Kodėl? „Man nereikia švenčių. Nemėgstu gimtadienių. Nei savo, nei kitų. Na... tik vaikų, vaikų gimtadieniai – šventas reikalas“, – sako Gintarė.
Šiandien ji prisipažįsta tiesiog pavargusi būti matoma, todėl bent vieną dieną per metus stengiasi atsiriboti nuo aplinkinių dėmesio. Gimtadienis jai – diena sau, kai norisi pabūti su savo mintimis, apsvarstyti prabėgusius metus ir naujus planus.
Gimtadienio dieną Gintarė sutiko Molėtuose, kur su beveik dvejų sulaukusia dukra Sofija išvyko į miesto šventę prekiauti mamos Adelės žolelėmis. „Nuo 15 metų esu scenoje. Gal man dėmesio perteklius? Nebemėgstu jo. Pavargau nuo viešumos, nebenoriu gyventi žvaigždės gyvenimo, man smagu būti paprastu eiliniu žmogumi“, – Žmonės.lt prasitarė žinoma atlikėja.
Pastaruoju metu viešumoje rečiau matoma Gintarė pabrėžė jau kuris laikas nedalijanti interviu. „Gali būti, kad nebegrįšiu į sceną. Tuomet pati mąstau – jei nebegrįšiu, tai kam visa tai? Kam tiek interviu reikalingi?“ – retoriškai klausė ji.
Tačiau gimtadienio proga su Žmonės.lt skaitytojais dainininkė sutiko pasidalinti mintimis. Apie praėjusius metus, naujus tikslus ir šeimą, kuriai pastaruoju metu ji skiria daugiausiai dėmesio.
Pastaruosius metus dedikavai šeimai, auginai šiandien jau beveik dvejų sulaukusią dukrą. Kokie tie metai buvo?
Sudėtingi. Maža dukrytė, daug darbo, daug minčių... nebuvo lengva. Bet per tuos metus išmokau nusiimti rožinius akinius, išmokau nežiūrėti į gyvenimą naiviai. Jaučiuosi brandesnė ir labai tuo džiaugiuosi. Pradėjau galvoti apie realius dalykus, svarstyti, ką noriu veikti gyvenime. Bet tuo pačiu supratau, kad nereikia apie svajones kalbėti garsiai.
Gintare, prasitarei, kad svarstai palikti sceną. Kodėl kyla tokios mintys? Nusibodo, nebeįdomu, praeitas etapas?
Yra labai daug priežasčių. Kai scenoje esi tiek metų – pripranti prie to, žaidi nuolatinį žaidimą, užsiaugini storą odą. Bet paskui atsiduri kitoje barikadų pusėje.
Niekada nenorėjau dėmesio. Scenoje buvau todėl, kad norėjau kurti dainas ir jas dainuot. O būti viešu asmeniu man visada labai nepatiko.
O gyventi iš muzikos? Tikrai nebenoriu.
Gal tai skamba pamaiviškai, bet visuomet taip buvo – jei tik daugiau straipsnių apie mane atsirasdavo, jei tik labiau matoma būdavau, iškart norėdavau atsitraukti, jausdavausi nejaukiai. Bet man tų atsitraukimų reikėjo. Tik kad pastarasis atsitraukimas užtruko.
Tačiau noras kurti muziką liko? Dar norisi dainuoti?
Liko. Nors kai vaikas nuo ryto iki vakaro čiauška, tai nebegirdi tos muzikos, ji nebeskamba galvoje. Turbūt taip yra, kai augini mažą vaiką. Gal todėl savo kūrybą dabar nukreipiu kitur, kitaip save išreiškiu.
Galima sakyti, jog atradai save kažkur kitur? Nes juk jei būtų noro, tai turbūt atsirastų ir to laiko, ir galimybių, ir natos pačios skambėtų galvoje.
