„Gustavo enciklopedijos“ siela Audrius Rakauskas: „Buvau naivus, maniau, kad galima gyventi pasakoje“

Birželio 25-ąją Audriui Rakauskui, daugeliui žinomam Gustavo vardu, suėjo 53-eji. Jo vedama laida „Gustavo enciklopedija“ spalį švęs 20-metį. Apie tai, apie laiko tėkmę, šiuolaikinius vaikus, „kaukių“ visuomenę bei fantazijos ir intuicijos kupinas kūrybos ištakas – išskirtiniame 15min interviu su gerai žinomu laidos autoriumi ir režisieriumi.
Audrius Rakauskas
Audrius Rakauskas / Luko Balandžio / 15min nuotr.

– „Gustavo enciklopedijai“ šiemet sueina 20 metų. Jums – 53. Ar padarėte viską, ką buvote planavęs? Galbūt turite kokių nors neįgyvendintų tikslų, svajonių?

– Negalėčiau pasakyti, kad padariau viską. Svarbiausia, kad kol kas mano darbas man neatsibodo, jam skiriu visas jėgas, visą laiką.

Džiugu, kad ir daug pasiekti pavyko. Mūsų laidą rodys ir kitame sezone, tad dar pasidarbuoti teks. Vaidas Lekavičius – mano porininkas. Vienas be kito tokio projekto, bent jau tokia forma, nepadarytume.

Laidoje nėra jokių rėmų, nėra temos, į kurią būčiau įspraustas, ar vieno žanro – tai daugiažanris, daugiasluoksnis kūrinys, kuriame gali įvairiai manipuliuoti informacija ir vaizdu. Ribų nėra, nebent fantazijos – tai reikia, kad jos nepritrūktų.

– Paminėjote laisvę ir tai, kad nėra rėmų. Ar manote, kad yra dalykų, apie kuriuos negalima kalbėti? Ar cenzūruojate save?

– Aš vadovaujuosi savo intuicija, savo pasaulėžiūra, pasaulėjauta, man nereikia prievaizdo. Temas galima liesti, bet reikia labai jausti, kaip tai daryti. Taip pat yra tam tikrų dalykų, kurie man apskritai nelabai limpa, todėl apie juos nekalbu.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Audrius Rakauskas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Audrius Rakauskas

– Trumpam grįžkime prie svarbios progos – jūsų gimtadienio. Ar jums svarbus amžius, gimtadieniai ir laikas?

– Atrodo, kad visai neseniai už mane jaunesni buvo tik paaugliai. Ir tas jausmas manyje iki šiol išliko. Turiu sūnų, kuriam 27-eri. Kai jis augo, galvojau, kad aš jaunas tėvas, vertinau save pagal jį. Tai dabar jau man jaunesni yra tie, kurie turi savo vaikų, o ir tie vaikai yra nemaži.

Atsiranda ir fizinis pojūtis, įvairių nemalonių negalių, kurių nesitikėjai ir nelaukei. Pavyzdžiui, ilgą laiką nesupratau, kodėl aš nenoriu skaityti – nebepatinka. Nesuprantu, gal kažkaip neįdomiai jie rašo (juokiasi). Po to supratau, kad man reikia akinių. Man akinių niekada nereikėjo.

Dar tas pojūtis, kad visas gyvenimas prieš akis... Ir, deja, atsirado supratimas, kad geriau nebus. Bet reikia dirbti, aš dar ne pensininkas. Anksčiau turėjau daug projektų, kurie reikalavo daug psichologinių jėgų, daug atsidavimo. Dabar jau save apriboju. Darau, kaip galiu, kiek yra duota. Gal ir norėtųsi kiek daugiau pasistengti, idėjų yra, bet dažnai kai ko atsisakau.

Dabar kartais sakau – o, pernai darėme tą ir tą. O man sako – koks pernai, čia jau ketveri metai prabėgo(juokiasi).

