Vardas, pavardė: Gytis Ivanauskas.
Gimimo data, vieta: 1980 06 01, Ukmergė. 29 m.
Šeiminė padėtis: nevedęs.
Veikla: aktorius, choreografas; „Gyčio Ivanausko teatro“ įkūrėjas ir direktorius; vienas iš televizijos projekto „Šok su manimi“ lyderių.
Gyti, kiek valandų per parą miegate?
Mano tvarkaraštis labai nestabilus. Būna ramių laikotarpių, kai galiu miegoti po aštuonias valandas. O štai praėjusią savaitę per keturias paras iš viso miegojau tik... aštuonias valandas. Gruodžio mėnesį bus spektaklio premjera. Kiek įmanoma, privalau dalyvauti repeticijose ir atlikti visą juodą organizacinį darbą, be to, koncertuoju su atlikėju Mantu, tenka važinėti po visą Lietuvą, na, ir aišku, ruošiuosi šeštadienio pasirodymui.
Stipri kava padeda išlikti žvaliam?
Ir kava, ir gydytojo paskirtas vitaminų bei maisto papildų kursas.
Neslepiate, kad tikite savimi ir tuo, ką darote. Ar niekada neteko kovoti su kompleksais?
Aš visada vadovaujuosi šia taisykle: „Savo minusus paversk pliusais!“ Tarkime, jei man duoda pastabą, kad esu per liesas, kad man reikėtų kilnoti svarmenis, aš save guodžiu tuo, jog nenoriu atrodyti kaip visi, noriu būti išskirtinis.
Ar kada nors drįsote svajoti, kad Jūs, net nesulaukęs trisdešimties, būsite vadinamas genijumi?
Nei kažkokie titulai, nei pavadinimai neatsiranda iš niekur. Nors turiu proto ir talentą, tačiau įdedu ir be galo daug darbo. Jei mane pavadina genijumi, aš priimu tai kaip pagarbą už išlietą prakaitą ir įdėtas pastangas. Dirbu ne dėl titulų, o dėl tobulėjimo. Gal kai man bus 60 metų ir pelnysiu apdovanojimų, man jie nebus tokie svarbūs, kokie yra dabar? Aišku, galėjau skrajoti padebesiais ir džiaugtis šlove, tačiau žvaigždžių liga mane aplenkė. Turiu pakankamai racionalaus proto džiaugtis tuo, kad esu įvertintas, ir toliau eiti į priekį neužriesdamas nosies.
 |
| Viganto Ovadnevo nuotrauka/Gytis Ivanauskas projekte „Šok su manimi“ |
Nuo pirmos šokių projekto laidos komisijos narys Jurijus Smoriginas Jums negailėjo kritikos ir žemų vertinimų. Nebijojote, kad taip ir nesulauksite choreografo palaikymo?
Kadangi aš dirbau su Jurijumi, neabejoju, kad šiuo atveju pasitvirtino posakis „muša, nes myli“. Ne visas jo pastabas priimdavau, leisdavau sau nuspręsti, į ką atsižvelgti, o ką tiesiog ignoruoti. Dažniausiai pastabos sakomos ne tam, kad įžeistumei žmogų, o tam, kad nukreiptumei jį tinkama linkme. Todėl noriu tikėti, jog Jurijaus kritika nesusijusi su asmeniškumais.
Paklausiu tiesiai šviesiai, ar norite tapti projekto nugalėtoju?
Be ambicijų ir be tikslo nugalėti neatėjo nė viena pora. Jei nebūtų sveikos konkurencijos, kam iš viso organizuoti tokį projektą?! Su kuo kovoti, jei vieni kitiems draugiškai užleisime nugalėtojų pozicijas?! Mes su partnere iš savęs bandome išspausti kuo daugiau jėgų. Atvirai sakau: nenustebčiau tapęs nugalėtoju, nes puikiai žinau, kiek mes dirbame. Kiekvienas darbas turi būti įvertintas. Kas laimės, prognozuoti nemėgstu, kad paskui netektų skaudžiai nusivilti.
Jūs visuomet esate pasitempęs. Turbūt sutinkate, kad ir vyrams reikalingas ne tik dušas, bet kitos grožio procedūros.
Elementari higiena privaloma ir moterims, ir vyrams, ir vaikams, ir senjorams. Jei nemyli savęs, kaip kiti gali tave mylėti?! Niekada negalėčiau dirbti su kolegomis, jei pats sau smirdėčiau. Jei nuo kito žmogaus dvelktų prakaitu, kažkaip subtiliai apie tai užsiminčiau. Buvo tokių situacijų, kai teko kolegai priminti, kad jis neišsiplovė galvos.
Ar kiekvienas menininkas turi sugebėti iš savęs pasijuokti?
Turėti sveikos saviironijos naudinga. Dažnai menininkai vaikšto su didžiule karūna norėdami pasauliui įrodyti, kokie jie išskirtiniai. Reikia į save pažvelgti iš šalies, juk nebūtina šaipytis.
 |
| Jono Staselio nuotrauka/Gytis Ivanauskas projekte „Šok su manimi“ |
Kaip manote, ar kolegos Jums pavydi?
Tie kolegos, kurie man pavydi ir nenori teigiamai vertinti to, ką aš darau, nes patys taip nesugebėtų, blogų komentarų į akis nesako. Tos kalbos mane pasiekia iš kitų žmonių lūpų. Laimė, iki fizinių veiksmų dar neprieita: į batus niekas nepripylė stiklo šukių ir į kišenes nepridėjo peiliukų (juokiasi).
Viename interviu sakėte, kad „apie stanikus ir triusikus aš nešneku“. Kodėl neatveriate širdies?
Labai nemėgstu lindimo į asmeninį gyvenimą. Mano darbas teatre ir dalyvavimas televizijos projekte yra ta gyvenimo pusė, kurią noriu atskleisti savo gerbėjams. Visa kita noriu pasilikti sau.
O juk taip norisi sužinoti, su kuo gyvenate, ką valgote, ką mylite?..
Manau, šiuo atveju aš, neatverdamas širdies, kur kas daugiau išlošiu. Kuo paslaptingiau, tuo įdomiau.
„Laimė, iki fizinių veiksmų dar neprieita: į batus niekas nepripylė stiklo šukių ir į kišenes nepridėjo peiliukų.“
