Talentinga, visuomet pozityvi ir be galo charizmatiška. Žiūrint į Indrę atrodo, kad ji – ugnis ir vėjas viename. Aistringa siela, nebijanti atsigręžti ir į savo romantišką, itin moterišką pusę – dainininko Vlado Kovaliovo (51) mylimoji šiandien tiesiog žydi.
„Mano gyvenime šiuo metu vyrauja darbingos nuotaikos, tačiau tuo pat metu – ir nauji vidiniai savęs suvokimo atradimai“, – 15min su šypsena prasitarė ji.
– Indre, negalima nepastebėti, kaip žavingai atrodote – o tas moteriškas išgražėjimas neretai eina koja kojon su nauju gyvenimo etapu. Kokie pokyčiai vyksta jūsų gyvenime?
– Jūs labai akyla. Ir teisi! Šie moteriški pokyčiai yra rezultatas to, ko mokausi dar tik metus laiko, – mylėti save. Turiu pripažinti, jog visada buvau pamišusi darboholikė. Mano gyvenimo moto būdavo: „pirmiau darbas, o po to pramogos“.
Dėl tokio požiūrio laiko nelikdavo ne tik pramogoms, bet ir poilsiui, kol galų gale kiekvienais metais tuo pačiu metu patirdavau visišką išsekimą.
Po paskutinio muzikinio projekto supratau, jog ilgiau tai tęstis nebegali – lipdama į sceną filmuotis pajutau, jog bet kada galiu nualpti, o iš nuovargio kalba tapo tokia nerišli, jog nepajėgiau normaliai atsakyti vedėjui į klausimą.
Vakarais po filmavimų parduotuvėje praeidavau pro kasdien man matomus žmones nepasisveikinusi, nes tiesiog neatsimindavau, kas jie tokie... Pirmą tokį atsitikimą priėmiau kaip įspėjimą, tačiau pasikartojus šiai situacijai dar kartą, supratau, kad tai yra ženklas, jog turiu sustoti, nes kitaip būsiu trumpam „išjungta“ iš gyvenimo.
Ta diena tapo lemtinga. Galiu drąsiai sakyti, jog aš anksčiau sau buvau paskutinėje vietoje, man visuomet svarbiau buvo, kad kiti šalia manęs jaustųsi gerai.
Pradėjau šį požiūrį išgyvendinti iš savo galvos, mokiausi lepinti ir apdovanoti save, nesijausdamas dėl to kalta. Pamažu išmokau įvertinti pasiūlymų „svorį“ ir atsisakyti tų dalykų, kurie tikrai nepakeis mano gyvenimo. O juk anksčiau griebdavau viską!
Nors jau seniau buvau baigusi meditacijų kursą, šį įrankį naudojau tik kitų žmonių gerovei kurti. Galų gale atėjo suvokimas, jog kitiems skirtą energiją turiu nukreipti į save ir taip padėti sau. Ėmiau kalbėtis su savo kūnu, su savo atskiromis kūno dalimis, stovėdavau prie veidrodžio ir klausydavau, ką man nori pasakyti žmogus, kurį matau kitapus. Kai girdėti save tapo kasdienybe, visi geri dalykai patys mane susirado (šypsosi.).
– Savo karjerą pradėjote dainuodama itališkas, ispaniškas dainas. Esate sakiusi, kad tai privertė jus įsigilinti į kalbas, minėtų šalių kultūrą. Ar tai turėjo įtakos tolimesniam muzikiniam keliui?
– Turiu pripažinti, jog šios programos ne kartą man pasitarnavo ir iki šiol yra paklausios ir mėgstamos vyresnių žiūrovų. Ši muzika daugiau įtakos mano muzikiniam keliui turėtų, jei nuvykčiau į kurią nors iš šių šalių padainuoti – neabejoju, kad tai kada nors ir padarysiu.
Mano repertuare daug roko, bliuzo, klubinės muzikos. Nors visai neseniai pamėgau jautrius rusiškus romansus ir paruošiau Elenos Vaengos programą.
Tiesa, beveik metus laiko mokiausi prancūzų kalbos, todėl repertuare jau galima rasti ir prancūziškų dainų.
