tragiškai viskas baigėsi: šeima iširo, penki sūnūs tą žmogų paliko, laivas nuskendo... Išėjo nuostabus filmas „Grynas tikėjimas“. Man daug metų visi kartojo, kad mano muzika – labai kinematografiška. Ji jau yra skambėjusi ir didžiajame Holivudo kine. Sakysite, ne lygis? Bet aš nesivadovauju stereotipais, o Holivudas toks platus, kad kiekvienas gali rasti, kas jam patinka ir įdomu. Nedarau jokios komercijos. Net nemėgstu dainuoti savo senų dainų, kurios nepritraukia mano dabartinio lygio. Bet kartais paimu senas senas dainas, kurias atlikau dar vaikystėje, ir pasižiūriu per savo dabartinę prizmę. Ir jos suskamba net geriau nei tada.
