Šiandien Tadas Vincaitis tai vadina pinigus nešančiu gyvenimo būdu, tačiau užsimena nuolat susiduriantis su požiūriu, kad grafičiai – tolygu vandalizmas.
„Tai truputį liūdina. Paradoksalu, tačiau daugelis giria piešinius, sako, kaip gražu, o tada pamato, kad jie gimsta su aerozoliniais dažais ir, rodos, ima vertinti pro pirštus“, – sako Tadas.
Plugas pirmą kartą grafičius pamatė nuvykęs į Vokietiją – 1989 metais. „Tuo metu Lietuvoje buvo informacijos badas – ant sienų niekas nepiešdavo, o ir idėjų, ką piešti, nelabai buvo iš kur semtis“, – pasakojo jis. Vokietijoje tuo metu gatvės meno kultūra buvo gana stipriai išsišakojusi, todėl pamatyti piešiniai Tadui padarė labai didelį įspūdį.
Grįžęs iš kelionės jis su keliais bičiuliais pradėjo piešti ir Lietuvoje. Kaune, netoli namų ėmė ieškoti sienų, kurioms galėtų suteikti naujų atspalvių. „Dabar atrodo, tai buvo daugiau žaidimai, nei piešiniai. Piešdavome ant įvairių sandėlių sienų, statybose – stengdavomės rinktis tokią sieną, kad nepadarytume finansinės žalos. Piešdavome valandą, dvi, kartais grįždavome ir baigdavome kitą dieną. Buvome vos keli jaunuoliai, kurie tai darė. Net dažų nusipirkti būdavo sunku – jų tiesiog nebūdavo! Todėl, kai pamatydavom kokį piešinį mieste, žiūrėdavome į jį lyg į kokį stebuklą“, – juokiasi menininkas.
Pasak jo, neretai pirmieji darbai būdavo nelegalūs, šiandien jis juos šmaikščiai vadina „grafičio imitacija“.
Idėjų kūrybai tuomet Plugas sako semdavęsis iš televizijos laidų, į rankas pakliuvusių užsienietiškų žurnalų. „Jei akyse sušmiruodavo koks nors grafičių motyvas – visuomet atidžiai jį išsistudijuodavome, atkreipdavome dėmesį į visas detales. Visą informaciją su draugais gerdavom kaip kempinės“, – pasakoja Tadas.
Kelis kartus Tadui teko bėgti ir nuo policijos pareigūnų. Tiesą, sykį pabėgti nepavyko– su bičiuliu jis buvo pagautas nusikaltimo vietoje, teko susimokėti 600 litų baudą.
„Tai įvyko maždaug prieš dešimt metų, piešiau prie Ukrainos ambasados. Pats kaltas, bet buvo visko“, – prisimena menininkas. Tačiau, pasak jo, susidūrimų su policija būta ir malonių.
„Kartais pareigūnai privažiuodavo, jei piešdavome ant didelės vertės neturinčių sienų, – pagirdavo. Sakydavo, pieškit pieškit, gražiai kuriat, tik keiksmažodžių nerašykit“, – prisimena Plugas.
Anksčiau grafičiai jam buvo tik smagi pramoga, tačiau prieš dešimtmetį įvyko lūžis. Architektūros studijas baigęs absolventas suprato norintis daugiau dėmesio skirti ne savo įgytai profesijai, o piešimui. Tuomet kiek dvejojęs dėl savo pasirinkimo šiandien jis sako esąs be galo laimingas.
Pasukti gatvės menų link jį paskatino pusseserė, ji pasakė tokią gražią mintį, kad gyvenime reikia daryti tai, ko trokšti iš vidaus, tai, kuo tiki – nes būtent tada ima sektis, tuomet tampi laimingu žmogumi.
„Man jos žodžiai tapo didele paskata. Pasakiau sau, kad reikia daryti tai, kas teikia didžiausią malonumą“, – sako Tadas. Piešiniai gatvėse – ne vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Jis daug dirba ir grafinio dizaino srityje. „Padarau sieną – norisi atsikvėpti. Tikrai nėra taip, kad savo darbais būčiau apipaišęs visą Lietuvą“, – juokiasi jis.
Pasitikėjimo savimi jam įkvėpė galimybė apipavidalinti didžiulę „Audimo“ sieną Kaune, taip pat – bendradarbiavimas su muzikinio klubo „Gargaras“ komanda. Vienas jo piešinių puikuojasi ir Vokietijoje.
Dažniausiai jam užsakymus pateikia klientas, tačiau menininkas visuomet pateikia savo idėjas, užmezga diskusiją. Neretai piešinį padiktuoja ir pati siena.
Ar būna, kad kelias dienas ar savaites kurtą piešinį užpaišo vandalai? „Būna“, – sako Tadas. Tačiau dėl tokių išpuolių jis nesijaudina. Pasak jo, gatvės menas turi būti dinamiškas, impulsyvus, nuolat kintantis. Kita vertus, dauguma Plugo darbų – ant saugomų pastatų arba uždarose patalpose, todėl pamatyti užpeckiotą savo kūrinį tenka retai.
Šiuo metu Tadas dirba prie naujo projekto ir jau eskizuoja dar vieną būsimą piešinį, kuris netrukus iš popieriaus bus perkeltas ant vienos iš Kauno sienų. „Gera piešti namuose“, – sako jis.