– Kaip apskritai prisimenate savo muzikinio kelio pradžią? Jei atsigręžtumėte atgal – kaip šiandien ją matote? Kas tuomet buvo sunkiausia, kas labiausiai motyvavo?
– Prisimenu save altruistiškai atsidavusią muzikai, be jokio išskaičiavimo, besidžiaugiančią kiekvienu pasiūlymu. Vis sakydavau, jog geriau šiandien dainuosiu bare, kad ir nemokamai, negu sėdėsiu namie ant lovos. Manau, tai buvo teisingas požiūris, padėjęs per laiką susirinkti įvairią auditoriją ir palaipsniui atvėręs galimybes į didesnes scenas, festivalius, pažintis su muzikantais.
Tai ir buvo didžiausia motyvacija – siekti pabūti įvairiose scenose ir išbandyti save dainuojant įvairių stilių muziką.
Turėjau roko grupę Šiauliuose su puikiais muzikantais – būdama studente važiuodavau traukiniu iš Vilniaus pirmyn atgal į Šiaulius repetuoti ir koncertuoti naktiniuose klubuose, baikerių šventėse. Ilgos kelionės su pilnu krepšiu daiktų – suknelė, aukštakulniai bateliai, mikrofonas, dainų tekstai ir dar daug visko... Tikrai vargino, tačiau jau turėdama tokios patirties lygiai taip pat pusę metų autobusu važinėjau į Druskininkus dainuoti viešbučio restorane, miegodavau pas draugus – tai dideli laiko resursai, kalbant ne tik apie įvairių programų pasiruošimą, bet ir apie praleistą laiką autobuse, svečiuose ir vėl kelionėje atgal į Vilnių.
Tuo metu buvo sunku, bet džiaugiuosi, jog ir neturėjau tokio požiūrio, kad turi būti lengva, nes tai buvo mano pradžia, galbūt Visatos patikrinimas, kaip stipriai aš to noriu ir ar kažkokie nepatogumai netaps kliūtimi. Vis tik aš tai vertinau kaip investiciją į save ir niekada nepriėmiau to, kaip sunkaus etapo, man atrodo, viskas yra normalu, jei sutinki sekti paskui savo svajonę.
– Esate ir muzikos pedagogė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstote muzikos terapiją, Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje – vokalą. Kodėl nusprendėte ne tik pati dainuoti, bet ir mokyti kitus? Kuo jus pačią žavi ši veikla?
– Manau, jog turėjau gerą mokytojos pavyzdį, dėl ko šis noras gimė manyje. Turiu pripažinti, jog buvau paskatinta savo vokalo dėstytojos Giedrės Kilčiauskienės tuo užsiimti. Pamaniau, kodėl gi ne? Jei ji tiki manimi, kad aš tai galiu daryti, aš pasitikiu ja.
Prieš 7 ar 8 metus pravedusi pirmą vokalo pamoką grįžau namo ir pagalvojau – ir kaip man pavyksta taip aiškiai išaiškinti? Supratau, jog dalintis dainavimo paslaptimis privalau, nes čia mano pašaukimas, šituo darbu aš gyvenu ir mėgaujuosi, jam skiriu daug savo energijos ir pati nuo to kaifuoju.
Atėjus mokiniui į kabinetą, mano pirmas klausimas būna: „Kaip sekasi“? Ir aš to klausiu ne iš mandagumo, man nuoširdžiai tai rūpi, nes aš diegiu tokią praktiką, jog tarp mokytojo ir mokinio užsimegztų artimas ryšys ir pasitikėjimas.
Dėstydama vokalą neretai dirbu su žmonių psichologiniais blokais, ypač, jei tai yra suaugusieji. Ir jau per pirmą susitikimą iš žmogaus dainavimo gali pasakyti, kaip jis buvo auklėjamas šeimoje ir kokios jo būdo savybės. Todėl man atrodo itin svarbu užtikrinti mokiniui saugumo jausmą mūsų dainavimo klasėje, nes kartais čia vyksta ir psichoterapiniai procesai.
