Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Grupės „Biplan“ vokalistas Maksas Melmanas: „Nesu mėgėjas įsileisti svetimų į savo miegamąjį“

Krimstis dėl kasmet vis labiau gilėjančių raukšlių kaktoje grupės „Biplan“ lyderiui Maksui Melmanui atrodo nevyriška. „Vyrams tai – brandos ženklas, rodantis, kad galva ne tuščia, o trinti prabėgusio laiko pėdsakus man atrodo juokinga“, – mintimis dalijasi 33-iąjį gimtadienį pasitinkantis muzikantas.
Maksas Melmanas
Maksas Melmanas / E. Paukštės nuotr.

Po jubiliejinių grupės „Biplan“ koncertų namų duris praveriate tik po vidurnakčio. Smalsu, kada mėgaujatės rytine kava?

Geras klausimas. Rytais mėgstu pamiegoti, o vakare atsigulu ne anksčiau kaip 2-3 valandą. Pusryčių, kaip ir pietų, dažniausiai nevalgau, nes arba lakstau su reikalais, arba miegu, todėl lieka tik soti vakarienė.

Pamažu aiškėja dailių vyriškų formų paslaptis…

Kad nedailios jos (kaltai šypteli). Naktinis valgymas tikrai ne į gera, bet tik po dienos darbų ir koncertų imu sukti galvą, ką gi valgysiu vakare.

Nemėgstate gaminti namuose?

Kai aš namuose su šeima, maitinuosi pakankamai reguliariai, bet šiuo metu žmona su dukrele vieši Vokietijoje, pas senelius, taigi tenka suktis pačiam. Negaliu teigti, kad nemėgstu gaminti, tiesiog mano valgiaraštis siauras, bet, jei gaminu, tai darau labai skaniai. Bent jau draugai taip sako.

Kokia virtuvė arčiausiai širdies? Tradicinė lietuviška?

Ne, greičiau „maksiška“ (juokiasi). Esu pripažintas kiaušinienių meistras. Tokios kiaušinienės, kokią kepu aš, nemoka paruošti nei žmona, nei draugai. Todėl vis sulaukiu jų prašymų pašeimininkauti.

Panašu, kad kulinarija – vis tik žmonos stichija…

Ji mane lepina. Myli, todėl ir lepina: ir patiekalais, ir dėmesiu, ir tokių skanių kotletų kaip ji  niekas kitas negamina!

O rytinę kavą kuris į lovą neša?

Kuris pirmas nubunda, tam ir tenka (šypsosi). Bet džiuginame vienas kitą tokiais dalykais.

Su Eva susipažinote dar mokyklos suole, tačiau pora tapote gerokai vėliau?

Mano žmona, baigusi mokyklą, su tėvais emigravo į Vokietiją. Taip jau išėjo, kad tik po kurio laiko jai teko grįžti į Lietuvą.

Dėl koncertų ar filmavimų TV namus pasiekiate gana vėlai. Kaip su tuo susitaiko Eva?

Žmona puikiai supranta, kad aš – muzikantas, kartais dirbantis ir naktimis. Būna, kad ji šventes ar savaitgalius praleidžia be manęs, bet Eva supratinga. Nors, be jokios abejonės, kartais būti atskirai labai apmaudu…

Kokios profesijos atstovė yra Eva?

Šiuo metu ji – mano gyvenimo draugė ir bendražygė, taip pat mama, auginanti dukrą, anksčiau dirbusi turizmo srityje. 

Esu pripažintas kiaušinienių meistras. Tokios kiaušinienės, kokią kepu aš, nemoka paruošti nei žmona, nei draugai.

Taip pat moteris, padėjusi nugalėti kūdikių fobiją? Juk gimus dukrytei buvote pirmas žmogus, paėmęs ją ant rankų...

Tikrai ilgai bijojau vaikų, nuėjęs aplankyti draugų, laikydavausi tam tikru atstumu nuo jų atžalų ir niekada neimdavau ant rankų. Ilgainiui suvokiau, kad visada norėjau, jog mūsų šeimoje atsirastų mažas žmogutis. Buvau įsitikęs, jog su vaiko gimimu pradings visos fobijos. Taip ir atsitiko.

Koks tėtis esate mažajai Amelie?

Labai tikiuosi, kad geras. Stengiuosi, jog mano dukra jaustų turinti tėvelį iš didžiosios raidės. Pats vaikystėje į savo tėtį žiūrėdavau kaip į patį stipriausią, geriausią, patį pačiausią... Be galo myliu tėvus ir stengiuosi, kad mano šeimoje tėvo vaidmuo būtų toks, kokį pats jutau vaikystėje.

Maksai, kas jūsų šeimoje dainuoja dukrai lopšines?

Dabar jas dažniau dainuoja mama, anksčiau tai darydavo ir tėvelis. Migdau Amelie tomis pat lopšinėmis, kurias man vaikystėje dainuodavo mama. Puikiai jas prisimenu, tik nesakysiu, kokias (juokiasi).

Gal jau pastebėjote mažosios polinkį į muziką?

Taip, ji labai muzikalus vaikas. Mėgsta dainuoti, tiesa, kol kas dar savo kalba, kitaip ir negalėjo būti – juk abu tėvai muzikalūs.

Ir vis tik ką veiktumėte gyvenime, jei nebūtų muzikos?

Matyt, tapyčiau. Mano mama dailininkė, nuo pat mažens stebėdavau ją piešiančią, deja, dėl laiko stokos dabar teptuką prisimenu vis rečiau. Bet, kai prisimenu, aplinkiniai sako, kad gražiai tapau. Matyt, mama man daug davė (šypsosi).

