Žmonės spaudos puslapiuose atsiranda dėl įvairiausių priežasčių. Kaip manai, kodėl nuolat įdomus tavo, šiuo metu – tiesiog vienos įmonės samdomos vadovės, gyvenimas?
Man irgi pradeda kilti toks klausimas (juokiasi). Viena pažįstama Londone svarstė, kad būna manekenių, dainininkų ar šiaip skandalus keliančių veikėjų, o aš, pasak jos, – tiesiog žinomas žmogus. Keistas statusas (juokiasi).
Gal esu įdomi, nes pakankamai nekasdieniška: mano galvoje nuolatos burbuliuoja kokių nors naujų idėjų. Be to, esu didelė idealistė. Nepaneikime ir to fakto, kad aš – tamsiaodė. Tačiau Vilniuje, mano skaičiavimais, yra septynios–devynios mulatės...
Apskritai kiekvienas esame išskirtinis. Vieni galbūt labiau, kiti mažiau. Aš – iš tų labiau...
Kas naujo išskirtiniame tavo gyvenime?
Kaip ir visada, gyvenu daugeliu dalykų...
Labai džiaugiuosi, kad pavyko pastatyti ant kojyčių „Foxbox“ terminalų tinklą. Nes buvo visko: ir derybų, ir kritinių minučių, kai atrodė, jog per naktį pražilsiu. Savimi labai didžiuojuosi, kad tą sunkų pusmetį sėkmingai ištempėme!
Dar šiek tiek šmėžuoju televizijoje. Vedu kartą per mėnesį rodomą laidelę „Nematomi. Tarp mūsų“. Tai Europos Sąjungos projektas, skirtas trečiųjų šalių piliečių integracijai į mūsų visuomenę. Graži laida. Pas mus tikrai dar labai daug netolerancijos. Juk aš pati kada nors turėsiu vaikų, kurie augs Lietuvoje. Jie bus tamsesni negu tradiciniai lietuviai. Galima sakyti, kad tam jau pradedu moraliai ruoštis (juokiasi).
Televizija man brangi, nuo jos niekur nebėgu. Galbūt rudenį ten manęs vėl bus daugiau. Tačiau nemanau, kad kada nors ji bus pagrindinė mano veikla. Tai man būtų jau per siaura: juk vedant laidą nereikia mano finansų, vadybos, technikos žinių – užtenka komunikabilumo, gebėjimo jausti kameras, dirbti tiesioginiame eteryje, pagaliau – mano grožio.
Juk aš pati kada nors turėsiu vaikų, kurie augs Lietuvoje. Jie bus tamsesni negu tradiciniai lietuviai. Galima sakyti, kad tam jau pradedu moraliai ruoštis (juokiasi).
Televizija – kad nepamirštum, jog esi graži, verslas – kad įrodytum esanti protinga?
Tarkim, taip (juokiasi)...
Kaip matai, gyvenu mažais džiaugsmais. Didelių, deja – krizė, nėra.
Kiekvieną dieną stengiuosi pamatyti ką nors gero, gražaus. Džiugina ir susitikimas su žmogumi, kurio šimtą metų nemačiau, ir gera draugės naujiena.
Gal būtų teisingiau turėti kokį nors didelį didelį tikslą, jo siekti, draskytis. Tačiau dabar – labai gera būsena: ramu, žinau, kiek galiu, ką galiu. Ir dėl to jaučiuosi tvirtai. Vidinė pusiausvyra – geras, subalansuotas jausmas. Aišku, kasdien į kurią nors pusę kas nors iš jos sugeba išmušti, bet apskritai šiandien jaučiuosi pasakiškai.
Ar prie to prisideda ir ant rankos briliantais spindintis vestuvių žiedas?
Žinoma! Net du žiedai (juokiasi)! Abu – vestuviniai, prieš santuoką pirkti Kaimanų salose. Pirmą išsirinkau nusagstytą briliantukais. Ieškojome panašaus ir vyriško – Linui, bet nepavyko rasti. Vis dėlto jis aptiko du identiškus „Trinity“ žiedus – supintus iš baltojo, geltonojo ir raudonojo aukso. Girdėjau, kad šio modelio žiedas buvo Jackie Kennedy mėgstamiausias... Mūviu ir jaučiu: jis tikrai labai malonus. Tikrieji vestuviniai, kuriais su vyru apsikeitėme tuokdamiesi Kaimanuose, ir yra tie iš aukso gijų, bet ant kitos rankos mūviu ir su brangakmeniais.
Man atrodo, nors ir kokia moteris stipri, protinga, daug pasiekusi būtų, joje vis tiek glūdi būtybė, kuri nori būti mylima, globojama, godojama, trokšta dalytis šiluma, gali sau leisti kartais pabūti irzli – visokia. Nuostabu, kai šalia yra žmogus, kuris tave tokią priima, gali duoti tai, ko tau trūksta.
Šeima teikia daug stabilumo. Mūsų visuomenėje, kurioje niekada negali jaustis visiškai saugus, tai yra labai svarbu.
Žinutė, kad kovo viduryje ištekėjai už ilgamečio draugo, pasirodė tik „Žmonėse“. Tačiau plačiai, per spaudą, televizijos laidose, tavo meilės istorija nei tuomet, nei kada nors anksčiau kažkodėl nenuskambėjo...
Kiekviena meilės istorija – savotiška ir ypatinga. Tačiau tik tiems dviem žmonėms. Suprasčiau, jei maniškė skambėtų kaip nors neįtikėtinai: šokau parašiutu ir nusileidau jam ant galvos... Padariau avariją, o jis mane išgelbėjo... Jei mus būtų suvedęs kažkas neįtikėtino, herojiško, apie ką būtų įdomu ir kitiems skaityti, gal papasakočiau... Gal... Tačiau aš su Linu susipažinau per draugus. Draugavome draugavome ir prisidraugavome iki vestuvių (juokiasi). Argi tai kam nors įdomu?
Be to, dviejų žmonių santykiai, gyvenimas man – labai intymi sfera. Ir į namus retai kviečiame svečių, nes tai mūsų erdvė, ten ilsimės. Nežinau, kodėl taip yra... Daugeliu klausimų esu ekstravertė, bet kai kalba sukasi apie šeimą – užsisklendžiu. Taip atsitinka visai nesąmoningai.
Antroji pusė nepriekaištauja, kad nuolat lieka šešėlyje: viešai visuomet kalbi tik apie save?
Linas neprieštarauja būti paminėtas. Tačiau kartu duoti interviu ar fotografuotis spaudai – be šansų. Tokie pasiūlymai sukeltų šeimyninį konfliktą (juokiasi).
Po vestuvių tikriausiai pasipylė artimų žmonių ir nepažįstamų užuominų, ar dar nesilauki?
Manau, kad vaikai ateina tada, kai tam būna laikas. Gali norėti nenorėti, laukti nelaukti, bet jie pasibeldžia, ir viskas. Pas mus kol kas nesibeldžia (juokiasi).
Man atrodo, nors ir kokia moteris stipri, protinga, daug pasiekusi būtų, joje vis tiek glūdi būtybė, kuri nori būti mylima, globojama, godojama, trokšta dalytis šiluma, gali sau leisti kartais pabūti irzli – visokia.
O tu tokia užimta, kad ramios motinystės neįsivaizduoji?
Iš tiesų. Dar tik kelios savaitės, kai pradėjau lengviau kvėpuoti, kai naktį į „BlackBerry“ atkeliavus elektroniniam laiškui nebekrūpčioju nuo minties, kad versle – vėl kokia nors kritinė situacija... Dabar – pirmos savaitės po įtempto pusmečio, kai pradedu kelti galvą, dairytis, kas aplinkui darosi, galvoti apie atostogas.
Nežinau, kaip pakelčiau tokį darbų krūvį, jei ne mano žirgas. Su juo kasdien susitikdama labai atsipalaiduoju. Pailsiu ir galiu eiti į priekį. Nepaisant to, kad treniruotės labai sunkios, po jų būnu šlapia nuo prakaito, kiekvieną mielą dieną, bet kokiu oru pabūnu gamtoje. Dėl Žvaigždyno, nors ir kiek būčiau užimta profesine veikla, vis tiek pamatau visus metų laikus, su visomis jų spalvomis: šienlige, lietumi, uodais, vėsa.
Prieš šešetą metų, kai nusipirkai žirgą, tikriausiai niekas netikėjo, kad merginos užgaida išaugs į rimtą sportą...
Aš irgi netikėjau (juokiasi). Man labai nuskilo, nes kaip akla višta grūdą radau fantastišką trenerį – šviesaus atminimo Joną Butkų. Jis – Lietuvos trikovės tėvas. Kai šalia – nereali patirtis, telieka stengtis kuo daugiau jos pasisemti, išmokti. Jei ne šis treneris, neįsivaizduoju, kur su žirgeliu būčiau nukeliavusi ir kas iš mūsų būtų buvę.
O dabar galiu pasigirti, kad pastarosiose trikovės varžybose su juo užėmėme antrą vietą. Nuo pirmos mus skyrė viena sekundė! Tai šešerių metų kasdienių treniruočių rezultatas. Kai pradėjau sportuoti, buvo, kas iš manęs juokėsi, šaipėsi, sukiojo pirštu prie smilkinio, o dabar girdžiu susižavėjimo šūksnius.
Siekiant sporto rezultatų reikia įdėti daug pastangų. Nejaugi tau neužteko, kad žirgas būtų laisvalaikio pramoga?
Esu maksimalistė. Jei ko nors imuosi, trūks plyš padarysiu geriausiai. Kitaip nemoku. Dėl to labai atsargiai painiojuosi į kokius nors projektus: žinau, kad jei ko nors imsiuosi, negalėsiu likti nuošalyje. Ir taip su viskuo: žirgu, verslu ar draugę užklupusiais rūpesčiais.
Ir su politika? Nustebau išgirdusi, kad įsitraukei į socialdemokratų partijos veiklą...
Šiai partijai labai labai seniai priklauso mano krikštatėvis – legendinis šuolininkas į aukštį Kęstutis Šapka. Jis man – kaip tėtis, šis žmogus mane užaugino.
Vieną dieną paskambinęs mane pakvietė prisijungti. Toks įvertinimas buvo labai malonus: gal esu ne tik graži (juokiasi)! Pradėjome kalbėtis, žiūrėti, ir įsitraukiau. Manau, kad su turimomis žiniomis, jei ir negali padaryti vienas ko nors didelio, monumentalaus, gali skatinti pokyčius. Manau, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Turiu minčių, kaip būtų galima suartinti politikus su žmonėmis: norėčiau kurti socialinį tinklalapį – kažką panašaus kaip „Facebook“.
Matau save politikoje...
Esu pastebimas žmogus ir, tai, ką pasakau, daugiau ar mažiau yra išgirstama.
Žinomo žmogaus greičiau pastebimi ne tik geri darbai, bet ir ne vietoje pastatyta mašina, neatsakingai ištarta frazė.
Ta mano pusė pastebima visada. Kažkas klausė, ar įsivaizduoju, koks būtų mano gyvenimas, jei būčiau nežinoma: tada būčiau mažiau pastebima. Betgi tada su manimi visi kalbėtųsi angliškai, nes nenumanytų, kad esu lietuvė. Taigi, savo išore vis tiek atkreipčiau aplinkinių dėmesį. Kol esu Lietuvoje, mane bet kuriuo atveju žmonės išskirs iš minios. Tad verta tai išnaudoti – pasistengti, kad iš to išaugtų kas nors gražaus!