Nesu iš tų mokytojų, kurie dirba pagal vieną metodiką ir visus mokinius mauna ant vieno kurpaliaus bei moko dainuoti pagal vieną braižą. Mano, kaip mokytojos, užduotis – iškelti aukščiau visko asmenybės individualumą ir atskleisti jo unikalumą muzikoje, todėl aš naudoju skirtingas dainavimo technikas.
Žinau, jog mokiniai niekada manimi neabejoja ir mane myli. Neslėpsiu, man patinka girdėti, jog aš esu vienintelė, kuri juos motyvuoja, sustiprina jų pasitikėjimą savimi, jog pas mane jaučiasi lyg psichoterapeuto kabinete, apsinuogina. Ir aš jais tikiu, nes kuriu tarp mūsų atviro bendravimo lauką, be baimės kažką pasakyti mokytojui.
Mano mokymo taktika pasiteisina, nes būtent per tai vyksta tobulėjimas ir dainavime. Šis darbas yra tik išrinktiesiems ir tikrai ne visi gali jais būti. Beje, pliusų yra ne tik mano mokiniams – juos mokydama aš ir pati nuolat palaikau formą, ieškau naujų metodikų, tobulėju, atrandu įvairių naujų dainavimo manierų, pozicijų.
– Akademijoje dėstote muzikos terapijos programą, klinikinės muzikos improvizacijos, kompozicijos ir aranžuotės dalyką. Papasakokite plačiau, kas tai ir kam to reikia?
– Apie muzikos terapiją galėčiau pasakoti labai daug ir plačiai. Muzikos terapija taikoma siekiant psichinės ir fizinės sveikatos sutrikimų gydymo ar palaikymo ir tam svarbus ryšys tarp paciento ir muzikos terapeuto. Ši sritis jungia ir psichologiją, ir muziką, ir mediciną, ir socialinius mokslus, taip pat ir dvasinius dalykus.
Esu baigusi muzikos terapijos magistrą, praktikuojuosi psichiatrijos srityje, tačiau veiklos laukas yra labai platus. Reikėtų žinoti, jog muzikos terapija gali būti taikoma visais gyvenimo tarpsniais, ji naudinga tiek sveikoms šeimoms, tiek sergantiems neurologinėmis, onkologinėmis ligomis, žmonėms po insulto, vaikams autistams ar turinčiais Dauno, Reto sindromą, taip pat – tiems, kurie turi įvairių psichinių sutrikimų.
Vasaromis, kai dirbu jaunimo stovyklose, būtinai vedu ir grupinę muzikos terapiją, tai nepakeičiamas įrankis kovojant su problemomis, kokios jos bebūtų – fizinės ar dvasinės. Turėjau atvejį, kuomet psichinių sutrikimų turinti jauna mergina į muzikos terapiją atėjo galvodama, jog nori nusižudyti, tačiau po mūsų sesijos ji buvo visiškai aprimusi, atsipalaidavusi, netgi linksma, prisipažino, jog tokių minčių daugiau neturi ir laukia kito mūsų susitikimo.
Manau, jog tą dieną mano tikslas buvo pasiektas – jei ta valanda su muzikos terapija kažkieno dukrai išgelbėja gyvybę – turime pripažinti, tai veikia.
Kas įdomiausia, pacientas net neprivalo būti muzikalus ar valdyti kokį instrumentą, dar geriau, kai nėra muzikinės patirties, tuomet viskas vyksta tikriau, būni arčiau tiesos. Muzika – tik įrankis problemai iškelti, ją išryškinti ir dirbti su ja. Viena sesija nelygi kitai sesijai, nes viskas vyksta tik šią akimirką, čia ir dabar, dirbama su paciento atsineštomis emocijomis ir niekada nežinai, kokią nuotaiką tau jis atneš šiandien. Tos dienos, kuomet per muzikos terapiją grąžini pacientui viltį gyventi, motyvaciją ką nors daryti ar tiesiog patirti nirvaną, įgyja prasmę.
– Ar kada pagalvojote, kuriuo profesiniu keliu būtumėte pasukusi, jei nebūtumėte pasirinkusi muzikos? Kokia veiklos sritis jus dar visuomet žavėjo?
– Nuo pat vaikystės norėjau būti policininke. Laisvalaikiu skaitydavau teisės pagrindus ir kodeksus – toks noras lydėjo iki pat dokumentų studijuoti pateikimo.
Mano stojamųjų dokumentų paraiškoje įrašytos buvo vos kelios specialybės: pirmu numeriu – muzika, toliau – tai, kas susiję su policijos ir kriminalistikos specialybėmis. Likimas lėmė, jog esu muzikoje.
Tiesa, beprotiškai žaviuosi šokiu, todėl jei vietoj muzikos mokyklos tėvai būtų leidę šokti, šiandien neabejotinai būčiau profesionali šokėja (juokiasi.). Ir vis dėlto pasitikiu likimu, jog esu ten, kur turiu būti.
– Drauge su mylimuoju, muzikantu Vladu Kovaliovu neseniai išleidote albumą „Aš čia gyvenu“. Tai pirmas jo solinis darbas, prie kurio ir jūs daug prisidėjote. Kad jau tas kūdikis išvydo dienos šviesą, papasakokite apie darbo užkulisius – kaip jums sekėsi drauge dirbti, kas įsiminė labiausiai?
– Šis albumas buvo labai kruopščiai rašomas. Beveik kiekviena daina buvo perrašinėjama iš naujo ne vieną kartą, nes gavus demo variantą atsirasdavo naujų kūrybinių minčių.
Tiek aš, tiek Vladas esame priekabūs muzikoje ir abu pastebime skirtingus dalykus, todėl grįžę iš studijos klausydavome dainą ir ją vertindavome ne kaip savo kūrinį, o kaip kito – skrupulingai ir itin kritiškai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Vladas Kovaliovas tik po metų atšventė 50-metį: sveikino muzikantai ir mylimoji Indrė Launikonytė
Taip apsikeisdami mintimis ir dirbom. Vladas į visas mano pastabas atsižvelgdavo, netgi ateidavo konsultacijų dėl dainos atlikimo ar perteikimo. Aš visuomet jį stabdydavau ir klausdavau – ką tu nori šia dainos eilute pasakyti?
Nuo sudėtų akcentų dainos žodžiuose priklauso ne tik teksto prasmė, gali kisti ir muzikinė ritmika. Kartais Vladas atnešdavo savo dainos tekstą ir sakydavo: „Tu padainuok, noriu paklausyti, kaip tu tai darytum.“ Taip iš lėto gimė visuma, manau, mums gerai pavyko.
– Albume pasirodote kaip pritariančioji vokalistė. Gal turite minčių ir savo pačios albumui? O gal planuojate bendrą dueto darbą?
– Kol kas išleidusi turiu tik vieną autorinę dainą „Mano širdis toli“.
Mano kūryba mėtosi stalčiuje... Reikėtų ją surinkti ir pradėti įrašinėti. Juokingiausia, kad albumui net pavadinimą jau esu sugalvojusi, tik kol kas sukurtų dainų – mažokai (juokiasi.)
– Turbūt esate Vlado mūza – daili, charizmatiška, talentinga, energija spinduliuojanti moteris. Įsivaizduoju, kad įkvepiate jį kurti, esate jo didžiausia gerbėja ir stipriausia atrama.
– Na, šito reikėtų jo paklausti. Kadangi mano visa diena yra paskendusi muzikoje, grįžusi namo prašau, kad jis negrotų, užsidėtų ausines, kai klauso muzikos ir panašiai. Suprantu, kad tai gali varžyti žmogų, todėl nedrįsčiau prisiimti visų mūzos ir įkvėpėjos laurų sau.
Dainos gimsta tam tikrais etapais, po tam tikrų įvykių, potyrių, suvokimų. Kartą jam pasakiau, jog viena jo daina – tarsi pokalbis psichoterapeuto kabinete, kai išsakoma viskas, kas kankina. Žinau, ir iš kur tos mintys ir iš kokio gyvenimo etapo, žinau ir tai, kokios eilutės skirtos man ar atsiradusios iš mūsų tam tikrų pokalbių, išgyvenimų, abejonių.
Gal tada ir galėčiau prisiimti dalį garbės, jog bendra patirtis įkvėpė naujai dainai. Tačiau tikrai būtų per drąsu sakyti, jog mano dėka jis kuria. Netiesa. Turbūt galėčiau ir labiau jį skatinti. Žinau tik viena – kad ir kas benutiktų, visada vienas kitą palaikysim.
