Rasos Janinos Jusionytės, internetinių kursų platformos „Ką darai, daryk gerai“ įkūrėjos kelionė iki atrandant tikrąjį namų jausmą buvo ilga ir kupina iššūkių. Tad šiandien jai visai nesunku gyventi tarp dviejų miestų – Vilniaus ir gimtosios Klaipėdos, nes namai visada keliauja kartu. Kad ir kur ją nuneštų naujos idėjos.
– Kažkada iš Klaipėdos pakėlei sparnus ir leidaisi ieškoti laimės Londone, paskui ją bandei kurti Vilniuje, o galiausiai vėl esi čia, mieste, kuriame užaugai. Kokią ją, Klaipėdą, matai šiandien?
– Augau „auksinėje“ Klaipėdoje, mano tėvai prisidėjo prie miesto kultūrinio augimo, tėtis buvo Klaipėdos dailininkų sąjungos pirmininkas, mama – galerijos direktorė, tad maža būdama su tėvais keliavau ir po savivaldybę, ir į parodų atidarymus – augau bohemos širdyje. Taip ir užaugau: apsupta kūrybos ir visuomenininkų. Ir dar mačiau, kaip tėvai nuolat sugalvoja, o tada įgyvendina idėjas.
Lankiau Vytauto Didžiojo gimnaziją ir ten man buvo rojus. Mokyklą atsimenu su didžiule meile, mano mokytojai buvo griežti, bet didžios asmenybės, mes, mokiniai, jautėmės lyg universiteto studentai. Daug kas ir šiandien prisimintų lietuvių kalbos mokytoją Loretą Latožienę ar istoriką Vaidą Pamparą. Mokykloje turėjau daug draugų, nes dalyvavau Parlamento veikloje, blogai mokytis buvo tiesiog nemadinga. Laimė, kad patekau į šią gimnaziją, nes ankstesnėje, destruktyvioje rajono mokykloje, būta daug pašaipų, smurto ir tiesiog liūdesio. Aplinka be galo svarbi ne tik vaikui, bet kiekvienam žmogui. Prie manosios gimnazijos durų pasitikdavo milžiniškas užrašas: „Ir šviesa, ir tiesa jus kelius telydi,“ – man tai kasdien primindavo, kad gyvenime įmanoma nuveikti didžių dalykų.
Iš tėvų išmokau, kad laisvė ateina per kovą, todėl turime ją branginti, o valstybę kuria ne kažkas ten aukštai, Seime, bet kiekvienas mūsų. Žinau, kad skamba banaliai, bet aš tikrai norėjau prisidėti prie Lietuvos ateities kūrimo, prie laisvės, už kurią kovojo mūsų senelių karta. Kam būti mažu varžteliu kažkur toli, jei galiu dirbti „vardan tos“!
Vis dėlto baigusi mokyklą išvažiavau į Londoną ieškoti naujų galimybių. Universitete, kuriame studijavau, buvo pradėtas leisti žymusis žurnalas „Dazed & Confused“, čia mokėsi reklamos „tėvas“ seras Johnas Hegarty, man jis buvo tikras idealas, o vėliau dirbant teko su juo susipažinti ir gyvai. Paskaitas čia skaitė dizaineris Karlas Lagerfeldas, nors jose dalyvauti neteko, bet su šiuo žmogumi prasilenkdama universiteto koridoriuose jaučiau galinti pasiekti bet kokių aukštumų, viskas atrodė ranka pasiekiama...
O Klaipėda... Kai tau stukteli trisdešimt, norisi ramybės ir gyvenimo kokybės. Šiuo atžvilgiu Klaipėda – idealus miestas. Vilniuje turiu butą, ten kas mėnesį praleidžiu savaitę, atsigeriu miesto, kavinių, žmonių, atiduodu daug energijos, o grįžusi į Klaipėdą jos vėl pasikraunu. Toje Klaipėdos ramybėje labai gera dirbti. Kai tylu ir niekas neblaško, kai girdi savo mintis, viskas daug aiškiau. Tada ir atsiranda energijos įgyvendinti idėjas.
– Kaip manai, jei ne pandemija, kur būtum dabar? Juk į Klaipėdą grįžai ne tik sentimentų vedina – tai buvo lyg išsigelbėjimo planas žlugus vienoms svajonėms ir bandant kurti naujas.
– Sutvarkyti mano tėčio paliktas tapybos dirbtuves Klaipėdoje su sužadėtiniu Linu planavome jau seniai, pandemija tik suteikė tam laiko. Kol draugai sėdėjo namie, mes Klaipėdoje dažėme dirbtuvių sienas. Prisidėjo ir finansinis praktiškumas: nuomojama studija Vilniaus Žvėryno rajone buvo brangi ir maža, glaudėmės viename kambaryje ir, juokauju, kad turbūt būtume vienas kitą užkapoję nuolat trindamiesi izoliacijoje. Jei ne pandemija, nebūčiau taip operatyviai susidėjusi lagaminų ir persikrausčiusi į Klaipėdą. Dabar mums smagu gyventi tarp dviejų miestų. Kam rinktis, kai gyvenimas suteikia abi galimybes?
– Iš kur atradai vidinių jėgų nepalūžti, kai didelę ir ambicingą svajonę – žurnalo „what do people do?“ leidybą – teko pristabdyti?
– Jėgų man suteikė terapija. Kai per vieną naktį sustojo žurnalo pardavimai Londone, Berlyne ir kituose pasaulio miestuose, kai nebeliko Vilniuje organizuojamų mūsų renginių ir Lino projektų, aš ne juokais išsigandau: kas dabar bus?.. O tada atėjo mintis, kad gyvenime jau yra buvę panašių momentų: kai renkiesi dirbti sau, ir be pandemijos gali staiga likti be darbo ir užsakymų. Prisiminiau, kad visada sugebėdavau rasti išeitį, sugalvoti naujų projektų. Yra toks angliškas posakis: „I‘ve got your back.“ Man jis suteikė vilties.
Linas turėjo sukaupęs visą filmavimo įrangos arsenalą. Tai jam šovė mintis, kad galėčiau rengti virtualių mokymų kursą. Pandemijos pradžioje, norėdami atsikvėpti nuo sienų dažymo, tuos kursus ir nufilmavome. Jų pardavėme netikėtai daug ir už tai esu be galo dėkinga instagramo sekėjams. O tada prasidėjo tikrasis darbas. Visata atsiuntė man verslo partnerę Karoliną Brusokienę. Kartu sukūrėme internetinę mokymų platformą „Ką darai, daryk gerai“, ėmėme burti verslių moterų bendruomenę. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė avarija, išties buvo galimybė viską pradėti iš naujo.
– Kokios vertybės išsigrynino per tą nelengvą laiką? Kas dabar tau gyvenime svarbu?
– Šeima. Draugai. Dabar ir pas mamą Klaipėdoje daug dažniau užsuku, ir pas tetą į sodą nuvažiuoju. Supratau, kad net jei atiduosiu visą save, darbas manęs niekada nemylės. Net labai daug pasiekus viduje galima justi tik didžiulę tuštumą. Be to, pastebėjau, kad mažiau dirbant idėjos tampa grynesnės, mažiau blaškaisi, o daugiau padarai. Man tai buvo didelis atradimas.
– Kaip iš tiesų pasikeitė tavo santykis tarp darbo ir asmeninio gyvenimo iš sostinės persikėlus gyventi į sąlyginai mažą ir ramų uostamiestį?
– Dabar jaučiuosi labiau atsipalaidavusi. Klaipėdoje daug gamtos magijos, čia niekas niekur neskuba, o ir didesnių atstumų tiesiog nėra, tad dienoje atsiranda kelios papildomos valandos. Visus darbus padarau internetu, o tada, žiūrėk, saulei leidžiantis jau važiuoju jogos prie jūros. Ne sezono metu čia tikra pasaka: visas paplūdimys tik tau. Išėjusi pabėgioti matau, kaip rūkas bangomis daužosi į krantą, o aš viena visame paplūdimyje... Tada grįžtu prie darbų ir viskas atrodo taip lengva, taip gryna!
– Nemažai žmonių, patyrę nuosavo verslo nesėkmę sudeda ginklus. O tu, rodos, tiesiog atkakliai eini pirmyn ir vis atrandi būrį tų, kurie patiki tavo idėjomis. Kaip manai, ko reikia, kad vizijos virstų realybe?
– Oi, tų projektų buvo jau gal 15! Bet nė vieno jų nevadinčiau nesėkme. Kiekviena pabaiga yra kažko naujo pradžia. Gamtoje viskas cikliška, tik kodėl mes tai pamirštame? Kiekvieną projektą pradedu todėl, kad man tai atrodo svarbu. Kurdama „Ką darai, daryk gerai“, suvokiau, kad moterys nėra mokomos verslo pagrindų, kultūriškai mes augome atskirtos nuo verslo pasaulio. Aš pati norėjau praturtinti savo žinias, tik užuot ėjusi mokytis, pasikviečiau lektorę ir taip gimė kursai visoms degančioms naujomis idėjomis. Kelerius artimiausius metus norėčiau tai ir daryti, o tada... Galbūt ilgiau liksiu prie šio projekto, nes jis kasdien man suteikia daug džiaugsmo, o gal parduosiu verslą, perleisiu jį į kitas degančias rankas ir pati išvažiuosiu auginti vaikų į Balį! Gyvenimas pirmiausia turi būti įdomus. Nieko nėra už tai svarbiau, o didžiausia meilė sau yra laisvė.
– Visai nenustebčiau, jei pasakytum, kad jau dabar degi naujomis idėjomis!
– Iš tiesų man patinka pastovumas – ką darai, daryk ne tik gerai, bet ir rimtai. Jei pradėjau projektą, tikrai tuo pat metu nepradėsiu dar šešių kitų, juk tada, kad ir kaip norėčiau, kiekvienam galėčiau skirti vos 25, o ne 100 procentų savęs. Kiekvienai veiklai reikia susikaupti, būti joje visa širdimi, ypač pradžioje, tik vėliau gali sau leisti kurti procesus, o traukinys važiuoja ir be tavęs. Todėl artimiausiu metu žadu atsiduoti tik dabartinei veiklai. Šalia, žinoma, gali atsirasti smagių pomėgių ar veiklų, bet svarbu neperdegti, tausoti save ir gerbti komandą, su kuria dirbi. Esu labai dėkinga Karolinai, Bartei, Monikai, Vytautui, Paulinai – kartu mes per labai trumpą laiką padarėme itin daug, ir mūsų dar labai daug laukia.
– Kai jau esi patyręs, ką reiškia emocinis perdegimas, tampi atsargesnis, labiau save pasaugai. Ar šiandien esi tikra, kad tau tai negresia?
– Negaliu būti tikra. Bet tie, kurie mane seka instagrame, kasdien mato, kaip nusistatau ribas, spaudžiu stabdžius, nuolat mokausi tausoti save. Emocinis perdegimas yra pernelyg idealizuojamas. Esu kūrusi „Ką darai, daryk gerai“ tinklalaidžių seriją, kurioje su pašnekovais kalbėjome apie tai, kad norint išsivaduoti iš emocinio perdegimo tikrai nepakanka keletą naktų gerai išsimiegoti ar išvykti atostogų. Tas procesas gali užtrukti kelerius metus. Baisu klausytis tokių istorijų, mane jos pakankamai stipriai supurtė, kad įsijungtų tikra meilė sau.
– Grįžkime į tavo gimtąjį miestą. Ar Klaipėdoje tau pakanka erdvės ir galimybių kurti savo svajones?
– Nors gyvenu Klaipėdoje, mano klientai išsibarstę po visą Lietuvą. Kai kuri internetinį verslą, iš tiesų gali gyventi bet kur!
– Kuo tave žavi gyvenimas čia?
– Įsivaizduokite: atsikeliame ryte, išsiverdame kavos ir važiuojame prie jūros, o po to šokame į darbus. Vakare, po darbų, važiuojame pasidžiaugti saulėlydžiu. Ko dar gali norėti? Jogą darau ne namie, o pušų parke, po miestą keliauju dviračiu, nes viskas čia arti, turguje kalendros kelis kartus pigesnės nei Vilniuje, o aš jas taip mėgstu... Klaipėdoje visada yra laiko, gamtos, ramybės ir geros kavos. Na, gal ne tiek, kiek Vilniuje, bet aš čia jaučiuosi lyg amerikietiškame filme – žinau, savo „taškus“, ten mane pažįsta, jaučiuosi vietos gyventoja. O atviri ir draugiški žmonės man labai patinka.
Tiesa, čia vis dar pastebiu nemaža miesto vadovų provincialumo. Rodos, žmonės kuria kultūrą, atidarinėja puikias naujas vietas, moderniai mąsto, bet pamatai kokį savivaldybės organizuotą projektą ir net gėda pasidaro, nes jis tiesiog gadina miesto įvaizdį. Tad daugiausia problemų matau iš laike užstrigusių, gal jau net pavargusių kurti miestą valdžios atstovų. Tebūnie tai akmuo į jų daržą – laikas supurtyti save ir pradėti keistis.
– Kaip tavo mylimasis Linas priėmė idėją pradėti naują gyvenimą kitur?
– Iš pradžių jis nenorėjo niekur kraustyti. Linas Klaipėdoje visai neturi draugų, bet ir aš nelabai. Visi ryšiai nutrūkę. Tik kai turi namus prie jūros, pasirodo, ir Vilniaus draugai dažniau ryžtasi tave aplankyti! Dabar mes abu įsimylėję šį miestą. Linas sėda ant dviračio ir važiuoja tyrinėti, ieškoti naujų vietų. Jis kažkaip kitaip pamato Klaipėdą, o kai parodo man, ką atradęs, ir aš lyg naujai pažvelgiu į pastatus, kuriuos anksčiau praeidavau nepakeldama akių. Pavyzdžiui, neseniai jis nusivežė mane į pietinę miesto dalį, nes ten atrado mažą žvejų uostuką. Jei ne Linas, aš niekada taip ir nebūčiau pamačiusi kitokios Klaipėdos.
– Pokyčiai ir iššūkiai santykiams gali suteikti žavesio ir romantikos, o gali išjudinti jų pamatus. Žvelgiant iš šalies atrodo, kad judu per gyvenimą keliaujat lengvai ir atsipalaidavę. Ar taip ir jaučiatės?
– Kitas variantas: įsitempę ir susinervinę... Nėra namų be dūmų. O santykiai nėra duotybė, mes tikrai labai daug dirbame, kalbamės, sakome vienas kitam, kas nepatogu, baisu, gėda, ir tik tada atsiveria durys į kitą lygį. Svarbu mokytis empatijos, žvelgti ne tik iš savo varpinės, bet ir žinoti, kur tavo asmeninės ribos ir kada jos peržengiamos. Jei pati tų ribų nesaugosi, net nežinosi, kad jos egzistuoja, o kaip atspėti esančiam šalia?!
– Netrukus savo meilę ruošiatės įteisinti oficialiai. Spėju, Mendelsono maršas skambės jūros fone?
– Štai ir ne! Lino seneliai, nors jų jau nebėra, paliko mažą namuką kaime netoli Molėtų. Jis stovi viduryje miško, apsuptas dviejų ežerų, tad savo vestuves atšoksime basomis kojomis gamtos širdyje! Nekelsime vestuvių, kurios ištaškytų visas mūsų santaupas. O kam? Kad žurnalas parašytų? Kad kažkam įspūdį padarytume? Norime šventės, draugų, šokių, bet nenorime jokios prabangos.
– Na, o kur tavo mėgstamiausios vietos pabūti, nurimti, susirinkti save?
