Nors J.Baranauskas Klaipėdos universiteto Menų akademijoje baigė režisūros studijas, tačiau kur kas dažniau jį galima sutikti kuriantį vaidmenis teatre ir televizijos serialuose, tokiuose kaip „Rimti reikalai“ ar „Pasmerkti 3“. Klaipėdos dramos teatre aktorius intensyviai repetuoja ir ruošiasi rugsėjį įvyksiančiai premjerai – lenkų režisieriaus Jano Klatos spektakliui „Borisas Godunovas“ pagal Aleksandro Puškino pjesę.
– Papasakok trumpai apie savo vaikystę.
– Gimiau Kaune, augau Šilainių mikrorajone. Vaikystė turbūt niekuo nesiskyrė nuo kitų aplink gyvenančių vaikų. Augau, galima sakyti, didelėje šeimoje daugiabučių rajone. Visur aplink betonas ir mažai gamtos. Kaip ir pajuokaudavome, kad betono džiunglėse užaugę. Darželis, mokykla, o tada ėjimas į stadioną ar dar kažkur aplink namus leisti laisvalaikį – taip ir bėgdavo dienos. Kaip ir dabar, taip ir vaikystėje, buvau aktyvus vaikas, gal kiek neklaužada. Nebuvau „moksliukas“, sunku būdavo išbūti mokyklos suole – visada norėdavosi kažkur bėgt, eit, daryt.
Labiau norėjosi semtis patirties iš gyvenimo. Kaip dabar pakalbame su draugais, tai ėjom daugiau į tokią „gyvenimo mokyklą“ nei į tą tikrąją. Visada buvau kažkiek maištaujantis ir ginantis savo tiesą.
– Mokeisi Kaune, o studijuoti patraukei į Klaipėdą? Ar klausei kieno nors patarimų renkantis studijas, kas lėmė tavo pasirinkimą?
– Juokinga, kaip gyvenimas atgina mane jau antrą kartą į Klaipėdą. Po mokyklos baigimo pabandžiau stoti į keletą specialybių, konkretaus plano nebuvo. Tik pasiklausinėjęs pažįstamo, kuris tuo metu studijavo Klaipėdoje, pagalvojau, kad gal ir man reikia įrašyti režisūros studijas. Ir man pavyko. Su didžiausiu malonumu studijavau ir baigiau teatro režisūrą. Pavyko pakliūti pas nuostabius tuo metu dirbusius teatro profesionalus.
– Klaipėdos universiteto Menų akademijoje studijavai režisūrą. Papasakok, koks buvai studentas? Ar dažnai paskaitas praleisdavai prie jūros?
– Studijavau su dideliu smalsumu ir užsidegimu. Net nežinau, ar buvau praleidęs paskaitų. Juokaudavom net: „Ar audra, ar liga, bet į universitetą visada.“ Galiu pasakyti, kad po mokyklos kardinaliai pasikeitė požiūris į mokymąsi. Greičiausiai reikia surasti mėgstamą specialybę ir mokslas tampa malonumu. Studijų metais turbūt prie jūros nuvykdavau nepalyginamai rečiau negu dabar.
– Kaip klostėsi tavo profesinė karjera po studijų? Grįžai į Kauną, kodėl nepasilikai Klaipėdoje?
Klostėsi labai gerai, dirbau daug ir vos ne kasdien. Klaipėdoje nelikau, grįžau į Kauną, kuriame po studijų darbavausi penkerius metus. Nepasakyčiau, kad tuo metu labai žavėjo ar mėgau Klaipėdą taip, kaip dabar, kai ji tapo mano namais. Tačiau darbuojantis Kaune paskambino Klaipėdos dramos teatro vadovas su pasiūlymu grįžti. Pasvėriau visus „už“ ir „prieš“ ir antrą kartą persikrausčiau į uostamiestį.
– Kaip susiklostė, kad baigęs režisūrą tapai aktoriumi?
– Vaidinau, nes man labiau tai patiko daryti nei režisuoti. O ir studijų metais labiau mane kursiokai imdavo vaidinti į savo ištraukas. Tai net nekilo kitų minčių, kad aš ne aktorius. Visada, net režisūros studijose, viduje save laikiau labiau scenoje esančiu žmogumi, o ne už jos. Atrodo, kad pats likimas parodė kelią ir kur turiu būti gyvenime.
– Tave vis dažniau galima sutikti TV serialuose. Kas arčiau širdies – teatras, TV, o gal kinas?
– Norėčiau, kad arčiau būtų kinas ir TV, norisi naujų potyrių, o teatras kaip mama, pas kurią visada bus gera ir malonu sugrįžti. Kino trauka didžiulė, o filmai, serialai man tiesiog yra kasdienybė. Savo vaidmenų nemėgstu išskirti, į kiekvieną pastatymą žiūriu su visišku atsidavimu. Visi vaidmenys gyvena ir yra kartu su manimi. Kiekvienas kažkuo praturtina gyvenimą ir mane patį.
– O kuo save dabar labiau pavadintumei – kauniečiu ar klaipėdiečiu?
– Neseniai kalbėjau su pažįstama, kad esu žmogus be indentiteto. Lyg žmogus be tėvynes. Gyvenant Klaipėdoje visi sako: „Ei, kaunieti“, kai grįžtu į Kauną: „Ei, klaipėdieti“, o kai nuvažiuoju į Vilnių – „Ei, klaipėdieti iš Kauno“. Gyvenimas toks kintantis, kad sunku atsakyti į šį klausimą. Daug laiko tiesiog praleidžiu automagistralėje. Tiesą sakant, vis dar save laikau kauniečiu, kuris gyvena Klaipėdoje. Tik kad ta Klaipėda jau pasidarė daug malonesnė už visus kitus miestus.
– Ar galėtumei palyginti – kokia Klaipėda tau pasirodė, kai tik atvažiavai studijuoti, ir dabar, kai čia pragyvenai nemažą savo gyvenimo dalį?
– Studijų metais nelabai turbūt rūpėjo, kur gyvenu ar kur mokausi. Klausimas, ar išnaudojau studijų metais miestą ir aplinką taip, kaip dabar mėgaujuosi. Juk studijų laikotarpis buvo labiau koncentruotas į žmones, buvimą su jais ir „studentavimą“. Persikrausčius antrą kartą į Klaipėdą man buvo liūdna, jaučiausi lyg atskirtas nuo savų. Bet metams bėgant pradėjau vis labiau vertinti, kokia nuostabi aplink gamta, kiek daug čia visko, pamilti miestą, jūrą, be kurios paskui nė dienos negali.
Miškai, Kuršių nerija, jūros ošimas, nedideli atstumai nuo kitų pajūrio miestelių – pasakiškai puikios vietos romantiškai leisti dienas ir mėgautis gamtos sukurtais malonumais. Dabar kaip pagalvoju, nelabai ir norėčiau kažkur kitur gyventi.
– Sako, kad tie, kurie gyvena prie jūros, rečiau prie jos nueina, negu tie, kurie atvažiuoja atostogoms. Kaip dažnai nueini išsimaudyti, pažiūrėti saulėlydžių ar šiaip pasivaikščioti palei krantą?
– Prie jūros stengiuosi nuvykti kasdien. Dažnai važinėju dviračiu, pasportuoju. Leisti aktyviai laiką ir būti gamtoje Klaipėda yra tinkamiausia vieta. Gamta, gamta ir dar kartą gamta – tai kartais padeda atsverti žmonių ar veiklos stygių. Buvimas prie jūros man reiškia buvimą su savo mintimis. Jūra, atrodo, nuplauna visas blogas mintis, leidžia permąstyti savo būtį. Tad aš ir jūra tapom neišskiriami kompanionai.