– Prakalbote apie stiprų tarpusavio ryšį. Kaip judu sutariate? Kas tame santykyje abiem svarbiausia?
– Kai kalbu apie ryšius tarp žmonių, sakau, jog Dievas mane myli, nes siunčia man tokius žmones, kurie gyvenime rodo gerą pavyzdį. Už ryšį su Vladu taip pat esu dėkinga Dievui, todėl nieko nekeisčiau net žinodama, jog tai – ne amžinai.
Vladas man yra brangiausias žmogus pasaulyje ir tvirtai galiu pasakyti, jog kad ir kaip pasisuktų mūsų keliai, būsiu dėkinga už patirtį, kurią kartu patyrėme. Vladas buvo tas žmogus, kuris parodė, jog egzistuoja tokie dalykai kaip besąlygiškumas, pagalba ir nuoširdumas, o aš tai labai vertinu.
Mūsų ryšys yra labai tvirtas, mes be žodžių vienas kitą suprantame, o ir nėra temos, kuria negalėtume kalbėtis be tabu. Manau, mūsų poroje sielos surado viena kitą, tačiau, kaip ir visi, mes taip pat susiduriame su gyvenimiškomis problemomis.
– Ne vienas jus abu turbūt pabaksnoja ir dėl didelio amžiaus skirtumo. Ką patys apie tai galvojate? Ar tuomet, kai yra meilė, amžiaus ribos išgaruoja?
– Seniai niekas nebaksnoja, matyt, pavargo (juokiasi.). Esu ne iš tų, kuri reaguoja į žmonių kalbas, anksti subrendau, patyriau gyvenime daug karšto, daug šalto, moku už save pakovoti, turiu labai stiprų savo identitetą ir dažnai iš žmonių išgirstu, jog prie manęs baisu prieiti, nes nešuosi su savimi labai didelę stiprybę.
Tad kol šunys loja – karavanas eina. Mes su Vladu nė karto nepajutome amžiaus skirtumo, Vladas yra šiuolaikiškas, o aš pernelyg subrendusi, kad tai jaustųsi. Galiu pasakyti tik tiek – meilei trukdo ne amžiaus skirtumas, o požiūris į santykius iš esmės.
– Kaip į amžiaus skirtumą reagavo jūsų tėvai, Vlado artimieji? Lengvai priėmė, o gal teko dėl jausmų pakovoti?
– Šis klausimas toks dažnas, kad atsibodo į jį atsakinėti (juokiasi). Mano mama žinojo, kad su savo amžiaus žmonėmis aš neturiu apie ką kalbėti, todėl nė kiek nenustebo, kad esu su Vladu. Tėveliui gal buvo didesnis šokas, tačiau dabar Vladą labai myli – juk tėvams svarbiausia, kad vaikai būtų laimingi.
– Kuo jus žavi Vladas?
– Oi, daug kuo! Kai mokykloje merginos kalbėdavo, jog nori vyro mėlynom akim ar juodais plaukais, aš atsakydavau, kad man svarbiausia, jog būtų geras žmogus ir džentelmeniškas – Vladas kaip tik toks.
Tai rūpestingas ir paslaugus vyras, jis mane labai išlepino. Dažnai paprašau, kad užmautų šiltas kojines nakčiai, atneštų arbatos ar nuvažiuotų nupirkti ledų. Vladas ne iš tų, kuris pasakytų: „taigi nueik ir pasiimk pati“ – toks vyras nebūtų mano vyras. Jis man nuolat primena, jog esu mergaitė, karalienė. Aš retai gaminu, tačiau kai jau susiruošiu, Vladas visuomet paklausia: „kuo tau padėti?“ Todėl jei esam abu namuose, visada gaminame kartu.
Negana to, Vladas mane besąlygiškai palaiko visuose sprendimuose ir džiaugiasi visais pasiūlymais, kuriuos aš gaunu – ar tai būtų televizijos projektas, ar reklaminė drabužių fotosesija, ar naujas darbas.
– Draugaujate jau šešerius metus. Kaip užsimezgė jūsų meilė? Ar tos pirmos pažinties metu galėjote pagalvoti, kad viskas išsirutulios į romantišką draugystę?