– Jūra, kas gi daugiau... O štai Linas – ežerų vaikas, jis nejaučia to, ką aš ten randu. Važiuoju prie jūros kartais ir dukart per dieną, o jis – vos kartą per savaitę. Man jūros reikia – pasinerti į ją, pabūti šalia, o Linas tą patį atranda ežere. Ir tada aš jo nesuprantu: juk ten dumblas dugne, jokių bangų, tad kas ten įdomaus?.. Kita vertus, pamažu ežerus jaukinuosi ir aš, o Linas pamilsta jūrą. Peršasi mintis, kad kai tau viduje gera – taip jausiesi bet kuriame mieste, o kai neramu – niekas neįtiks, visur bus blogai.
– Su kokiais iššūkiais teko susidurti Klaipėdoje?
– Mudu su Linu gyvename 150 metų senumo name, čia nėra interneto, ne visada yra mobilusis ryšys, tad kartais tiesiog išjungi kompiuterį ir skaitai knygą. Vadinu tai ne iššūkiu, bet gyvenimiška pamoka.
– Klaipėdą esi mačiusi visokią – ir karštą vasarišką, ir ištuštėjusią rudenėjant ar gūdžią žiemą. Kokia ji tau pati mieliausia?
– Visokia, tik ne žvarbi. Žiema čia tiesiog smelkiasi į kaulus. Bet žiemas mes vis rečiau leidžiame Lietuvoje. Šią klajojome po Meksiką, kitą planuojame pakeliauti po Aziją. Žiemą man nei Vilniuje, nei Kaišiadoryse nepatiktų! (Juokiasi.)
– Ar pastebi skirtumų tarp klaipėdiečių ir kitų miestų gyventojų? Tiesa, kad čia žmonės labiau atsipalaidavę, o jų akyse, rodos, atsispindi jūros ramybė?
– Neidealizuoju Klaipėdos. Sostinės, didelio miesto gyvenimas išlaisvina – gali rengtis, kaip nori, laisvai bendrauti, o Klaipėdoje man kartais trūksta santykio „žmogus žmogui“. Kita vertus, kai susipažįsti artimiau, kai į tą pačią kavinę užsuki trečią ar ketvirtą kartą, pakalbini darbuotojus, atsimeni jų vardus – žiūrėk jau rašo tau žinutę, kad seniai nebuvai – užsuk! Vadinasi, reikia tik pasibelsti į žmogaus vidų. Vilniuje gal kiek dažniau pasiseka paplepėti su kavinės lankytoju prie gretimo staliuko, O Klaipėdoje tave pasitinka santūri šypsena. Net viename Klaipėdos autoservise neseniai mūsų pasiteiravo: „Jūs turbūt vilniečiai – tokie draugiški!“ Na, turbūt tai ir atsako į klausimą...
Iš tiesų visur yra žmonių, kurie nepaiso elementarių žmogaus teisių. Mes silpstame, kai kovojame, pykstamės vieni su kitais, kai bijome būti savimi. Todėl ir svarbu pagyventi svetur, kad susipažintum su kardinaliai kitaip mąstančiai ir juos pamiltum, ne kaip statistiką, o kaip draugus. Ar gyveni Klaipėdoje, ar Vilniuje – mums visiems dar yra kur augti, tikiuosi, kada nors ir užaugsime. Tereikia nesipykti, o kurti kultūrinius projektus, norėti suprasti, o ne atstumti, leistis į kardinalumą ar žeminti kitus. Tokiais „ginklais“ nieko neįtikinsi.
– Sunkoka įsivaizduoti, kad turėdama tokį energijos ir entuziazmo užtaisą ir po metų dvejų vis dar savo namais vadinsi tą ramų užutėkį Baltijos pakrantėje. O gal namų sąvoka neturi nieko bendra su vieta, kur gyveni?
– Aš čia užaugau. Klaipėda yra vieninteliai tikri namai, bet pasaulis didelis ir, nors vienus namus gauni gimdamas, kitus kuri savyje. Tai sąmoninga kelionė. Kad ir kur benuvyktum, savo namus vežiesi kartu.
– Ko tau reikia, kad jaustumeisi laiminga?
– Savęs. Visa įmanoma laimė jau yra viduje. Tikrasis darbas prasideda tada, kai bandai iki tos savęs prisikasti, palaikyti ryšį, kalbėtis. Visa kita – tik laikinos pramogos.