Grupė „Biplan“ gimė iš jaunatviško maksimalizmo?

Ne, tai nebuvo bandymas, greičiau begalinis noras muzikuoti. Būdamas trylikos apie tai nuolat galvojau, sulaukęs keturiolikos žengiau pirmuosius žingsnius. Esu be galo dėkingas savo tėvams, kurie su pagarba žiūrėjo į mano norus ir leido daryti tai, ko iš tikrųjų troškau. Žinoma, grupei sekėsi: mes atsirasdavome tinkamu metu tinkamoje vietoje, mus pastebėdavo reikiami žmonės, bet tvirtai tikėjau, kad darau tai, ką reikia. 

Prisimenate pirmuosius honorarus?

Jau šešiolikos pradėjau prisidėti prie šeimos biudžeto. Tiesa, tai nebuvo dideli pinigai, bet  žinojau, kad galiu iš to prasimaitinti.
O į „biplanus“ žmonės atkreipė dėmesį, matyt, dėl to, kad jie grojo muziką, kurios tuo metu Lietuvoje dar nebuvo.

Tuomet ir pajutote aplinkinių dėmesį?

Neslėpsiu – buvo malonu, bet vadinamąja žvaigždžių liga nesusirgome. Nebuvo taip, kad vieną rytą pabudome žvaigždėmis, prie viešumo ir populiarumo pratinomės palaipsniui. Galėjome kilstelėti nosį aukštyn, bet to nedarėme. 

Susidaro įspūdis, kad sukūręs šeimą pajutote poreikį atsiriboti nuo aplinkinių, kai kuriuos dalykus pasilikti tik sau…

Į mūsų viešumą ir populiarumą žvelgiu su tam tikra ironija… Mano šeimai to tikrai nereikia, nesu mėgėjas įsileisti svetimų žmonių į savo miegamąjį ir nenoriu iš to darytis reklamos.

Kai savaitę ar kiek ilgiau nelipu į sceną, labai greitai to pasiigstu. Panašu, kad scena yra dalykas, prie kurio iš tiesų priprantama.

Nepasigendate gyvenime stabilumo ir užtikrintumo?

Muzikanto gyvenimas tikrai nepastovus: įrašome gerą dainą, pasipila koncertai, tačiau būna momentų, kai įsivyrauja tyla, sumažėja pasirodymų, tada tenka mąstyti, kaip ištempti iki mėnesio pabaigos. Lietuvos muzikantai nėra milijonieriai: būna, kad per mėnesį gali keisti automobilius kaip pirštines, bet būna, kad nežinai, kaip pragyventi iki kito koncerto. Nesame vos vos besiverčiantys vargšeliai, bet ir milijonų neuždirbame. Mūsų santaupos nesiskiria nuo daugumos Lietuvos žmonių.

Per penkiolika metų, matyt, atsirado priklausomybė nuo scenos?

Kai savaitę ar kiek ilgiau nelipu į sceną, labai greitai to pasiigstu. Panašu, kad scena yra dalykas, prie kurio iš tiesų priprantama.

Tačiau reikia ir nuo scenos pailsėti?

Geriausiai atsikvėpiu žaisdamas futbolą. Kadangi su grupės nariais esame draugai, laisvalaikį leidžiame drauge.

Ar nerizikinga dirbti su draugais? Juk pablogėjus grupės reikalams iškiltų grėsmė bičiulystei…

Manau, savo pavyzdžiu tai kuo puikiausiai paneigiame. Jei nebūtume draugai, kažin, ar viskas išeitų taip sklandžiai ir gerai. Būna momentų, kai tenka lipti per save, bet scena gydo.

Pagalvojate, kas turėtų nutikti, kad nebeliptumėte į ją?

Jei dingtų jaudulys, būtų ženklas, kad nebereikia daugiau į ją lipti. Labai tikiuosi tokio momento nesulaukti.

Kokiomis mintimis pasitinkate 33-iąjį gimtadienį?

Kasmet vis aiškiau suvokiu, ką padariau, o ko ne, taip pat vis labiau jaučiu laiko tėkmę, imu skubėti įgyvendinti tai, ką suplanavau.

Sakoma, kad po Svarstyklių ženklu gimę žmonės sunkiai apsisprendžia… Ar tai tinka ir jums?

Apsispręsti man išties sudėtinga. Labai dažnai nežinau, ko noriu. Man netgi sunku išsirinkti patiekalą kavinėje, nuolat klausiu grupės vaikinų, ką aš valgysiu. Jie išrenka, o tada ramu.

Neturėjote minčių emigruoti iš Lietuvos?

Negaliu pasakyti, jog esu prisirišęs prie Lietuvos ir niekur kitur negaliu gyventi. Galiu. Jaučiuosi pakankamai kosmopolitiškas žmogus. Man gerai ir Vokietijoje, ir Lietuvoje, bet išvažiuoti į kitą šalį kol kas nesinori. Žinoma, visai tikėtina, kad tokios mintys gims dėl tam tikrų politinių priežasčių Lietuvoje, bet apie politiką kalbėti nenorėčiau, nes tai labai neįdomi ir purvina tema.

Minėjote, jog esate apdovanotas šeštuoju jausmu…

Mano atveju jis labiau paveldėtas nei išugdytas. Juo apdovanota ir mano mama. Ne kartą prieš kažko imdamasis esu pajutęs, kad galbūt nereikėtų to daryti, bet tik po laiko suprasdavau, kad  be reikalo nepaklausiau šeštojo pojūčio…
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos