Rūta visą gyvenimą ieškojo laimės, pilnatvės ir vidinės ramybės. Pradžioje tikėjosi, kad tai jai suteiks modelio darbas, pripažintos gražuolės statusas, tačiau pažinusi tuometinę modelių pasaulio pusę, jauna moteris greitai suprato, kad tai ne jai.
„Jei nenori už centus dirbti po 18 valandų pradedančiųjų dizainerių primatavimuose, turi įsiteikti agentūros savininkui, važinėti prabangiais automobiliais į vakarėlius, lankytis populiariuose baruose ir sudaryti įspūdį, kurio nėra“, – šį sekmadienį LNK laidoje „Bus visko“ pasakos Rūta.
Iš Austrijos persikėlus dirbti į Los Andželą, tuomet dar visai jaunutė, Rūta gerai uždirbo. Sako, už vieną pasirodymą ant podiumo su „Chanel“ mados namų kurtais drabužiais mokėdavo ir 1000 dolerių, o tapus žaislų reklaminiu veidu už pusvalandį, praleistą prie stalo žaidimų, gaudavo po 600 dolerių.
Vis tik pasitaikydavo ir tokių mėnesių, kai pajamos buvo ženkliai mažesnės, tad, kaip ir daugelis to meto manekenių, dienomis dirbo modeliu, o vakarais – padavėja. Būtent padavėja dirbdama ir sutiko savo būsimą vyrą.
„Jis buvo labai vienišas, o aš nelaiminga. Jis nuostabus žmogus, kuriam aš dėkinga už daugybę gražių savo gyvenimo akimirkų. Vos susipažinę, supratome, kad galime būti vienas kitam naudingi ir jau po mėnesio susituokėm“, – laidoje „Bus visko“ atviravo Rūta.
Jos vyras buvo 40 metų vyresnis milijardierius, kilęs iš Lietuvos, kuris puikiai suprato, kaip jauną bei ambicingą merginą padaryti laiminga. Rūta sako, kad tai buvo labiau verslo sandėris, nei tikra santuoka. Jam reikėjo žmonos trofėjaus, o jai – prabangaus gyvenimo.
„Gyvenau prabangiame name už kelis milijonus doleriu. Mano diena prasidėdavo 12-ą valandą nuo treniruotės su asmeniniu treneriu, tuomet eidavau apsipirkinėti, o vakare dalyvavau verslo susitikimuose ir buvau tobula gyvenimo partnerė. Niekada vienas prieš kitą neapsimetinėjome šeima, turėjome du atskirus gyvenimus. Jis turėjo savo asmeninį gyvenimą, į kurį aš nesikišau, o aš – savąjį. Per trejus metus labai gerai išmokau savo kaip žmonos pareigas“, – atvira Rūta.
Moters gyvenimas buvo nesibaigiančios pramogos, kelionės į prabangius kurortus ir skrydžiai privačiais lėktuvais. Tačiau visa tai vyro verslo dalis, kurioje Rūta taip pat turėjo savo poziciją.
„Žinodavau, su kuo reikia užmegzti verslo ryšius, o geriausias būdas tai padaryti yra per žmonas. Susidraugaudavau su jomis, mes kartu mėgavomės grožio procedūromis, apsipirkinėdavome ir kitaip smagiai leisdavom laiką. Visa tai buvo nuoširdu, aš tikrai jas pamildavau, tačiau kartu tai buvo įrankis pasirašyti vyrui milijoninius kontraktus“, – neslepia Rūta.
Laidoje „Bus visko“ Rūta atviraus, kad, artėjant trisdešimtmečiui, ir supratus, jog materialūs dalykai neatneša laimės, nusprendė jos ieškoti pasinerdama į labdarą, savanorystę ir dvasinius dalykus. Tuomet ėmė galvoti apie vaikus, tačiau tai į 40-čia metų vyresnio sutuoktinio planus neįėjo.
„Pradžioje svarstėme keletą brangių variantų, spermos donorai, dirbtinis apvaisinimas... Bet vėliau mane ištiko emocinė krizė, sunkiai susirgo mano mamytė, išvykau į Lietuvą. Vis rečiau grįžinėjau į Los Andželą ir galiausiai čia pastojau“, – laidai „Bus visko“ pasakojo Rūta.
Susilaukusi dukros moteris nebesvarstė grįžti atgal į Los Andželą ir toliau ieškoti laimės. Rūta liko Lietuvoje ir jautėsi vis laimingesnė. Nors iš skyrybų galėjo praturtėti, moteris sako, kad niekada nebuvo lengvų turtų medžiotoja.
Gyvenimiška patirtis, įvairios dvasinės praktikos bei terapijos padėjo sukaupti žinių, kurios į moters gyvenimą pagaliau atnešė ramybę ir meilę sau, kuria šiandien noriai dalinasi, leisdama moteriškumo praktikų rinkinius „Šokoladas sielai“.
„Parodydama savo spalvingą kelią, kurį nuėjau, aš noriu perduoti moterims, kad iliuzijų galima vaikytis visą gyvenimą. Bet vienintelis dalykas, kuris padarė mane laiminga – tai atsigręžimas į save. Per seminarus, įvairias praktikas ir meditacijas, – teigia Rūta. – Taigi noriu perduoti moterims, kad laiminga galima būti jau dabar, tereikia surasti tinkamus įrankius ir pamilti save pačią.“
