Hanai Šumilaitei pozityvumo nestinga net dabar, kai atrodo, kad slogios karantino nuotaikos užvaldė visų namus ir miestus. Su televizijos ekranuose kadaise dažnai pasirodydavusia aktore susisiekėme lietingą dieną, tačiau, vos pakėlusi telefono ragelį, pašnekovė pasidžiaugė, kad jos širdyje visada pavasaris, o ir greitai bėgantys metai visai negąsdina, tik atneša daugiau patirties.
– Hana, gegužės 8-tą jums sukako 65-eri, bet sakote, kad širdis dar neabejotinai jauna. Ar metų skaičius jums ką nors reiškia?
– Kai man buvo 13, gydytojai turėjo išpjauti anginą. Tuo metu viena nuostabi 84-erių metų pažįstama kartu su manimi gulėjo ligoninėje, todėl labai artimai susibendravome. Pamenu, ji taip ramiai kalbėjo apie mirtį. Paprašiau jos nuotraukos, norėjau pasilikti prisiminimui. Kai ją atnešė, fotografijoje pamačiau įamžintą 18-kos metų merginą, stovinčią Sankt Peterburgo Dailės akademijoje. Man buvo šokas. Supratau, kad tos jaunos damos visiškai nepažįstu. Turėjo praeiti labai daug laiko, kol suvokiau, kad žmogaus sieloje ir širdyje niekas nesikeičia.
Gaila, kad jaunimas mąsto visai kitaip. Kai pati buvau paauglė, pamačiusi už rankų susikibusius keturiasdešimtmečius, galvodavau fui, jau pagyvenę, ką jie čia daro. Bet iš tikrųjų vyresnio amžiaus žmogaus širdis lygiai taip pat viskuo žavisi, žinoma ne taip kaip jaunystėje – su entuziazmu, einant metams atsiranda ir patirtis, bet, iš esmės, mes nesikeičiame. Tai yra šiek tiek liūdna, juk pastebi, kaip sensta kūnas, nėra tiek daug energijos.
Vyresnio amžiaus žmogaus širdis lygiai taip pat viskuo žavisi, tik einant metams atsiranda patirtis, bet, iš esmės, mes nesikeičiame
Kažkada kalbėjome su Gyčiu Padegimu, jis sakė, žmogus turi gyventi kol jam įdomu, kol smalsu. Tada viskas gerai. Pastebiu, kad atsiranda žymiai jaunesnių už mane, bet atrodo, kad jiems niekas neįdomu, jie vaikšto primirę. Vis dėlto labai daug žmonėms, ypač jauniems, duoda kitoks gyvenimo būdas. Dabar bendraujama ne gyvai, o per kompiuterį arba telefoną. O juk susitikęs su draugu akis į akį keitiesi energija, emocijomis, gera nuotaika.
Kad ir kalbant apie karantiną, jei man paskambina, paklausia, ar galime išgerti kavos, visada sutinku. Manau, kad viskas šiek tiek išpūsta, o, jeigu ten, viršuje, parašyta, kad šiais metais turi mirti ar nuo viruso, ar nuo gripo, ar avarijoje, ar nuo nukritusios plytos, vis tiek tai atsitiks. Mes kiekvienas turime apibrėžtą laiką.
– Kumšteliu pagrūmojote jaunimui, kad dabar bendrauja socialiniuose tinkluose. Tai negi pati esate visiškai atsiribojusi nuo šito pasaulio?
– Žinoma, aš turiu ir feisbuką, gaunu laiškus, naudojuosi telefonu. Tik telefone pasidariau, kad visą laiką negaučiau pranešimų apie siunčiamas žinutes. Kiekvieną dieną rytais skiriu tam vieną valandą. Pasmalsauju, kas vyksta feisbuke, visiems atrašau. Net pastebėjau, kad atsiranda šiokia tokia priklausomybė, todėl sąmoningai riboju laiką prie socialinių tinklų.
Mano viena draugė papasakojo istoriją, iš kurios labai juokiausi. Ji Kaune turi sodą, o šalia gyvena kaimynė. Anksčiau jame ta moteriškė sodindavo gėles, viską labai gražiai sutvarkydavo. Praeitą vasarą, kai mano draugė atvažiavo, pamatė viską apžėlus. Pasirodo, kad jos kaimynė nuo ryto iki vakaro sėdi prie kompiuterio, susirašinėja, koketuoja su kavalieriais. Va, kas darosi su žmogumi, atsirado ryški priklausomybė (juokiasi).
