Per klampius smėlynus, tūkstantį kartų prakeiktas smulkutes visur lendančias molio dulkes „feš feš“, kurias palietęs atsiduri tarsi tirštame sauso cemento debesyje, lyg peilio ašmenys aštrias perdžiūvusio molio nuolaužas, stačias kaip stalas, Vilniaus televizijos bokšto aukščio kopas, nuo kurių viršūnių apačioje esantys žmonės atrodo lyg nykštukai, dardėjęs dvi savaites, finišą Gintautas pasiekė be didesnio sužalojimo ar mėlynės – 81-asis.
Nors prie starto linijos pirmąją metų dieną stojo net 189 gerai pasirengę, organizatorių atrinkti ir patikrinti motociklininkai, maratoną baigė vos devyniasdešimt septyni. Vienas žuvo, likusieji pasitraukė dėl sužeidimų, sugedusios ar sudegusios technikos, buvo diskvalifikuoti dėl taisyklių, kurių eilučių, anot Gintauto, daugiau nei Lietuvos Konstitucijoje, pažeidimų.
Šiandien plačiai šypsotis jam jau leidžia užsitraukęs šašas ant lūpos, kurį, trukdžiusį gerti vandenį, įsitaisė pirmomis ralio dienomis, kai ką tik spirginusį penkiasdešimties laipsnių karštį pakeitė lyg upė iš dangaus pasipylęs lietus. Jo čiurkšlės tiesiog mušė. Lenktynininkas sušlapo ir peršalo. Keli nudegimai irgi jau užgiję, tik užkulnyje nuo nuolatinių nutrynimų susimetusį gumbą teks parodyti gydytojui. Bet tai visiškos smulkmenos, palyginti su tuo, kaip šiandien jaučiasi drąsių savo svajonių nepabūgęs žemaitis.
Gražiame Alanto upelio vingyje stūksančio stilingo jaukaus namo durys vis dar neužsiveria nuo svečių ir sveikintojų. Gintautui gera apglėbti didžiausią palaikymo komandą – žmoną Jolantą (35), dukterį Agnę (15), sūnų Ugnių (13) ir dar vieną išsipildžiusią svajonę – pagrandukę Mėtą (1) dangaus žydrumo akimis, bet ramiai būti ilgai neišeis: verslo reikalais tuoj lėks į mugę Vokietijoje, kur pristatys naujas Kartenoje, jo įmonėje „Geralda“, gamintas aromatines žvakes, skleidžiančias natūralius lietuviškus kvapus.
„Ši dvelkia medumi, su liepų esencija“, – uždega vieną savo gaminį, deda ant stalo su garuojančia arbata ir mintimis grįžta į Peru sostinėje Limoje baigtas lenktynes, vis dar pagal tradiciją vadinamas Dakaru.
„Kaip čia smagiau ir suprantamiau pasakyti, kas yra Dakaras?.. Kai kurie jo etapai buvo ir ilgesni nei 500 kilometrų. Tad, įsivaizduokite, sėdi ant motociklo ir nuo Kartenos iki Talino per bulvynus, upių vagas, miškus, griovius ir pelkes važiuoji“, – juokiasi antrasis šiame ralyje finišavęs lietuvių motociklininkas. Pirmąsyk 2009-aisiais tą padarė Mindaugas Slapšys, šįmet maratone nestartavo – tik iš arti jį stebėjo.
Motociklų nebūna per daug
Gintautas Igaris žino: jei svajoji, svajonės pildosi. O jei dar jas užrašai ir pamini kada... Dakarą tuose savo slaptuose užrašuose jis paminėjo prieš kelerius metus, nors galvoje ši mintis kirbėjo keli dešimtmečiai. Kaip šiandien pamena televizorių vaikystės namuose, rodantį reportažus iš lenktynių, paskui tiesiai iš muzikos mokyklos Kretingoje, kur kantriai mokėsi valdyti akordeoną, žingsniuoja paties pramintu taku į motociklų detalių parduotuvę, kur akys nušvinta jau kitaip, nei gilinantis į natas ir akordus.