Galbūt. Negaliu sakyti, kad visai nuo to atsiribojau. Būna, padalyvauju, ir į televiziją nueinu, ir į kokią studiją, būna projektų, kuriuos rengia man mieli žmonės, tuomet neleidžia man dūšia atsisakyt. Tačiau tų projektų nėra daug, o gyventi iš muzikos? Tikrai nebenoriu.
Tai vis dėlto, nebetiki pačia idėja?
Dabar pati būnu įvairiose miesto šventėse, mugėse, matau, kaip kolegos dainuoja. Tik pati esu nebe scenoje, o užsiimu išvažiuojamąja prekyba (Gintarė prekiauja žolelėmis). Matau, kaip jie lipa į sceną ir tuo momentu suprantu, kad jiems nepavydžiu. Nebenoriu į tai grįžti.
Visa tai yra labai sunkus darbas. Galima sakyti, katorga. Atiduodi tiek daug savęs! Nors, atrodo, kad, va, užlipai, padainavai valandą, pasiėmei 600–700 eurų ir patenkinta į kitą koncertą arba važiuoji namo. Tai labai sunku. Nebenorėčiau. Nebedegu dainavimu.
Nebedegi, nes... perdegei?
Net nežinau. Neturiu net atsakymo. Gal išaugau? Dainavimas buvo mano vaikystės svajonė. Visa tai jau praėjo. Apskritai, dukros gimimas mano gyvenime daug ką pakeitė. Viduje jaučiuosi kitokia.
Tai kaip atrodo ta užaugusi Gintarė?
Na, va, kitokia. Nebe naivi, planuojanti ateitį, nusiėmusi rožinius akinius. Reikia užauginti du vaikus, namus sutvarkyti, reikia turėti pastovesnį pajamų šaltinį. Tai tokia ir ta Gintarė. Nuobodi ir be jokių skandalų (Juokiasi.). O net jei ir būtų jų – nebeviešinu. Nebesinori to viešumo. Jis trumpalaikis, pigus, nieko neduoda, tik prikabina etiketę, kuria paskui sunku nusikratyt.
Prilimpa žmonėms vienas vaizdinys, kad esu „Boružėlės septintaškės“ atlikėja su trumpu sijonu. Tai buvo prieš dešimt metų, o daugeliui atrodo, kad aš – ta pati. O taip tikrai nėra.
Per tuos dešimt metų, nuo tada, kai man buvo 28, iki dabar, labai daug laiko prašvaisčiau veltui. Gal todėl dabar noriu atsigriebti. Nors kol kas apie savo tolimesnius planus nenoriu pasakoti. Nė vienas protingas žmogus neatskleistų savo svajonių tol, kol jos nevirto realybe.
Užsiminei, kad praėję metai buvo ne patys lengviausi. Kaip manai, kokie bus nauji?
Tikrai bus sudėtingi ir dar vieni metai. Sūnus turi baigti 12 klasę. Noriu jam pagelbėti, todėl koncentruosimės į tai.
Kitas dalykas – dukros neplanuoju dar leisti į darželį, todėl irgi reiks galvoti, kaip ją pasiimti visur kartu. Ji dabar mano gyvenimo valdovė, mano kuratorė.
Todėl šie metai bus skirti vaikams, asmeniniams dalykams susireguliuoti ir pagaliau pabaigti įsirengti namą.
Vasara – atostogų metas. Gal planuojate ir kokią kelionę su šeima, su vyru Marcu?
Ne, neplanuojam. Vyras šiuo metu išvykęs į Kanadą ir ilgam. Mažiausiai pusei metų. Jis išvyko dėl darbų, nelabai pritapo Lietuvoje, sunku ir dėl kalbos, dėl visko. Todėl išvyko dirbti pagal savo specialybę – miškų inžineriją. Žiūrėsim, kaip jam seksis.
Tai gal ir pačiai kyla minčių pakelt sparnus?
Į Kanadą – ne. Vaikui dvylikta klasė, negaliu. Net nesvarsčiau tokios minties. Be to, neturiu viduje jokios emigrantės sielos, kaip kad kai kurie žmonės turi. Bet nenoriu svarstyti asmeninių klausimų.