– Anksčiau gimtadienius sutikdavote scenoje, kartu su kolegomis ir gerbėjais. Turbūt šiais metais karantinas sugadino planus įprastai atšvęsti jubiliejų?
– Iš anksto nieko neplanuoju, viskas visada nutinka labai spontaniškai. Bet, kaip bebūtų keista, jau po Naujųjų metų pradėjau galvoti apie šį jubiliejų. Mano amžiaus tikrai reikia švęsti, nes niekada nežinai, kada jis bus paskutinis (juokiasi). Jau buvau susitarusi su savo draugais gruzinais, jie žadėjo atvykti, kalbėjau su jaunystės draugais latviais, savo teatro kolegomis, draugais. Buvo išnuomota sodyba, sugalvojau, kaip juos ten nuvešiu, parvešiu. Ne be reikalo sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Išėjo didžiulis šnipštas. Dabar susirinks tik artimiausi draugai, bus paruoštas švediškas stalas, kas ateis, bus ir pavalgydintas ir pagirdytas.
Mąsčiau, gal reikia visiems susirinkti rugpjūtį, bet juk neatgaivinsi tos gimtadienio nuotaikos. Juokauju, kad kitais metais apsimesiu, jog man 65-eri, sutaupysiu vienus metus. Kaip tik bus šeštadienis, puiki proga atšvęsti (juokiasi).
– Prieš 5 metus jūsų svajonė buvo kelionė į Romą, norėjote išmokti ir anglų kalbą. Pavyko įgyvendinti savo tikslus?
– Mano anglų kalba, kokia buvo prasta, tokia ir liko (juokiasi). Tada, kai reikia paklausti kelio, sugebu suregzti kelis žodžius, bet laisvai nebendrauju. Į mėgėjiškų teatrų festivalį kviečiu gruzinus, žmones, su kuriais galiu susikalbėti. Turiu kontaktų su prancūzais, olandais, bet tenka bendrauti per vertėjus, o tai man labai nepatinka. Todėl juokiuosi sakydama, kad kviečiu į Lietuvą su manimi dirbti postsovietinius žmones, su jais man lengviau bendrauti.
Kai buvau 16-kos metų, pasidariau šalių, kurias norėčiau aplankyti sąrašą. Tuo metu labai svajojau nuvykti į Jugoslaviją, bet kai dabar papasakoju kodėl, visi juokiasi. Vaikystėje rodydavo filmus apie indėnus, man labai patiko vienas jų aktorius – Gojko Mitičius, jis buvo mūsų dievaitis. Kai sužinojau, kad filmuojasi Jugoslavijoje, norėjau ten nuvykti.
Nors sąraše buvo Indija ir Roma, kadangi atradau Sakartvelą, Italijos sostinę aplenkiu. Manau, jei turėčiau ten draugų, nuolat pas juos vykčiau. Dar vis gyvenu šia svajone, labai tikiuosi, kad ateityje pavyks ją įgyvendinti. Bet dabar man meistrai pasakė, kad reikės namuose keisti katilą. Gyvenu viena, todėl turiu ir pataupyti, paskirstyti pinigus. Turi būti visame kame harmonija. O dabar ir dėl viruso reikėtų palaukti.
– Tai 65-ojo jubiliejaus svajonė – naujas katilas?
– Taip (juokiasi). Taip jau bus.
– Kalbėdama su jumis negaliu nesižavėti trykštančia energija. Iš kur jos semiatės?
– Būna visokių tų dienų. Kažkas sakė, kad visiškai laimingi gali būti tik idiotai. Žinoma, kad ir kaip patosiškai nuskambėtų, jaudinuosi dėl Lietuvos, kas pas mus vyksta. Bet stengiuosi suprasti – jei negaliu ko nors pakeisti, nereikia jaudintis. Žinot, žmonės dažnai rūpinasi tik savo menkomis problemomis, buitimi, retai pakelia akis aukščiau, į savo širdį ir protą. Toks jau tautos identitetas.
Mano karta išmoko skaityti tarp eilučių, tai lavino mano mąstymą. Jis išliko, todėl aklai netikiu melu, o cinizmo dabar tikrai labai daug. Man liūdna, kad dingo žmonės, galvojantys apie savo valstybę. Dabar visi tik svarsto, ką padaryti, kad būtų geriau jiems patiems. Smetonos laikais irgi buvo visko, bet vis tiek dalis žmonių mąstė ne apie save, dabar tokių labai pasigendu.
– Esate pasakojusi, kad jaunystėje rašėte meilės laiškus mylimam žmogui. Ar dabar yra koks nors vyriškis, kuris dovanoja gėles ir palaiko visais gyvenimo atvejais?
– Dar ir dabar turiu vieną gerbėją iš jaunystės, jis niekada nepamiršta manęs pasveikinti su Kalėdomis, Velykomis, gimtadieniu. Bet tai yra ne mano žmogus, tik man labai malonu, kad jis manęs nepamiršta. Nuolat laukiu įsimylėjimo (juokiasi), tuomet jaučiu pakilimą kūryboje. Dar nelaidoju paskutinių savo vilčių.
Nuolat laukiu įsimylėjimo, tuomet jaučiu pakilimą kūryboje
– Draugės nesako, kad jau reikėtų tą mylimąjį parsivesti?
– Draugės kaip tik sako, kad gal jau nebereikėtų (juokiasi). Jei rimtai kalbant, po skyrybų su vyru aš 10 metų jaučiau emocinę duobę, negalėjau vyrais pasitikėti. Tada dar galėjo kažkas įvykti, buvo visokių variantų, bet jaučiau nuoskaudą. Kai su tuo susitaikiau, pamačiau, kad visi vyrai jau vedę, o aš laikausi principo niekada su tokiais neprasidėti.
Jaunystėje buvo nutikusi labai įdomi istorija. Mes susitikome su vienu vaikinu, įsiplieskė iš abiejų pusių labai didelė meilė. Jis jau buvo padavęs pareiškimus santuokai su kita moterimi, bet man pasakė: „Jei tik paprašysi, aš juos atsiimsiu.“ Tai buvo labai žinoma Kauno šeima, suvesta ne meilės. Apie vyro pasiūlymą galvojau savaitę, bet supratau, kad savo laimės ant svetimų ašarų nestatysiu. Žinot, negalėčiau aš būti laiminga galvodama, kad kitai moteriai labai skaudu.
Yra labai daug plėšrių moterų galvojančių, kad yra vertos meilės, laimės, jos 80 procentų norėdamos išardys šeimą ir pasieks savo. O vyrai išlieka vaikais, jiems reikia naujų žaisliukų, naujų moterų, taip ir nueina kaip ežiukai rūke paskui kitas. Dažnas augo išsiskyrusioje šeimoje su mama ar teta. Jie prarado vyrišką pradą, o moterys atvirkščiai, tapo tvirtesnės, savarankiškesnės. Prie manęs irgi dažnai klijuodavosi visokie mamyčiukai, bet aš norėjau, kad mano žmogus būtų protingesnis, tvirtesnis. Gražiausia, kada moteris yra stipri ir atranda vyrą, kuris sugeba padaryti, kad šalia jo ji būtų silpna.
Meilės reikalai visada sudėtingi, bet nieko gražesnio gyvenime už juos nėra. Kai pagalvoju, tai labai didelė loterija. Dabar matau savo amžiaus žmones, žiūrinčius į tą pačią pusę, baltai pavydžiu. Man taip nepasisekė, labai gaila, nes senti dviese ir būti kartu yra didžiulė laimė.
Man taip nepasisekė, labai gaila, nes senti dviese ir būti kartu yra didžiulė laimė
Savo gyvenime esu sutikusi žmogų, kuris buvo už mane jaunesnis, sportininkas, šalia jo jaučiausi tokia maža. Iki šiol nešiojuosi su savimi tą jausmą. Kai dabar susitinkame, pagalvojau, kad man būtų buvę labai gera su juo. Bet tada man buvo virš 40, žinojau, kad jis myli vaikus, o aš nebegalėjau jų padovanoti. Bet aš tikiu reinkarnacija, manau, kad išmokau įvairias pamokas, todėl kitame gyvenime bus labai gerai (juokiasi).
– Anksčiau dažnai šmėžavote televizijos ekranuose, dabar atsidavėte teatro scenai. Nesvarstote apie galimybę grįžti?
– Televizija man buvo šioks toks nuotykis. Niekada nelindau prodiuseriams į akis, nevažinėjau į Vilnių ir niekam nesisiūliau. Atsiradau ekrane, nes mane pakvietė.
O su mėgėjiškais teatrais dirbu visą gyvenimą, važinėjame po Lietuvą, pasaulį. Žmonės, kuriuos aš vadinu savo šeima, ateina vaidinti po savo darbų, jie yra įvairūs muzikantai, statybininkai. Kai apie tai papasakoju kitiems, visi stebisi. Dabar tekstus mokomės per feisbuką arba skaipą, ši veikla atrodo kaip saldainis per stiklą, bet kai pasibaigs karantinas, dar po mėnesio jau galėsime parodyti spektaklį.