Vaikystėje Kartenoje nuvažinėjo visus paupius, vėliau bandė įsitvirtinti Klaipėdoje, Vilniuje, galiausiai grįžo į gimtinę, kūrė šeimą, verslą, kuriam laikui apleido motociklus. Tačiau to, kas užbūrė dar mažą berniuką, nepamirši. Nardė, slidinėjo, važinėjo dviračiu, nors motociklo variklio gausmas tebebuvo lyg gražiausia muzika.
Prieš kokius septynerius metus greta žvakių fabriko įrengtame garaže autoparkas ėmė plėstis („Dabar ten stovi keletas... Nors motociklų negali būti per daug, kiekvienas jų – kiekvienam atvejui“), o bekelės lenktynių dalyvio stažas ir net Afriką pasiekusi jo geografija – didėti. Kaip ir laimėtų taurių kolekcija garbingoje vietoje, prieš trejus metus baigto įrengti namo svetainėje. Viena po kitos jo parvežtos taurės ir patirtos traumos – raktikaulio lūžis, nutrūkę čiurnos ir kelio kryžminiai raiščiai – visą šeimą užgrūdino, pripratino, jog tėčiui nenutiks nieko labai blogo.
„Tie „skiepai“ net mano mamą paveikė. Tiesa, neįsivaizduoju, kaip ji jautėsi, kai pačioje Dakaro pradžioje žuvo motociklininkas“, – sako Gintautas. Jolanta, išlydėjusi jį į startą Argentinoje, namo grįžo neramia širdimi: „Kažkaip kvailai mudu atsisveikinome – per tvorą sėkmės palinkėjau. Nesusikalbėjome, jog galiu kitur pribėgti, jis – sustoti. Grįžusi kas vakarą sėdėdavau prie kompiuterio ar migdydama Mėtą šūkaudavau vyresniems vaikams: „Kaip tetis?“, „Ar jau tetis pasirodė?“
Jo, iš greičio ruožo parvykstančio į stovyklą – bivaką, prie kompiuterių laukdavo daugybė karteniškių ir visai kituose Lietuvos krašte gyvenančių motociklų sporto mėgėjų. Šiai savo svajonei įgyvendinti Gintautas išleido tikrai daugiau nei starto mokesčiui, kuris siekia iki 15 tūkstančių eurų (į šią sumą įskaičiuoti degalai ir kiti didieji mokesčiai). Turėjo rėmėjų, bet didžiosios dalies jų lėšomis nepadengė. Sako, geriau neskaičiuoti ir negalvoti, ar išlaidos galėtų atsipirkti. Kaip ir neklausti savęs, kam to reikėjo.
Svarbūs italo patarimai
Kai svajonė ėmė virsti kūnu, karteniškis suskubo dairytis komandos, su kuria šturmuotų sudėtingiausią gyvenime trasą.
„Labai gerbiu tuos motociklininkus, kurie Dakare važiuoja patys vieni. Jie startuoja paskutiniai (o tas ypač sunku), yra daugiau mechanikai, turintys lenktynininko gebėjimų, o ne – atvirkščiai. Baigęs savo ruožą kiekvieną dieną dar lyg ir galėtum keisti tepalus, tvarkytis, bet nėra tam nei jėgų, nei laiko, kuris Dakare – didžiausia valiuta. Dar kita grupė – tų priekyje lekiančių ir tarpusavyje dėl minučių kariaujančių profesionalų, kurie atstovauja gamykloms ir iš to gyvena. Jų motociklai pažymėti kitokiais – geltonais – numeriais. Nepriklausiau nei vieniems, nei kitiems. Man reikėjo komandos, techninių darbuotojų“, – pasakoja Gintautas.
Komandą jis rinkosi iš dviejų. Vieni pasiūlė prietaisų prikimštą motociklą, kurio, liaudiškai sakant, pribambasų iškart suprato nepanaudosiąs. Patrauklesnis pasirodė daugkartinis Dakaro dalyvis italas Franco Picco, kuris turi savo motociklų servisą, yra sukomplektavęs technikos rinkinį – motociklo „Yamaha“ oro filtras iškeltas į viršų, degalų bakai – aliumininiai.
Riedėti lėtai per dykumą negali – sustotum. Per greitai – nežinia, kur nulėktum.
„Sakė: „Važiuok lėtai, nežiūrėk į bepročius, kurie lėks pro šalį. Tokių iš pradžių bus daug, bet vis mažės.“ Taip ir nutiko. Mano rezultatų kreivė kilo į viršų tolygiai, suplanuotai. Kaip komanda, startavom šešiese, pabaigoje mūsų liko pusė, o Franco – su sulaužytu šonkauliu. Iš pradžių jam, kamuojamam skausmo, reikėjo padėti apsirengti. Bet užsėdęs ant motociklo tai tarsi pamiršdavo. Žvėris, ne žmogus, nors jam jau 56-eri. Mus lydėjo sunkvežimis su daiktais, vairuotoju ir pora mechanikų. Paskutinės nakties sindromas, matyt, ir juos veikė. Elektromonteris neįjungė vieno laiduko – jis per dvi dienas pražudė labai daug nervų ląstelių. Generatorius nekrovė baterijos, o kai ji neįkrauta, motociklas paprasčiausiai nevažiuoja. Net į podiumą (specialią startuojančiųjų garbės pakylą) pirmą oficialią dieną neišvažiavau. Galvojau, kad taip kvailai iš Dakaro gal dar niekas neišlėkė. Kitą rytą įdėjo naują akumuliatorių, jis, aišku, išsikrovė po 300 kilometrų. Įsidėjau atsarginį. Paskui prasidėjo įdomioji dalis. Vakaras, man dar likę 200 kilometrų, abu akumuliatoriai išsikrovę. Sustabdžiau turką. Jam reikėjo degalų. Sakau: imk benzino, tempk mane iki degalinės, ten ką nors susigaudysiu. Atitempė. Žiūriu, degalinėje motociklą remontuoja sugedęs švedas. „Gal turit akumuliatorių?“ „Turim.“ Paskui jau radome gedimo priežastį“, – prisimena.
Riedėti lėtai per dykumą negali – sustotum. Per greitai – nežinia, kur nulėktum. Užkabinęs „feš feš“, atsiduri lyg piene, nematai savo ištiestos rankos pirštų.
„Žmogus sukurtas taip, kad, jei patiria didžiulį stresą, kur nors nori įsikibti. Automobilyje kimbi į vairą. O motociklininkui tas refleksas labai negerai: jei įsikabini, pradedi atkartoti motociklo judesius. Nors smegenys sako, kad turi to nedaryti. Kita vertus, jei akmuo iš apačios duoda, negali būti atsipalaidavęs. Fizinis krūvis didelis, bet, kalbant ralio terminais, nei rankos, nei kojos nebuvo nupjautos. Paskutinėmis dienomis tik ėmė tirpti nykščių galai, bet čia gal vadinamasis pieno rūgšties efektas. Ji kaupiasi esant tam tikram pulso tankiui“, – pasakoja Gintautas.
Dėl kai kurių nedidelių problemų – nudegimų, nugaros tempimo – jis kreipėsi į mobilųjį medicinos punktą. Medikų brigada Dakare kasdien sulaukdavo iki 250 prašymų padėti.
Prapuolė apetitas
Diena Dakare prasidėdavo vienodai. Gintautas keldavosi ir iš savo palapinės išlįsdavo likus pusantros dviem valandoms iki starto. Tada – šaltas dušas (šilto vandens nebuvo), pusryčiai, apsaugų dėjimasis ant kojų, alkūnių, kaklo, galvos. Kartais vandens į dviejų su puse litro talpyklą, gabenamą ant nugaros, prisipildavo iš vakaro, kartais tą darydavo rytą – kad būtų šviežesnis. Dar tris litrus vandens tekdavo vežtis pritaisius prie motociklo – tas privaloma.
Pusryčiaudavau kartais per jėgą – dėl karščio valgyti nesinorėdavo, bet žinodavau, kad kitąsyk prie stalo sėsiu tik vakare, po finišo.
„Pusryčiaudavau kartais per jėgą – dėl karščio valgyti nesinorėdavo, bet žinodavau, kad kitąsyk prie stalo sėsiu tik vakare, po finišo. Na, nebent dieną per privalomą penkiolikos minučių poilsį kokį sausainį perkąsiu. Pavalgius – prie starto linijos. Įvedu kodą į GPS įrenginį, prie vartų pereinu patikrą, kad visi prietaisai veikia, gaunu specialų lipduką, greičio kortą, kiek važiuoti iki greičio ruožų, ir – pirmyn. Į kitą stovyklą atvykdavau šeštą, septintą, buvo, ir devintą vakare. Buvo tokių, kurie ir antrą nakties tepasirodydavo“, – pasakoja Gintautas.
Vakarai bivake taip pat panašūs: lenktynininkai grįžta, vakarieniauja bendroje palapinėje, o tada kimba į rytojaus planą – legendą, ją nagrinėja, planuoja. „Iki šiol nesuprantu, kur ten pradingsta laikas. Atrodo, grįžti lyg ir ne vėlai, bet miegui vėl keturios valandos telieka. Vieną rytą rašiau žinutę namo, užtat pusryčiams laiko neliko... Maistu patiems rūpintis nereikėjo. Be kiekvienam skirtos normos, gaudavome kiek nori pastos, kaip pas mus sako – makaronų. Juos mėgstu, bet nusibodo...“ – šypsosi karteniškis.
Viena savo sėkmės priežasčių jis vadina gebėjimą užmigti bet kur ir bet kokiomis sąlygomis, nes poilsio stygius nužudytų bet ką. Gintautas sugebėdavo pagauti dešimt minučių miegui net ir prieš startą kur nors mašinos šešėlyje ar pusvalandžiui krisdavo ant suolo bivako valgykloje, generatoriui plerpiant į ausį. Tam, juokiasi, padėjo treniruotės namuose, kai gebėdavo atsijungti svetainėje prie televizoriaus aplink siaučiant vaikams.
Tačiau svarbu ne tik užmigti, bet ir laiku nubusti. Pramiegojęs startą lenktynininkas atsisveikintų su Dakaru. Kad taip nenutiktų, kartą, kai Gintautas neišgirdo čirškiančio telefono, šiaip taip pabudęs puolė į trasą, buvo likusios sekundės.
Gamtos ir žmogaus jėga
Dakarą laimėjęs motociklininkas Cyrilis Despres pripažino, jog šiųmetė trasa – sudėtingiausia. Pirmąsyk tokiose lenktynėse dalyvavęs Gintautas taip pat sako, kad trasą organizatoriai parinko pasimėgaudami.
„Per „feš feš“, kaip tamsų vandenį, važiuoji dešimtis kilometrų, į šoną nepaeisi, nes iš abiejų pusių skardžiai. Dar visur auga tokie iš šalies žiūrint nekalti krūmukai. Bet tarp jų išvis neįmanoma manevruoti. Jei iš paskos atrieda mašina, išgirsti čaižų šturmano signalą ir privalai trauktis. Dulkių debesyje lauki, kol pravažiuos. Taip prarandi mažiausiai tris minutes. Už penkių minučių atlekia kita. Taip renki, renki minutes – žiūrėk pusvalandį vien per sustojimus uždirbai. O kai pasirodo sunkvežimiai, apima jausmas, kaip kokį tanką pamačius. Tokia aukšta ilga daržinė kabarojasi į neįtikėtinus skardžius, kopas“, – pasakoja Gintautas, kuriam teko padėti į nelaimę patekusiam susižeidusiam prancūzui, o ir pats nekart galėjo apvirsti, užsidegti, Peru vos nesusidūrė su į kelią išvažiavusiu dviratininku.
Dakare ne tik šypsojosi laimė, bet ir įtemptai dirbo protas, padėjo su amžiumi Latvijoje, Estijoje per išbandytas bekelės lenktynes įgyta patirtis. Bet kai kurių dalykų kitur išmokti buvo neįmanoma.
„Dykumoje buvo plius penkiasdešimt. Leidausi kanjonais, ten kaktusai kokių penkių metrų, žydi gražiai baltai kaip magnolijos, o skardžiai gal kilometro – neperdedu. Ir keliukas tarp skardžių visai neaptvertas – kokie du kilometrai su kapeikomis. Kitas etapas – beveik penkių kilometrų aukštyje. Sunku ir varikliams, ir žmonėms, šalia kelio – sniegas. Kolega iš Amerikos tarpe tarp greičio ruožų važiavo gal šimtu penkiolika kilometrų per valandą, pralėkė sunkvežimis kokiu šimtu penkiasdešimt, pakėlė akmenį. Jis tik pajuto, kad smūgis perkreipė galvą, pataikė į nosį, iš jos pasipylė kraujas, užvirto visa akis. Žmogus baigė ralį. Paskui buvo vyrukas iš Pietų Afrikos, pasiklydo gal ketvirtame ruože Čilėje. Nepažiūrėjo, apvažiavo kalną ne iš kairės, o dešinės. Diskvalifikavo. Kai kur organizatoriai nustatė greičio ribojimus. Labai paprastas, kartu – gudrus įrenginys. GPS, jei pasieki tam tikroje vietoje tam tikrą greitį, iškart pypsi. Važiuoji kaip ciūcikas pagal taisykles...“ – kvatoja lenktynininkas.
Man atrodo, po šito Dakaro Kartenoje motociklų padaugės.
Tiesa, kartais į bėdą įstumti galėjo ne tik neleistinas greitis, bet ir vietiniai, kurie ne tik puola čiupinėti Dakaro dalyvių, su jais fotografuotis: „Peru jaunimėlis smaginasi ir moja: „Varyk varyk“, nors šeštasis pojūtis sako: „Ne.“ Privažiuoji, o ten – duobė, kokia nupjauta kopa ar akmenys.“
Į pragarą dar sugrįš
Kai sutiktuvių iškilmės Vilniaus oro uoste ir gimtojoje Kartenoje praėjo, savo lovoje namuose Gintautas susapnavo košmarą, jog pramigo startą. Bet greitai nerimą nustelbė Mėtos šypsena, Agnės, Ugniaus ir, žinoma, Jolantos ilgesys. Nors dar, panašu, nekart nustebs pabudęs ne miegmaišyje – Dakaras įsigėręs iki kaulų smegenų.
Kaip bus kitais metais? Į tą pragarą jis dar norėtų grįžti. Ir būti pirmajame penkiasdešimtuke ar šešiasdešimtuke, nes žvalgybų laikas, kai siekė tik finišuoti, jau praėjo. „Man atrodo, po šito Dakaro Kartenoje motociklų padaugės“, – šypsosi žiūrėdamas pro langą į keliuką, kuriuo rieda motociklininkas. Panašu, jo pavyzdys tikrai įkvėps. Kaip ir kitoks – jau septyneri metai alkoholio nevartojančiu darbdaviu susižavėję „Geraldos“ darbuotojai vienas po kito atsisako svaigalų.
„Agnei motociklai patinka. Gal kada važinės, o kol kas laisvalaikį skiria sportiniams šokiams. Ugniui tai neįdomu. Jis groja fleita orkestre. Juk reikalauti, kad sūnus būtų toks kaip aš, neprotinga. Smagu, kad jis kitoks. Na, o Mėta vis burzgia...“ – šypsosi. Jam atitaria Jolanta: „Galbūt trečias vaikas bus garantuotas?“ Sportišką paauglės figūrą išlaikiusi moteris pritaria visų šeimos narių pasirinkimui. Jai smagu, kad vyras turi tokį pomėgį. Ir pati su juo bei motociklo „lopšyje“ susodintais vaikais smagiai apkeliavo Kroatiją, Italiją, pasiekė Paryžių.
„Su draugais pasikalbame, kad kai kiti Klaipėdoje eina į barus, mums adrenalino norisi ieškoti poligone – motociklu lėkti per smėlį“, – sako Gintautas. Dakaro smėlį, nors ir ne tokį draugišką kaip Klaipėdos, jis, panašu, dar tikrai išbandys.
