Kaip svarius argumentus – neblogą honorarą, populiarumą, pažintis – dėsto ir dainininkai Edmundas Kučinskas (56), Steponas Januška (53) ar jaunasis lietuviškos estrados atstovas Andrius Rimiškis (24), vasaros vakarus dovanojantys Palangos kavinių lankytojams.
Jau septyniolika vasarų Palangoje skaičiuojanti Vitalija Katunskytė save vadina kurorto senbuve. „Pernai Palangoje beveik nekoncertavau, tai šiemet kavinės šeimininkai patys mane susirado: „Važiuokite pas mus greičiau dainuoti. Žmonės eina ir eina, klausia ir klausia, kada dainuos Vitalija?“ Ir man pačiai šis darbas patinka. Šiais laikais surinkti tokį didelį klausytojų būrį – labai sudėtinga. O Palangoje tai pavyksta, – džiaugiasi šiaulietė dainininkė. – Pavyzdžiui, Šiauliuose ateis žmogus į tavo koncertą kartą, gal antrą, ir viskas. Tenka pavažinėti po mažus miestelius, kaimus. Ten krizė dar labiau jaučiasi: gerai, jeigu į koncertą ateina trisdešimt žiūrovų. Jeigu penkiasdešimt – be proto džiaugiesi... O Palangoje kone kas vakarą koncertuoji vis kitai auditorijai. Dainų užsako draugams, pažįstamiems, gimtadienius švenčiantiems... Kompaktinius diskus perka, autografų prašo. Palangoje gyvenimas verda: žmonės, ovacijos, gėlės, komplimentai... O kas dainininkui svarbiausia? Kad būtų klausytojų.“
 |
| Viganto Ovadnevo nuotrauka/Andrius Rimiškis |
Kiek vasarų jau yra dainavęs Palangoje, nesuskaičiuoja ir dainininkas Edmundas Kučinskas. Galima sakyti, kad savo, kaip atlikėjo, karjerą jis pradėjo būtent Palangoje – tuo metu viename iš pirmųjų Lietuvoje naktinių klubų „Birutė“. „Nepažįstu tokio Lietuvos dainininko, kuris per savo karjerą nebūtų dirbęs Palangoje ar Šventojoje, – šypteli ponas Edmundas. – Taip, kurorto kavinėje esi priedas prie meniu. Tačiau jokio diskomforto nejaučiu, kad manęs klausosi valgydami ar alų gurkšnodami. Net smagiau, nes tada žmonės drąsiau bendrauja, išeina pašokti, daugiau emocijų rodo. Gali ir pats daugiau sau leisti, liežuvį pamiklinti.“
Nesididžiuodamas jau šešta vasara Palangoje koncertuoja ir Andrius Rimiškis: „Na, „lygis“ toks darbas ar „nelygis“, bet gyventi vis dėlto reikia... Be to, pats esu kilęs iš kaimo, paprastas žmogus, todėl nepratęs taip žmonių ir koncertų skirstyti. Man nėra jokio skirtumo, kam koncertuoti, – smokingais ir vakarinėmis suknelėmis pasipuošusiems ar džinsus ir marškinėlius vilkintiems. Aš kokio nors ypatingo savo „lygio“ neturiu. Esu žmogus dėl žmonių. Todėl jeigu jie mane vertina ir nori klausytis, koncertuosiu su malonumu didelėje scenoje ar mažoje kavinėje.“
Gerbėjai atakuoja pliaže
Tiesa, vis rečiau dėl darbo Palangos kavinėje dainininkai visai vasarai persikrausto į Palangą. Kam arčiau – skuba namo. Arba kasdienius koncertus ir poilsiautojų viliojimą į kavines vadina per daug sunkiu darbu ir dainuoti sutinka tik kartą ar kelis per savaitę.
Ponia Vitalija su nostalgija prisimena, kaip seniau į Palangą persikraustydavo visai vasarai: iš Šiaulių išvažiuodavo birželio 10 dieną, o namo grįždavo tik paskutinį rugpjūčio savaitgalį. Dabar ir jai neretai tenka su darbu Palangoje derinti ir pavienius koncertus, pabirusius po visą Lietuvą. „Kažkada labai suklydau, kad, kai kainos buvo normalios, nenusipirkau čia buto. O dabar už nuomą tikrai nepigiai reikia mokėti. Juk nesinori į tualetą lakstyti kieme ar po koncerto neturėti kur nusprausti, – dėsto. – Pažįstami, būna, aikčioja: „Koks fainas tavo darbas! Visą vasarą prie jūros...“ Sakau: „Nepavydėkite. Čia labai sunku.“ Juk yra žmonių, turinčių gerą energiją, o yra ir psichologinių vampyrų. Būna, ir nuo kėdžių krinta padauginę, ir į dūšią lenda be supratimo...“
 |
| Viganto Ovadnevo nuotrauka/Vitalija Katunskytė |
Nors ir leidžia vasaras Palangoje, dainininkės gyvenimo ritmas gerokai skiriasi nuo čia poilsiaujančių. Po koncerto grįžusi pirmą ar antrą valandą nakties, moteris neslepia svajojanti tik nusiprausti ir išsimiegoti. Ryte net į pliažą neskuba. „Važiuojame į kokią ramesnę vietą prie jūros. Į Kunigiškius ar Monciškes. Nes bendrajame Palangos pliaže ramiai nepagulėsi: kaip spiečius apipuola. Ypač moterų pliaže. Autografų prašo, klausinėja: „Kaip ten dukra, kaip anūkas, kaip svoris, kaip žiedas... Pilvą pjausite ar nepjausite?..“ Esu žmogus kultūringas, visiems mandagiai atsakinėju, bet kad ir kaip ten būtų, dėmesys vargina. Būna žmonių ir netaktiškų, puola dukros skyrybų aptarinėti, apie vieno anūkėlių mirtį. Arba prisispyrę klausinėja apie mano blogu keliu nuėjusį sūnų... Žmonės nesupranta, kad tokias temas gvildenti man nėra malonu. Bet priimu, kad tokia mano kaina už šlovę...“
Beje, atsikračiusi šimto kilogramų antsvorio ponia Vitalija šiemet Palangoje ypač pajuto vyriškosios giminės dėmesį. „Draugystės, meilės pasiūlymų dabar – begalė. Tik man keista, kad dešimt ar penkiolika metų jaunesni kibina, komplimentus žarsto...“ – stebisi moteris.
Ko nori publika?
Tiesa, laikai, įpročiai mainosi ir Palangoje. Dainininkė puikiai prisimena, kaip seniau gerbėjai po koncerto kavinėje apipildavo ją dovanomis. „Esu ir aukso, sidabro dirbinių gavusi. Kvepalų, kosmetikos brangios... Po šiai dienai turiu gausybę gražių prisiminimų. O dabar auksas ir tas smarkiai pabrangęs, niekas nebedovanoja... – kvatoja atlikėja. – Paskutiniu metu dovanos kuklesnės tapo: butelį šampano ar brendžio įteikia. Gėlių padovanoja.“
Tuo tarpu su familiariais kavinių lankytojais dar neteko susidurti dainininkui Steponui Januškai: „Įsigyja kompaktinę plokštelę ar paprašo parašo. Bet išgerti tikrai nekviečia.“ Gal todėl, kad dainininko gerbėjos – moterys, yra santūresnės. O gal todėl, kad Palangoje jis koncertuoja, galima sakyti, tik pirma vasara. „Aš nesu Palangos artistas. Basanavičiaus gatvė visada turėjo tam tikrą savo braižą, stilių. Jis man nelabai priimtinas būdavo. Su grupe „Studija“ turbūt kokia dešimt metų koncertuodavome Nidoje, – prisimena dainininkas. – Deja, per pastaruosius ketverius metus Nidoje nepaprastai sumažėjo galimybių dirbti. Ten reikalavimai dėl triukšmo – labai griežti, nebeliko vietų, kur galėtum laisvai koncertuoti.“
Dainininkas jau spėjo pastebėti, kad Nidos ir Palangos poilsiautojai – be galo skirtingi socialine ir kultūrine padėtimi. „Nidoje buvo subtilus, gana išrankus klausytojas, dažniausiai – miestietis ar užsienietis. Net programą specialią ten turėjome. Tuo tarpu Palangoje klausytojai – atsipalaidavę, norintys tik linksmintis ir maloniai, lengvai praleisti laisvalaikį. Beje, poilsiaujančius Šventojoje būtų galima išskirti į trečią kultūrinį sluoksnį: sakyčiau, kad ten suvažiuoja nuoširdžiausi, atviriausi žmonės. Jie siaučia kaip namuose.“
Atlikėjas įsitikinęs, kad pajūrio publika vasarą – rinktinė. Mat susirenka iš pačių įvairiausių regionų, skirtingų Lietuvos vietų. Todėl turi kaskart pajusti, ko ji nori: „Kai koncertuoju su grupe „Studija“, pasirodymai gali būti be galo įvairūs – nuo labai linksmų, lengvų iki gana sudėtingų, net džiazinių. Neretai dar likus pusvalandžiui iki koncerto pradžios nežinome, ką grosime. Pasižiūrime į aplinką, publiką, pajuntame, norės ji labiau šokti ar pasiklausyti, ir akimirksniu keičiame programą.“
Pagerinti finansinę padėtį
 |
| Butauto Barausko nuotrauka /Edmundas Kučinskas |
Koncertus kurortų kavinėse dauguma vyresnio amžiaus estrados atlikėjų vadina labai gera mokykla, kurioje būtų naudinga pasimokyti ir jauniesiems dainininkams. „Nes užlipę į didelę sceną, prožektorių apakinti jie nemato savo publikos. O aš kamerinėje kavinės aplinkoje matau žmonių akis, jaučiu nuotaiką, – pranašumus vardija E. Kučinskas. – Kiekvienai vasarai specialiai sukuriu naujų dainų. Koncertuodamas kavinėse turiu puikią progą patikrinti tuos kūrinius. Matau žmonių reakcijas, įvertinu, daina tinka šokti ar žmonės jos klausosi ramiai...“ Ponas Edmundas įsitikinęs, kad būtent tokioje aplinkoje pasimato tikrasis dainininko populiarumas: „Juk ne kiekvieną atlikėją kavinių vadovai kviečia. Tavo vardas turi pritraukti poilsiautoją, kad šis sumokėtų už bilietą ir dar užsisakytų maisto ar gėrimų. Vadinasi, vis tiek žmonės ateina klausytis būtent tavęs. Tegu ir prie bokalo alaus, bet jiems esi įdomus būtent tu. Pavyzdžiui, per mėnesį Palangoje aš turiu 16–20 koncertų. Jeigu esi protingas atlikėjas, iš to pasisemi visokeriopos naudos. Pasitikrini savo populiarumą, paklausą. Įgyji dar daugiau klausytojų. Pristatai naujas dainas ir užsidirbi pinigų.“
Palangos kavines V. Katunskytė apskritai vadina ypatinga terpe: „Čia nežinai, su kuo gali susipažinti ir kaip gali pakrypti tavo karjera. Mano pasirodymuose Palangoje yra buvęs net Rusijos žvaigždė Borisas Moisejevas. Lietuvos pajūrį labai mėgsta poilsiautojai iš Rusijos. Kur dar tokių žmonių galėčiau sutikti? Negi Šiauliuose? Kadaise, jaunystėje, va, taip gavau ne vieną pasiūlymą koncertuoti Rusijoje. Bet buvau jauna, kvaila, atrodė, kad mano vieta Lietuvoje: „Pas mamą gyvenu, kur aš čia lėksiu...“ Gal būčiau daug daugiau laimėjusi gyvenime...“
Kad darbas pajūryje – naudingas ir pelningas, kolegoms pritaria ir S. Januška: „Reikia sąžiningai pasakyti: jeigu esi dainininkas, kuris renka pilnas sales, tada trupinti savęs dainuojant kavinėse ir restoranėliuose, aišku, neverta. Bet tokių atlikėjų – vienas kitas. Dauguma vasarą važiuoja čia norėdami nors šiek tiek pagerinti savo finansinę padėtį. Todėl visai nesvarbu, kas ir kur tavęs klausosi. Svarbu, kad klausosi. Neretai žmonės, ką tik parėję nuo jūros smėlėtomis šlepetėmis, yra patys nuostabiausi klausytojai.“
