Stano pasakoja, kad į Sibirą buvo ištremta didžioji dalis močiutės šeimos. Tad nuo mažens birželio 14-oji buvo ypatinga. Gedulo ir vilties diena liko nepamiršta ir šiandien. „Džiaugiuosi, kad valstybės mastu 12 valandą yra skelbiama tylos minutė. Buvau studijoje, išsijungiau visus pašalinius garsus, minutę pastovėjau tyloje ir parašiau šį kūrinį“, – 15min sako Stano.
Anot Stano, šią dieną vis mažiau žmonių prisimena, ką teko patirti tūkstančiams lietuvių. Tad šio kūrinio pagrindinė mintis – tik ta tauta, kuri gali atleisti didžiausią skausmą sukėlusiam priešui, gali eiti į priekį. Tačiau niekada nepamirštant to, kas įvyko.
„Laikas bėga ir žmonės vis labiau pamiršta šią dieną, kuri man asmeniškai labai jautri. Vis mažiau žmonių gali apie tai papasakoti iš pirmų lūpų. Vis mažiau žmonių tuo domisi. Tad kiek tik įmanoma, kalbėkite apie tai savo šeimos rate“, – sako Stano.
Apie Sibirą, tremties siaubus atlikėjas pasakoja savo vaikams, nepamiršti, kalbėti jis skatina ir kitus. „Kai mažas buvau, man buvo labai keista klausytis močiutės, kuri, kaip vyriausia sesuo, turėdavo raktą nuo stalčiaus ir saugodavo duoną. Tai buvo didžiulė atsakomybė ir pareiga. Nesuprasdavau ir jos pykčio, kai nesuvalgydavau visko iki galo, grįžęs iš parduotuvės nepagarbiai numesdavau duoną. Suvokimas atėjo tik praėjus laikui. Tad būtina savo vaikams kartoti šias istorijas. Ir nors dabar jiems tai gali atrodyti tolima ir beprasmiška, praėjus laikui, kaip ir man, ateis suvokimas“, – 15min pasidalijo atlikėjas.
Stano kūrinys Gedulo ir vilties dienai atminti
Nevilties agonijoj, rytą kėlėsi,
Gyvulių vagonais, birželio mėnesį
Į miglotą nežinią varu varė
Tie, pardavę sąžinę, raudonajam kariui.
Varė, nesigėdijo, į garvežius rūkstančius.
Asmeninė tragedija trims šimtams tūkstančių –
Išgyventi ir keltis į taigą klampią,
Kol kiti meldėsi žvaigždėms penkiakampėms.
Ir jums tūkstančiai „laikų“ nuo manęs ir nuo tų,
Kam kol kas ne laikas suprasti rimtumą
Ir mastelį skausmo plataus, kaip Sibiras.
Tik tie, kas tai perėjo, gali jėgų surast
Ir atleisti visiems sąrašų kūrėjams,
Kas jėgų atsispirti galbūt neturėjo,
Į namus ištremtųjų, kas kitądien kėlėsi,
Kas nesigaili nieko ir tiems, kurie gailisi.
Būtinai atleisti tiems, kas nieko nematė,
Nes nenorėjo, nors viską suprato.
Enkevedistams, stribams, komunistams,
Poetams, visiems, kas kitaip neišdrįso.
Kas piešė Stalino saulę, krauju ant sniego –
Būtinai atleist. Bet nepamiršt nieko, niekad, nieko.