Kitiems svarbiausia, kaip nukrentu nuo kėdės, galėtų daugiau nieko ir nebūti.

– Per 20 metų daug kas smarkiai pasikeitė, įskaitant ir jūsų auditoriją. Ar sunku nustebinti šiuolaikinius vaikus?

– Aš manau, kad sunku, labai sunku. Dabar yra labai platus informacijos ir veiklos spektras. Mūsų laikais, kai parodydavo kokį animacinį filmuką ar ką panašaus, tai būdavo įvykis. Daugumai ir knygos buvo pramoga.

Vaikystėje perskaičiau visas klasikos pasakas – ir Brolius Grimus, ir „Merę Popins“. Animacinės adaptacijos taip pat buvo išlaikusios vertę. Tai buvo įdomu. Tuo metu koks nors, kad ir vienas filmas, nesvarbu, suaugusiems ar dar kam, nesvarbu apie ką – karinis, sovietinis ar propagandinis – svarbu buvo pats vaizdas, kad vaidina.

Mano tikslas nėra edukuoti, išmokyti. Svarbiausia yra džiuginti, pritraukti, kažkiek sudominti. Egzistuoja noras džiuginti ir pritraukti, ir pritraukti ne tik vaiką.

Esu sudėtingoje situacijoje – mano tikslinių žiūrovų nėra daug, yra nežinančių, kas tas Gustavas, jiems įdomūs kiti dalykai, kiti formatai. Bet žinau, kad yra tokių, kuriuos tai nuoširdžiai džiugina, dėl to tai daryti ir yra verta.

Žiūrovai, kuriems smagiausia žiūrėti, pagal mano įžvalgas, yra 5–6 metų. Jie, būna, atsimena tai, ką rodėme prieš kelerius metus, prisimena tai, ko aš nepamenu. O kitiems svarbiausia, kaip nukrentu nuo kėdės, galėtų daugiau nieko ir nebūti.

– Užsiminėte apie savo vaikystę. Ar galima būtų teigti, kad jūsų paties vaikystė padarė įtakos tam žanrui, kuriuo remdamasis kuriate? Ir ar pats buvote smalsus, viskuo besidomintis vaikas?

– Išskirtinai smalsus vaikas nebuvau, tiesiog turėjau savą pasaulį, kurį norėjosi kurti. Atrodė, kad lyg kažkas mane vedė už rankos. Viskas kažkaip klostėsi taip, kaip yra dabar. Ne lengvai, ne viskas man lengvai sekėsi, esu ir dabar savikritiškas žmogus. Tai, ką kuriu, ką darau, kiekvieną laidą pasižiūriu. Bet mane visada domino tas mitologinis, paslaptingas, mistinis pasaulis.

Buvo tokia daina: „Mes bėgam, skubam už simboliškų pasakos vartų.“ Už simboliškų pasakos vartų norisi užeiti ir pasižiūrėti, kaip ten viskas vyksta. Man viena žurnalistė sako – tai jūs svajoklis, toks romantikas, toks ne prie žemės? Taip, galbūt taip. Kai yra buitis ir visa tai, kas negero pas mus vyksta, iš tikrųjų norisi už tų simboliškų pasakos vartų užeiti. Bet sugrįžti irgi norisi (šypsosi).

Luko Balandžio / 15min nuotr./Audrius Rakauskas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Audrius Rakauskas

– Turbūt iš to gimsta ir ne visai tradiciniai jūsų veikėjai?

– Taip, iš tų asociacijų, iš to, kas perskaityta, iš to, kokius filmus, spektaklius, pastatymus mačiau, iš personažų, veikėjų, kurie kažkaip pasąmonėje virto kitais dalykais ir davė postūmį.

Buvo toks sovietinis rašytojas Aleksandras Volkovas. Jis iš tiesų pavogė idėją iš „Ozo šalies burtininko“, tik parašė gal ideologiškai. Buvo visas knygų „Smaragdo miesto burtininkas“ su senomis iliustracijomis ciklas. Nusipirkau turgelyje ir seną Brolių Grimų pasakų leidimą su senomis grafinėmis iliustracijomis, mane visą laiką domino visokios smulkmenėlės. Čia, matyt, ir atsirado noras piešti, mane stulbino tos iliustracijos.

Yra žmonių, kurie yra ribotos fantazijos, pasaulėjautos, kurie mato taip – juoda arba balta. Jei tu jiems pasakai, kad gali būti pusiau juoda arba pusiau balta, jie to nesupranta.

– LRT interviu studijoje esate minėjęs, kad kuriate ne tik vaikams. Kaip išlaikote pusiausvyrą tarp to, kad būtų įdomu ir suaugusiems, ir vaikams?

– Aš vadovaujuosi intuicija. Jūs paskaitykite vaikų enciklopediją – ten nieko nesuprasite. Jie rašo apie Plutoną, apie tai, iš kokių medžiagų ten viskas susideda. Pala – jūs net negalite jo matyti iš tolo! Iš kur jūs tai žinote? Plutonas yra taip toli. Kodėl aš tai sakau? Reikia pasakoti tikrus dalykus ir juos pasakoti taip, kad pats suprastum. Aš, kaip suaugęs žmogus, nesuprantu to, ką tas žmogus enciklopedijoje rašė, man sunku suvokti, reikia perskaityti porą kartų.

Įsivaizduoju taip – čia lyg reikėtų parašyti atpasakojimą, atrinkti, kokie yra svarbiausi dalykai, kad būtų santrauka ir aiški pagrindinė mintis. Taip pat, kai rašai, reikia tam tikros dramaturgijos, veiksmo vystymosi. Reikia sutraukti informaciją, paprastinti sakinių konstrukcijas.

Kitas dalykas – aš suprantu, kad aš fantazuoju ir kuriu pasakas ir animacinius filmukus. Bet yra žmonių, kurie yra ribotos fantazijos, pasaulėjautos, kurie mato taip – juoda arba balta. Jei tu jiems pasakai, kad gali būti pusiau juoda arba pusiau balta, jie to nesupranta.

Taip vieną kartą, kai buvau Zitos Kelmickaitės laidoje, tiesioginiame eteryje paskambino, ko gero, vyresnis žmogus ir pasakė: „Klausykit, jūs nesuprantant, kad jūsų šitos fantazijos niekam nereikalingos? Jūsų užduotis – skleisti žinias. Man, pavyzdžiui, visiškai neįdomu.“ Puiku, kad tokio amžiaus žmogus žiūri laidą. Bet yra žmonių, kuriems tai įdomu. Po to kitas skambutis – „neklausykit tokių“(juokiasi).

Yra suaugusių žmonių, kurie jaučia kompleksą dėl to, kad žiūri „Gustavo enciklopediją“. Sako, čia ne aš žiūriu, čia vaikai, bet aš mačiau, kad jūs ten labai įdomiai pasakojate. Kompleksuoja, jog pagalvos kažką negero, kad žiūri laidą vaikams. Bet, tarkim, mano kaimynė, tokia mokslininkė, sako: oi, kaip ten gerai, nuoširdžiai, kaip juokingai – tie personažai, piešimas! Ji tokia patenkinta ir džiaugiasi (šypsosi).

– Ar sulaukiate reakcijų iš vaikų? Galbūt prašo nuo tos pačios kėdės nukristi?

– Šiuo metu daug su tais vaikais kontakto neturiu. Seniau daug kur eidavau, dabar jau nelabai. Šiuo metu dažnai nenoriu ir negaliu, nes turiu savų rūpesčių. Yra vienas eilėraštis iš „Šveiko“, kuris man tinka, lyg man specialiai parašytas: „Jaunystės mano metai kilnūs, tuomet aš poetu buvau, ir lūkesčių, troškimų pilnas vien apie meilę dainavau, deja, buitis negailestinga sutriuškino manas viltis, ir mano šypsenos laimingos dabar jau niekas nematys.“ Taigi yra rūpesčių, yra problemų, yra mano garbaus amžiaus mama – 92-eji metai, ir, kaip sakiau, fiziškai pajutau, kad kai kur skauda, cholesterolio kiekis pakilęs ir t.t.

Buvau gana naivus žmogus, įsivaizdavau pasaulį daug paprasčiau, primityviau, kad gyventi galima kaip pasakoje.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Audrius Rakauskas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Audrius Rakauskas

– Gal dėl to tą pasaką ir išlaikote „Gustavo enciklopedijoje“?

– Taip, kaip jūs sakėt – iš kur tai? Kažkas vedė lyg savaime. Ėjau nuo vieno prie kito, po to lyg netyčia atsidūriau jaunimo redakcijoje, vėliau savaime atėjau prie vaikų. Lyg kažkas vestų už rankos. Lyg kažkas sėdėtų ant peties, nors aš nesu religingas žmogus. Matyt, tai užaštrinti intuityvūs pojūčiai.

– Kaip reaguodavo jūsų sūnus, kai vesdavote laidas? Ar jam patiko? Ar žiūrėjo?

– Nebuvo jokio santykio. Jis tiesiog žinojo, kad jo tėvas dirba savo darbą. Kai aš tik pradėjau dirbti, jis jau buvo beveik iš to išaugęs. Tuo metu buvo rytinė laida, o mano sūnus – pelėdžiukas. Jis nėjo nei į mokyklą, nei į darželį, nes mes galėjome jį mokyti namie. Jis miegodavo – ir ką, žmogui sveika miegoti – ir nežiūrėdavo. Net jei jam įrašydavau į juostą, jo neužkabindavo. Ir iš tikro – kodėl turėjo užkabinti kiekvieną? Mūsų ir vaikų požiūriai labai skirtingi. Žmonės labai skirtingi – vienus domina vieni dalykai, kitus – absoliučiai kiti.

Apskritai, žmonės sunkiai bendrauja. Didžiausia problema šiame pasaulyje yra žmogus. Pirmiausia, jie arba nesupranta vienas kito, arba sunkiai supranta. Tik dėl to, kad mes esame priversti, nes mes gyvename bendruomenėje, privalome taikytis vieni prie kitų.

Kartais galvoju, kodėl man taip darosi sunku. Supratau, kad yra didelė komunikacijos problema, žmonės yra skirtingi, turi savų interesų, yra ir labai didelio egoizmo. Ir jis nedings – tokia yra žmogaus prigimtis.

Man skambina, kur nors kviečia ir pradeda vadinti Gustavu. Manau, tai yra neetiška, nekultūringa ir būna, kad tikrai nežino mano vardo, o telefono numerį gauti sugebėjo.

– Esate gerai žinomas. Ar medijos ir viešumas nepadarė neigiamos įtakos jūsų gyvenimui?

– Kažkiek paveikė. Man skambina, kur nors kviečia ir pradeda vadinti Gustavu. Manau, tai yra neetiška, nekultūringa ir būna, kad tikrai nežino mano vardo, o telefono numerį gauti sugebėjo. Reiškia, kad kažkas jam davė. Sakau: kam jūs skambinate? „Tai čia Gustavui.“ Palaukite, nesuprantu, gal jūs apsirikote. Yra tokia laida sekmadieniais, gal jūs ten ir ieškokite?

Arba, tarkime, paviešintas mano asmeninis paštas, o telefono numerį dalija kam papuola. Tai yra kova – mažesnė ar didesnė – už savo teises. Laikykimės kažkokių bendrų taisyklių, bet nepažeidinėkime vienas kito asmeninių teisių, privatumo.

Taip pat kviečia kur nors atvykti. Ir tada aš turiu užsidėti visuomenei priimtiną „veidą“. Kaip per filmą „Kaukė“ buvo sakoma: „Visi mes dėvime kaukes, socialiai priimtinas kaukes.“ Kai kuriuos tik tos kaukės ir sulaiko nuo noro daryti nusikaltimus. Kartais, rodos, kad eina garbingas pilietis, tvarkingais, gražiais marškiniais, šypsosi pieno baltumo dantimis, o iš tiesų galėtų užvožti jums plienine lazda. Yra žmonių, kurie labai tvarkingi, teisingi, pastoviai provokuoja, užsiima demagogija.

Apskritai, žmonės yra tokie. Kartais žmogus daro kiaulystę, taigi žino, kad negerai, bet jis, siekdamas savo tikslo, galvoja – o kodėl nepamėginus? Jis man duoda kokį nors, mano požiūriu, nepadorų pasiūlymą. Ir galvoja – o maža ką? Pavyzdžiui, pasiūlo dvi valandas padaryti kokį koncertą, sako, bus jums čia labai gerai, jus žiūrės daugiau žmonių, reitingai pakils. Pala, o jūs sumokėti už tai nenorite? „Na, tai ne, už ką čia... Kam čia, taigi čia vaikučiams!“

Aš jums ne Kalėdų Senelis, nusileidęs iš pasakos. Primena man situaciją iš filmo, kuriame yra bosas ir sekretorė. Bosas sako: „Klausykit, jūs nenorit ten į numerius viršuje nueiti?“ Sekretorė: „Jūs ką – išprotėjote?!“ Bosas: „Na, nenorit, tai nieko tokio, nekreipkit dėmesio.“ Tai maždaug tokiame lygyje.

Apskritai, kalbant apie visų privatumą, yra tokių įkyrių žmonių, kurie bando tau primesti, kad tu turi elgtis kaip ir jie. Mano telefonas yra toks (parodo seno modelio telefoną su mygtukais). Man sako: palaukit, tai kodėl jūs čia su tokiu telefonu? Ar jūs mokat už mano telefoną? Ne.

Nors naujos technologijos yra nuostabu, bet, prašau, neprimetinėkite man, kad aš turiu gyventi taip, kaip dauguma. Ir jeigu jūs man rašote laišką ir piktinatės, kad neatsakiau, aš nebūtinai turiu jį perskaityti. Neprivalau.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Audrius Rakauskas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Audrius Rakauskas

– Jau 20 metų dirbote su vienu projektu, tačiau per tą laiką buvote ir pristatęs filmą, ir išleidęs knygą. Ar turite kažkokių kitokių planų ateičiai, ar planuojate dirbti ir toliau su tuo pačiu projektu?

– Eigoje viskas ir įvyks, tada pamatysite ir galėsite įvertinti. Tarkim, dabar yra apibrėžti skyreliai, yra kulinarinė virtuvė, tik kitaip, yra personažai, kurie kadre vienaip ar kitaip pateikia informaciją, juokauja, interpretuoja įvykius. Visa tai bus. Kaip ir žiniose, kaip ir naujienose, tik kitaip. Liks ir tas pats Gustavas.

Bet būkit geri, tik nenorėkite iš manęs stebuklo (šypsosi).

Dabar yra sukurta daugybė erdvių, kurios virtualios ir kuriose veiksmas vyksta pusiau kaip spektaklyje – ten yra vaidybinė dalis. O tai yra pieštinis pasaulis, kuris nuolatos keičiasi. Jame atsiranda ir Baronas Miunhauzenas, kuris patiria fantastiškus, bet kaskart visai kitokius nuotykius. Argi tai ne puiku? O kitam patinka dainos, dar kitam – pateikiama informacija. Tai yra džiugu, kad yra kas nors, kas patinka.

Yra skyrelis, pieštinių pasakų būtybių klubas, šikšnosparnio lizdas, kuriame gali dalyvauti ir realūs žmonės, tik jie turi būti piešti, kitaip į tą pasaulį – už tų simboliškų pasakos vartų – jie nepateks. Ten galbūt vis atsiras kitas žmogus. Taigi taip 20 metų po truputį viskas keitėsi, bet padarėme didelį darbą.

Sėkmės formulė išlieka, tik dabar prisitaikome prie naujų techninių formatų. Bet naujosios technologijos nepakeis žmogaus, nes be jo nieko nesugalvosi, neturėsi fantazijos, neturėsi polėkio, charizmos, nuotaikos, humoro jausmo, šviežumo, gaivos – va tai svarbiausia. O rėmai – techninis reikalas. Žmogaus galvos kol kas niekas nepakeitė, koks bebūtų ten dirbtinis intelektas.

Svarbu žmogus, vedėjas, pateikimo forma, pasakojimas. Vienaip papasakosite jūs, kitaip aš, kiti dešimt žmonių dar kitaip, ir iš tų žmonių vienas bus geriausias, kiti gal neįdomūs. Tai neapibrėžiamas dalykas, gabumai, talentas, duotybė, nors to žodžio nemėgstu. Jeigu ją atradai, verskis, bandyk, ieškok, gal kas nors išeis. Jeigu tu gali, tu padarysi, tik reikės nemažai pastangų.

Aš noriu, kad jie netiesiogiai, iš personažų, suprastų, kas yra gėris, blogis, kad jie galbūt bus kitokie, galbūt geresni negu mes, mūsų karta.
​​​​

Kartais žmonės manęs klausia, pavyzdžiui, kodėl mes vaizduojame senovinį garvežį. Todėl, kad tai mane džiugina. Darau nenorėdamas įtikti kažkokiam specialiam žiūrovui. Aš tiesiog tikiuosi, kad tas mano žiūrovas mato, mąsto, jaučia kaip aš. Va tokiam žiūrovui ir skirta.

Savęs neperlipsiu, darau taip, kaip aš matau. Jeigu tai yra priimtina ir džiugina žiūrovą (yra bent dalis to, aš tikiuosi), aš noriu, kad jie netiesiogiai, iš personažų, suprastų, kas yra gėris, blogis, kad jie galbūt bus kitokie, galbūt geresni negu mes, mūsų karta, arba už tuos žmones, kuriuos vadinau demagogais, priekabiautojais, įkyruoliais ar savo naudos ieškotojais, kurie lipa per kitų galvas.

Būtent dėl to aš į vatas nevynioju ir pasakau taip, kaip yra. Mano pagrindinis tikslas yra džiuginti, vystyti fantaziją, kuri yra reikalinga ne tik kūrybiniame, bet ir bet kokiame kitame darbe, nes tai yra lankstumas, įvairovė, skirtingas matymas. Tikiuosi, kad skleidžiu tai, kas yra gera. Tokia man yra prasmė.

– Pabaigai galbūt šiek tiek paprastesnis (o gal visai ne?) klausimas. Kokia jums yra geriausia gimtadienio dovana?

– Daiktų, jeigu norėsiu, aš nusipirksiu – pavyzdžiui, kepurę. Jeigu taip išeitų, norėčiau kokią savaitę būti laisvas nuo visko. Absoliučiai nuo visko. Norėčiau daryti tai, ką noriu, mano supratimu, padorumo, teisingumo ribose (šypsosi). Laisvai pasivažinėti po Lietuvą. Aš juk net Lietuvos gerai nesu matęs!

Ir kad kai aš grįžčiau, manęs niekas negraužtų, jog kažko nepadariau. Noriu savaitės, po kurios man niekas nepriekaištautų, kad aš per tą savaitę nepadariau pirmo, trečio, penkto. Absoliučiai laiko sau. Laisvai leisti sau kokius nors nedidelius malonumus, kurių dabar sau negaliu leisti. Na, nežinau, kad ir išgerti butelį alaus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis