Su griežtąja LNK „Muzikos akademija“ studentų vertintoja susitinkame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sekmadienio vakarą, t.y. kitą dieną po jos ultimatyviai nuskambėjusio pareiškimo, kuriuo norėjo apginti iš projekto netikėtai iškritusį Sasha Son.
Į teatrą Asmik atskuba šiek tiek pavėlavusi. Nors jau beveik septynios vakaro, ji atsiprašo, kad neturinti daug laiko, nes laukia dar daugybė reikalų. Tad netrukus suradę ramią vietą pradėjome nuo dalykų, kurie pastarosiomis dienomis sudrumstė solistės gyvenimą.
— Tąkart, kai buvo skelbiamas skaudus nuosprendis LNK „Muzikos akademijos“ studentui Sashai Son, Lietuvoje jūsų nebuvo. Kada ši žinia pasiekė jus?
— Iškart. Man sūnus paskambino ir pranešė.
— Kokia buvo pirmoji mintis?
— Ši žinia mane sukrėtė. Pamaniau, jog būtinai reikės tartis su projekto prodiuseriais, kad panašūs dalykai nepasikartotų. Nenormalu, kad tą savaitę trečiąją natą gavęs lyderis į lemiamą kovą nusiunčia kitą stipriausią projekto dalyvį. Taip prasidės lyderių dvikova ir taps neįdomu. Stipriausi turi kautis finale.
— Sasha Son — vienas iš jūsų favoritų?
— Taip, jis vienas iš jų. Aš manau, kad apskritai į „Muzikos akademiją“ susirinko gana stipri komanda ir su kiekvienu iš jų atsisveikinti būtų gaila. Tačiau ne visuomet viską sprendžia komisija. Porą kartų jau ėmiausi tam tikrų žygių, tačiau nuolat to negaliu daryti, nes balsuotojai gali pradėti piktintis.
— Kur slypi Pauliaus fenomeno paslaptis? Jam vertinimo komisija lyg ir šykšti liaupsių, tačiau televizijos žiūrovai gausiai apipila savo simpatijomis.
Ši žinia mane sukrėtė. Pamaniau, jog būtinai reikės tartis su projekto prodiuseriais, kad panašūs dalykai nepasikartotų— Net ir nežinau. Būtų perdaug sunku atsakyti už visus tuos, kurie balsuoja už šį vaikiną. Gal Paulius yra labai smagus ir geras žmogus, bet privalau vertinti jo darbą, o ne charakterį. Paskutiniame koncerte Šiauliuose jis įrodė, jog gali daug daugiau. Jam, kaip ir daugeliui kitų, dar trūksta patirties, bet nemanau, kad jis nėra vertas sėkmės.
— Kas labiausiai jus žavi stebint tuos žvaigždėmis tapti įsigeidusius jaunuosius talentus?
— Visi jie skirtingi, kiekvienas turi savų privalumų ir trūkumų. Daugelis iš „akademijos“ studentų gyvena tuo, ką daro. Tai mane labai džiugina.
— Jūs esate operinės muzikos puoselėtoja. Ar pramoginė muzika jums taip pat nesvetima?
— Žinoma, kad ne. Esu jauna ir klausau to, kas visiems jauniems patinka. Savo pramogai klasikinės muzikos niekuomet neklausau. Pramoginė man yra tikra atgaiva.
— Kokie atlikėjai jums arčiausiai širdies?
— Jei atvirai, tai gražiausia muzika man yra tyla. Bet šiaip viskas priklauso nuo nuotaikos. Galiu klausytis labai įvairios muzikos — nuo metalo iki Witney Houston.
— Ar nejaučiate jokio apmaudo dėl to, kad savo šlovės pasiekėte sunkiu ir kantriu darbu, o pramoginės muzikos atlikėjams užtenka gražiai pasirodyti per televizorių ir sėkmė garantuota?
— Iš tikrųjų viskas turi savo kainą. Tie, kurie greitai išpopuliarėja, lygiai taip pat greitai gali būti ir pamiršti. Jiems sudėtinga pasiekti tokį pripažinimą, kokį turime mes. Kartą jau pasiekę, mes ilgam užsitikriname sau darbą. O pramoginėje muzikoje kartą sulaukus pripažinimo tą šlovę ilgai išlaikyti labai sunku. Tik nedaugeliui tai pavyksta. Jei atvirai, tai jiems yra kur kas sudėtingiau nei mums.
— Koks buvo pagrindinis motyvas, padėjęs jums apsispręsti priimti LNK televizijos pasiūlymą?
— Jau ir anksčiau buvau sulaukusi įvairių televizijos pasiūlymų. Tačiau anksčiau man nepavyko suderinti savo darbų grafiko. Man buvo įdomu pamatyti, kaip tokie projektai organizuojami, ir tikėjau, kad galiu padėti tiems savo kelio ieškantiems žmonėms. Kol kas savo apsisprendimu nenusivyliau. Kita vertus, galiu pasakyti, kad televizija turi privalumų ir mūsų profesijoje.
— Nesibaiminate, kad kai kurie į operą atėję žiūrovai, scenoje išvydę jus, sakys: „Čia gi Asmik iš „Muzikos akademijos“?
— Aš nesu pramogų pasaulio atstovė. Mano darbas televizijoje nėra toks charakteringas, kad trukdytų dirbti operoje.
— Siekti karjeros televizija jums nė kiek nepadėjo?
— Šioje srityje televizija man nepadėjo. Tačiau televizijos žodis yra svarus, kad žmonės tavęs nepamirštų arba atkreiptų dėmesį į specialius projektus, atskirus koncertus.
— Kam labiausiai norėtumėte padėkoti už savo sėkmę?
— Dievui — už talentą, tėvams — už gabumus ir savo šeimai — už galimybę mokytis bei dirbti.
Iš tikrųjų viskas turi savo kainą. Tie, kurie greitai išpopuliarėja, lygiai taip pat greitai gali būti ir pamiršti. Jiems sudėtinga pasiekti tokį pripažinimą, kokį turime mes.— Esate dviejų operos grandų — primadonos Irenos Milkevičiūtės ir tenoro, Jerevano operos vadovo Gehamo Grigoriano — dukra. Kuris iš tėvų turėjo didesnę įtaką jūsų muzikinio stiliaus formavimuisi?
— Labai sunku būtų tiksliai atsakyti. Abu yra pakankamai skirtingi. Greičiau neįtakojo nė vienas. Tiesiog gabumus paveldėjau iš abiejų ir tuos skirtumus jaučiu savyje.
— O su kuriuo iš tėvų esate dvasiškai artimesnė?
— Hm... Sunku pasakyti... Bet labiau panaši esu į tėtį.
— Ar pas jį į Jerevaną dažnai nuvažiuojate?
— Deja, nedažnai — kartą per metus. Bet labai džiaugiuosi tomis akimirkomis, nes ten jaučiuosi sava ir laukiama.
— Mokate kalbėti armėniškai?
— Žinoma. Su tėčiu bendrauju armėnų kalba.
— Ar jums yra tekę dainuoti su savo tėvais?
— Operoje — ne, bet koncertuose — taip.
— Kaip jaučiatės šalia jų?
— Pakankamai didelis stresas ir jiems, ir man. Tu supranti, kad turi palaikyti tą aukštai iškeltą kartelę, o jie išgyvena dėl to, kad tau pasisektų.
— Ar prieš spektaklius jaučiate jaudulį?
— Būna įvairiai. Ta scenos baimė yra visiškai neprognozuojamas reiškinys. Kartais jaučiuosi visiškai rami, o kartais apima nepaaiškinama baimė.
— Ar turite kokį nors būtiną pasiruošimo spektakliui ritualą?
— Taip. Man svarbu pagalvoti apie artimus žmones. Mokėti suprasti, kodėl tą darai.
— Jūsų veikla neapsiriboja vien mūsų Operos ir baleto teatru...
— Tai mažiausia mano darbų dalis. Čia dalyvauju trijuose spektakliuose — „Orfėjas ir Euridikė“, „Pasijos pagal Joną“ ir „Traviata“. Dar trys projektai parengti Vilniaus kongresų rūmuose su režisiere Dalia Ibelhauptaite, Juozu Statkevičiumi ir Gintaru Rinkevičiumi — „Bohema“, „Užburtoji fleita“ ir šiuo metu kuriami „Pajacai“. Didžiuma mano darbų yra Rygoje. Ten važiuoju po tris keturis kartus per mėnesį. Vaidinu bene septyniuose spektakliuose.
— Kai pirmą kartą jums paskambinau, sakėte, jog esate taip pat ne Lietuvoje...
— Tuo metu buvau Italijoje. Milane pas legendinę praėjusio šimtmečio dainininkę operos sopraną Mirelą Freni lankau meistriškumo kursus. Periodiškai važinėju į Italiją.
— Kai rinkotės profesinį kelią, ar ateitį regėjote tokią, kokia ji dabar yra?
— Kai pasirinkau operinį dainavimą, aš neįsivaizdavau, ką aš darysiu su savo profesija. Negaliu sakyti, kad mano pasirinkimas buvo mano svajonės įgyvendinimas. Atvirai pasakius, operos soliste tapti nenorėjau. Bet dabar esu laiminga, kad esu čia.
— Jums dar tik 27-eri. Sutikite, tokiame amžiuje jūs jau esate daug pasiekusi...
— Savo amžiuje esu nuveikusi daug darbų, nemažai vaidmenų sukūrusi. Bet ar tai iš tiesų yra labai daug, nežinau.
— Kokių turite profesinių svajonių?
— Nežinau, ar tai svajonė, bet tiesiog norėčiau ir toliau dirbti savo darbą, bendrauti su įdomiais žmonėmis, pažinti pasaulį. O kai pasiseka viską sėkmingai atlikti, jautiesi patenkinta savimi. Kažkokių ypatingų ambicijų šioje srityje neturiu. Stengiuosi tobulintis, nes nenorėčiau, kad pradingtų tai, ką turiu dabar.
— Ar turite savo svajonių vaidmenį?
— Norėčiau suvaidinti Madam Buterfly.
— O asmeniniame gyvenime?
— Norėčiau, kad mano artimi žmonės, kuriuos aš myliu, jaustųsi laimingi šalia manęs, o aš — kartu su jais.
Kai pasirinkau operinį dainavimą, aš neįsivaizdavau, ką aš darysiu su savo profesija. Negaliu sakyti, kad mano pasirinkimas buvo mano svajonės įgyvendinimas. Atvirai pasakius, operos soliste tapti nenorėjau.— Neretai būna, kad stulbinančių profesinių aukštumų pasiekę žmonės, negali džiaugtis asmeninio gyvenimo laime. Regis, jūs nesate išimtis — bendras gyvenimas su operos solistu Giedriumi Žaliu nesusiklojo labai sėkmingai.
— Mano asmeninis gyvenimas yra nuostabus. Daugeliui žmonių pavydėčiau tokio gyvenimo, kokį aš turiu.
— Įsivaizduokite tokią akimirką, kai jūsų jau suaugęs sūnus Nojus jums pareiškia, jog nori būti operos dainininku. Kaip reaguotumėte į tokį, atrodytų, logišką jo sprendimą?
— Oi, leiskite jam dar užaugti... O jeigu atvirai, tai nelabai norėčiau, kad jis būtų dainininkas ar apskritai scenos žmogus. Tos vaidybos jau ir dabar namuose yra pakankamai. Nežinau, gal vėliau mano nuomonė ir pasikeis.
— Kas jums darbe yra sunkiausia?
— Mūsų darbe galbūt sunkiausia pajusti savo vaidmenį. Ačiū Dievui, su visais vaidmenimis, kuriuos ruošiau, man pavyko susigyventi ir juos atrasti. Be to, vargina didelis atsakomybės jausmas prieš publiką, nuolatinis stresas, nervų tampymai, nuolatinio mokymosi poreikis.
— Ką laikote savo didžiausiais mokytojais?
— Pirmasis mano scenos mokytojas buvo Džonatanas Mileris, kurio dėka pajutau šios profesijos gražiąsias puses. Dalia Ibelhauptaitė — žmogus padėjęs man pasiekti tai, ką dabar turiu ir kas esu. Rygos teatro direktorius, maloniai priėmęs po savo pastoge. Na ir tėvai, be abejo. Bet vis dėlto manau, kad didžiausias mokytojas yra scena.
— Jaunus žmones užklupusi šlovė neretai paveikia taip, kad jie tampa neatsparūs žvaigždžių ligai...
— Tai irgi sunkiausia mūsų profesijoje. Šlovė kaip ir gerovė... Žmogus prie šių dalykų labai pripranta. Turi būti labai stiprus, kad tavęs nepaveiktų.
— Ar tai reiškia, kad jus ši bacila taip pat paveikė?
— Kad nepaveikė, negaliu sakyti. Aš labai džiaugiuosi, kad turiu gerų draugų, mylimų artimų žmonių, kurie man pasipūtus tuoj nusodina ant žemės. Į jų pastabas stengiuosi įsiklausyti ir to daugiau nekartoti.
— Ar turite žmogų, kuriam galite atsiskleisti iki širdies gelmių?
— Turiu gyvenimo draugą, savo mokytoją.
— Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po to, kai išmušė jūsų sėkmės valanda?
— Na, aš nedalyvavau nei „Muzikos akademijoje“, nei „Kelyje į žvaigždes“, tad mano laimės valanda susideda iš daugybės sekundžių ilgo kelio. Be abejo, dabar finansiniai klausimai sprendžiasi lengviau, įgijau daugiau laisvės, teisę atsisakyti to, kas nepatinka. Tačiau stengiuosi, kad dėl to mano gyvenimas nepasikeistų.
— Bet dabar, pabuvus televizijoje, daug kas gali pasikeisti...
— Televizija man yra tarsi scena su vaidmeniu. Gyvenime aš esu visai kitokia. Mane ganėtinai sunku atpažinti. Specialiai to nesiekiu, bet taip jau yra.
— Kokia veikla dabar suryja daugiausia jūsų laiko?
— Labai daug valandų praleidžiu ruošdama spektaklių vaidmenis. Tai nesibaigiantis procesas. Ir ačiū Dievui.
— O kam labiausiai trūksta laiko?
— Daugiau dėmesio norėtųsi skirti šeimai.
— Minėjote, jog opera nebuvo jūsų didžioji svajonė. Kokią savo ateitį regėjote?
— Aš norėjau šokti.
— Jeigu būtumėte ėjusi šiuo keliu, manote, būtumėte nuėjusi taip toli, kaip ir operos scenoje?
Televizija man yra tarsi scena su vaidmeniu. Gyvenime aš esu visai kitokia. Mane ganėtinai sunku atpažinti.— Daugelis mano, kad ne. Bet kai žmogus labai nori ir siekia to, apie ką svajoja, manau, kad būčiau kažką gero nuveikusi. Gal nebūčiau Eglė Špokaitė, bet ir ten būčiau suradusi savo terpę, kurioje būčiau galėjusi skleistis.
— O jeigu svajonę reikėtų rinktis iš naujo?
— Norėčiau būti balerina. Bet ir dabar nesijaučiu nusivylusi. Mano širdis visada šoka.
— Gal laisvalaikiu mėgstate šokti?
— Pastaruoju metu aš jau pamiršau, ką mėgstu veikti. Belieka pamėgti tai, kuo dabar užsiimi.
— Jau septynios vakaro, bet sakėte, kad dar turite visokių reikalų...
— Laukia dar vienas susitikimas, o paskui dar ir repeticija.
— Tai kada atsigulate?
— Be trijų niekada.
— Ką veiktumėte, jeigu staiga nuskiltų trys laisvos dienos?
— Neatsimenu, kada taip buvo. Tad sunku atsakyti. Žiūrint po ko tos trys dienos nuskiltų. Kartais norisi atsigulti ir ilgai miegoti, kartais paūžti su draugais arba bendrauti su šeima.
— Kokią norėtumėte save regėti po trylikos metų, kai jums bus keturiasdešimt?
— Norėčiau išlikti savimi.