– Su Vladu susipažinome Vilniaus gatvėje, jis tiesiog priėjo prie manęs. Kai šiandien paklausiu jo, kodėl tąkart mane užkalbino, jis sako, kad jam tarsi saulė nušviečiau visą gatvę (juokiasi.). Nemaniau, kad tas trumpas pokalbis gatvėje taps lemtingu.
Tačiau jau po kelių dienų kartu koncertavome su jo programa, tapau jo pritariančiąja vokaliste. Prisimenu, jog pirmojo mūsų koncerto metu Vladas įsimaišė į minią, o aš stovėjau šalia scenos, žiūrėjau į jį ir pagalvojau: „norėčiau, kad mano vyras toks būtų“. Saugoju save nuo tokių minčių, nes jei tik tokia mintis mano galvoje kada nors praskriedavo, tas vyras atsirasdavo mano gyvenime. Nežinau, kaip tai nutiko, savaime buvo daug bendrų temų, todėl norėjosi laiką leisti kartu.
– Gal jau ir apie vestuves pakalbate?
– Manau, šia tema turėtų kalbėti vyrai, vestuvių iniciatyvą diktuoja vyriška energija. Ilgą laiką mūsų santykiuose jaučiausi ištekėjusi ir ši tema man nebuvo nė kiek aktuali – taip prabėgo šešeri draugystės metai. Šiuo gyvenimo laikotarpiu gvildename kitas temas.
– Tačiau apie nuotakos suknelę turbūt vis vien pagalvojate? Kiek jums apskritai svarbi santuoka, šeimos kūrimas, vestuvės?
– Visada susirandu kokių nors kitų prioritetų. Mėgstu save išstumti iš komforto zonos, man svarbu tobulėti įvairiose srityse. Kartais sakau, jog jei turėčiau šunį, jis numirtų iš liūdesio – beveik nebūnu namie.
Mane sunku pririšti, jaučiu save kaip laisvą sielą, todėl laukiu, kol poreikis šeimai ateis natūraliai. Nors žinau, jog ateityje noriu garbanės mergaitės, net jos vardą esu sapnavusi, įsivaizduoju save, kaip mamą, tačiau dar ne šiuo gyvenimo etapu.
– Kaip atrodo jūsų su Vladu laisvalaikis? Kaip leidžiate laiką drauge, kai nekoncertuojate?
– Geras klausimas, jis padeda suprasti, jog anksčiau laiko vienas kitam skirdavome daugiau.
Tiesa ta, jog norint ką nors kartu nuveikti, reikia gerokai pasistumdyti tvarkaraštį... Dažniausiai jei Vladas laisvas, aš užimta ir atvirkščiai.
Kai nekoncertuojame, mėgstame laiką leisti ramybėje, tyloje, nevertiname triukšmingų vakarėlių, verčiau renkamės vakarinius pasivaikščiojimus. Jaučiu poreikį būti miške, gamtoje, tuomet sakau Vladui: „nustebink mane“, o jis jau suka galvą, kur mane nusivežti (juokiasi.).
Kartais sugalvojame, kad kuris nors vienas organizuos visą dieną, o kitam bus staigmena, tuomet aplankome muziejus, naujas kavines, pramogų vietas, naujus kraštovaizdžius. Ir... kiek prisimenu, dabar Vlado eilė organizuoti (juokiasi).
– Kokių dar abu pomėgių turite? Kokia veikla, be muzikos, jus pačią žavi?
– Jau kelerius metus medituoju – tai mane subalansuoja iš esmės, priverčia į tam tikras situacijas pažvelgti ramiai, kantriai.
Nuo vaikystės domėjausi kitais pasauliais, jutau savyje antgamtiškumo dovanas, todėl vis užsirašau į kokius meditavimo kursus.
Žaviuosi sportuojančiais žmonėmis ir pati stengiuosi kasdien skirti tam laiko. Su Vladu esame sėslūs, kartais galime iki ryto dviese pražaisti „Monopolį“ ar per visą naktį, kol ima švisti, žiūrėti kokio nors serialo sezoną.
– Neretai jus galima pamatyti ir mados pasaulyje – esate įvairių kolekcijų modelis. Kaip atradote save šioje srityje?
– Nuo vaikystės norėjau būti drabužių kolekcijų modeliu. Kartą viena suknelių kolekcijos kūrėja pamatė feisbuke mano besišypsančios nuotrauką ir pasakė: „man tavęs trūks plyš reikia kolekcijos pristatymui“.
Nesudvejojau nė akimirkai, sutikau. Modelio darbas man teikia džiaugsmo, mėgstu fotografuotis, man patinka fotosesijos, man patinka reklamuoti dizainerių drabužius, matyti jų laimingus veidus, matyti, kad jiems patinka, jog modelis yra drąsus, nebijo pozuoti ir gali jų drabužį reprezentuoti įvairiomis formomis – galiu būti ir vėjavaikiška, ir elegantiška.
Užteko vienos fotosesijos ir įvairių drabužių kūrėjai atkreipė dėmesį. O padirbę su manimi kito modelio tiesiog neieško (juokiasi.).
– Dalyvavote ir muzikiniuose televizijos projektuose „Lietuvos balsas“, „Mes vieno kraujo“. Ką jie jums davė? Ko išmokė?
– Televizijos projektai yra gera mokykla daugeliu aspektų – čia viskas turi būti atlikta tiksliai, greitai ir nepriekaištingai.
Televizija mėgsta operatyvius žmones, greitai pagaunančius situaciją, todėl čia pirmiausia turi išmokti organizuotumo, nes viskas vyksta labai greitai. O tai labai pasitarnauja ir gyvenime. Pabūti televizijoje yra gera patirtis – daug žaidimo, todėl nevertėtų žiūrėti į viską pernelyg rimtai.
Vis tik dalyvavimas muzikiniuose projektuose mane labai motyvuoja visapusiškai, aš tarsi atgyju ir pradedu iš naujo gyventi. Man patinka tas adrenalinas, kurį jaučiu filmuodamasi prieš kameras, man patinka būti pasitempusia, nuolat budria ir viskam pasiruošusia. Televizijos pasiilgstu, įvairūs projektai mane išmokė profesionalumo nuo galvos iki kojų pirštų galiukų.
– Tad gal ateityje ir vėl jus kokiame projekte išvysime? Netraukia tas saldus šou verslas sugrįžti į TV ekranus?
– Visada svajojau būti kokio nors muzikinio televizijos projekto komisijos narė. Esu tikra kritikė ir muzikos profesionalė, neieškau žodžio kišenėje, todėl laukiu bet kokių pasiūlymų iš televizijos projektų kūrėjų.
Būti projektų dalyve yra žavu ir azartiška. Beje, pagalvoju, kad mielai dalyvaučiau televizijos šokių projekte. Šou verslas man nėra svetimas, anksčiau televizijoje gal jausdavausi kiek keistai, bet dabar jaučiuosi ją prisijaukinusi.
– Kokie jūsų artimiausi planai, norai, veikla? Kuo dabar gyvenate?
– Jei atvirai, noriu atostogų. Jaučiu, jog man jų reikia. Itin retai atostogauju, vasara buvo labai aktyvi, o štai ruduo atnešė naujos veiklos, jaučiu, kaip vėl per mažai savęs pasilieku tik sau... Nors vidus šaukia grįžti prie kūrybos, artimiausiuose planuose nusimato muzikiniai konkursai, kuriems ruošiu savo mokinius.
Mano ruošti mokiniai visuomet laimi prizines vietas, todėl tikiu, jog šis intensyvus ruduo irgi bus dosnus. Aš pati nuolat mėgstu mokytis, turiu daug aistrų, prie kurių noriu prisiliesti arčiau – tai ir šokis, ir užsienio kalbos, planų visuomet turiu keleriems metams į priekį.
O kur dar koncertinių programų atnaujinimas – jau galvoju, kokiais kūriniais papildyti naujametinę koncertinę programą... Mano gyvenime visuomet visko daug – mėgstu peržiūrėti nuotraukas ir suprasti, jog tiek veiklų ir įspūdžių, kiek patiriu per pusmetį, laisvai užtektų keleriems metams (juokiasi.).
