Po filmo „Artimos šviesos“ premjeros režisierius Ignas Miškinis stebėjosi, kodėl žiūrovai tiek juokėsi – juk jis kūrė ne komediją, tačiau vėliau pridūrė: „Na, bet kai pamatai Kirilo veidą – negali nesijuokti...“ Kaip tu jautiesi, kai esi siejamas su komedijiniais personažais?
Ir filme „5 dienų avantiūra“, ir „Artimose šviesose“ iš tiesų atlieku komedijinius personažus. Jaučiuosi absoliučiai normaliai, nes su mano „faktūra“ kurti dramatinio plano vaidmenis būtų keista. (Šypsosi)
Esi sakęs, kad gyvenime tu esi visai kitoks – tai tiesa?
Taip. Mano mamos klausia: „O jis toks pats ir namuose?“ Mama sako: „Ne, jis absoliučiai be humoro jausmo..“ Esu nuobodus, reiklus, griežtas, melancholiškas. Dėl to daug kas labai stebisi. Kita vertus, esu vakarėlių siela – bet vakarėlis nėra namai.
Kas tave verčia manyti, jog esi nuobodus?
Esu nuobodus, nes man svarbūs du dalykai: aš noriu būti profesionalas ir noriu turėti šeimą: žmoną, vaikų. Taip pat noriu bent vieną vaiką įsivaikinti – turiu energijos, yra kuo dalytis ir ką daryti laimingus. Svajoju apie šeimyninius pietus sekmadieniais su stalu svetainėje ir „abažuru“ virš jo, su „samavaru“, iš kurio gertume arbatą...
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Kirilas Glušajevas |
Tavo svajonės nevisai būdingos jauniems žmonėms, nugyvenusiems dar tik gyvenimo ketvirtį (lapkričio 27 dieną Kirilui sueina 25-eri). Sutinki?
Na, iš tiesų mano draugai apie tokias svajones nekalba...
Ar Lietuvoje turi autoritetų, kurie tave įkvėptų, į kuriuos norėtum lygiuotis ar pranokti?
(Mąsto) Turiu ir Lietuvoje, ir Rusijoje, ir Vokietijoje. Visi žmonės, su kuriais dirbu, man duoda kažką vertinga. Stengiuosi visada klausyti ir žiūrėti, kas ką gerai daro ir to mokausi. Aš labai žaviuosi savo bendrakursiais. Iš vyresniosios kartos taip pat dažnai norisi ką nors pavogti, net atimti – pavyzdžiui, iš Rimo Tumino, Andriaus Žebrausko.
Vadovaujant Andriui Žebrauskui, tu su kitais kolegomis improvizuoji spektaklyje „Kitas kampas“. Ką improvizacija tau duoda?
Visų pirma nebijojimą savęs. Improvizacijai svarbu tapti laidininku: priimti tai, kas vyksta aplinkui – tiek iš partnerio, tiek iš aplinkos, per save perleisti ir veikti. To išmokus, tampa labai lengva bendrauti su labai skirtingais žmonėmis labai netikėtose situacijose. Scenoje improvizacija reikalauja išmonės, mobilumo, reakcijos, formos, vaizduotės. Tai yra kelias į savo ir kito sielų pažinimą.
Ar filmavimasis dviejuose vaidybiniuose filmuose leido įsivaizduoti kaip jaučiasi Holivudo aktoriai?
Tam, kad įsivaizduotum, nereikia filmuotis. Apie tai nesusimąsčiau, nes per filmo peržiūrą aš dirbau: žiūrėjau į save iš šono, mačiau, ką dariau ne taip, pykau, keikiausi, bet negalėjau nieko pakeisti...
Tačiau tavo, kaip studijuojančio režisūrą, tokia dalia – stebėti viską iš šalies...
Taip, stebėdamas du savo režisuotus spektaklius jaučiausi kaip sirgalius – atrodo, išeičiau, padaryčiau... Nors jau esu paskutiniame magistrantūros kurse, režisūrai jaučiuosi turįs per mažai patirčių. Kažkoks jaunas jaučiuosi... Pramiegu, neateinu, vėluoju – kažkoks balaganas esu... Mano draugas kartą apie mane pasakė: tu esi žmogus – vaikščiojantis beprotnamis. Man reikia surimtėti.
Na, bet juk tu nedykinėji – kaip jaunas žmogus turi labai daug veiklos: vaidini, šoki, improvizuoji, parodijuoji, filmuojiesi, groji, režisuoji. Ar kartais susimąstai apie savo amžių?
Aktorius Jamesas Deanas yra pasakęs „Live fast, die young and leave a good-looking corpse“ („Gyvenk greitai, mirk jaunas ir palik gerai atrodantį lavoną“ – liet.k.). Nėra prasmės atidėlioti ir maitinti save rytojaus pažadais.
Mano bičiulės brolis, būdamas 25-erių, žaidė krepšinį, jį ištiko infarktas ir jis mirė... Niekad nežinai...
Negalima sau leisti atidėlioti. Jeigu nori kažkaip nugyventi gyvenimą, tai ir gyvenk. Mano mėgiamas muzikantas Davidas Bowie mokė, kad jei nežinai, kaip gyventi – tai įsivaizduok, kaip norėtum ir tai vykdyk. Neužtenka turėti svajonių skrynią – ją reikia visada laikyti atvertą.