– Bet televizija suteikė ir nepamirštamų nuotykių, pavyzdžiui, vaidindama filme pramokote burti. Ar šia veikla vis dar domitės?
– Taip, aš turiu tokią savo programą (juokiasi). Bet kai man žmonės skambina ir prašo, kad išburčiau, atsakau – nemoku. Bet koks būrimas yra žmogaus psichologinio tipo pažinimas. Pabendravus per 5 minutes negali jo perprasti, bet supranti, koks jis, pajauti, ar jis materialistas, ar pragmatikas. Turiu ir savo pačios pasidarytas kortas, ant jų esu nupiešusi humoristinius paveikslėlius, apie juos jau iš anksto žinau, ką papasakosiu. Pavyzdžiui, kai ištraukiama korta su baldais, sakau, kad pas žmogų nesibaigia remontas. Labai dažnai pavyksta pataikyti (juokiasi).
Pamenu dar ir studijų laikais Klaipėdos konservatorijoje merginos labai jaudindavosi prieš egzaminus. Aš pažiūrėdavau į jų delną, pasakydavau, kad laukia išbandymas, bet taip pasiseks, kad net pati negalėsi patikėti. Tokiu būdu nuramini žmogų, jis eina pas dėstytoją savimi pasitikėdamas, viską padaro gerai ir atėjęs sako, kaip tu puikiai išbūrei. Visada reikia palaikyti žmogų, o, kai buri, jis labiau tuo tiki, nei kad šiaip pasakytum.
Mano vienas draugas sako, kad visos moterys yra raganos (juokiasi). Bet aš šiek tiek bijau lįsti į tą ezoteriką giliau, bet tikiu anapusiniu pasauliu. Po mano tėčio mirties, būdavo, kad jį susapnuodavau, kartais ir dabar pasišneku su mama, atrodo, ji duoda man atsakymus į įvairius klausimus.
– Dabar savo namuose turite ne vieną kolekciją, iš kur atsirado aistra rinkti daiktus?
– Mano viena draugė, dailininkė iš Didžiosios Britanijos, atvežė labai įdomų arbatinuką ir palinkėjo, kad nuo jo prasidėtų kolekcija. Vėliau papasakojau kitiems žmonėms, todėl vis po vieną padovanodavo. Iš pradžių pirkau paprastus arbatinukus, dabar stengiuosi, kad jie būtų įdomesni. Turiu su Šekspyro teatro atributais, klouno formos, bet jie užima labai daug vietos, nebėra, kur statyti. Antroji mano kolekcija – karvių. Kažkada vieną jų padovanojo gimimo dienos proga, todėl, jei dabar pamatau kokią nors originalią, nusiperku. Turiu truputėlį klounų, namelių, kažkaip taip savaime pavyksta juos rinkti.
– O kokie jūsų kolekcijų didžiausi trofėjai?
– Kiekvienas daiktas dažniausiai primena kokį nors žmogų. Pavyzdžiui, turiu vieną arbatinuką iš Japonijos, su nupieštomis geišomis, jis man labai brangus, nes padovanotas gero bičiulio iš Sakartvelo. Neseniai buvo atvykęs vienas mano kito draugo sūnus, jo mama iš Turkijos man atsiuntė rinkinį arbatai. Jame buvęs arbatinukas nusėtas netikrais brangakmeniais, labai krenta į akis, išsiskiria iš visos kolekcijos. Dabar visi stengiasi namuose puoselėti minimalizmą, bet, kai atsiduriu pas tokius žmones, jaučiuosi kaip viešbutyje. O aš nebijau rinkti daug širdžiai mielų daikčiukų, kuriuos eksponuoju kambariuose.
Savo kolekciją buvau nuvežusi parodyti per kolekcininkų dienas, galbūt ją pavyks eksponuoti mūsų kultūros namuose. Žinoma, po kokių 50 metų tai bus antikvariatas, bet dabar nemanau, kad jos labai vertingos.
– Ar svajonių sąraše yra daugiau planų?
– Pastatyti spektaklį ir su juo nuvažiuoti į Sakartvelą. Turiu pasiūlymą su teatru apsilankyti Londone, todėl tikiuosi, kad po karantino atpigs kelionės. Mano planai susiję su teatru, po Lietuvą važinėjame ir su vaikiška programa, viskas susiję su scena. Ir, kas be ko, reikia katilą pakeisti (juokiasi).
