– Dalyvaujate naujame televizijos projekte, repetuojate su chorais. Koks tai jausmas, kokie pirmi įspūdžiai?
– Dabar kol kas tik repeticijos ir buvo. Visi labai atsidavę šiam darbui, užsidegę veikla. Iš pradžių net negalvojome, kad tiek repeticijų reikės. Dabar repetuojame praktiškai kiekvieną dieną. Šiaip įdomus darbas, surinkti stiprūs žmonės.
– O kaip vertinate pasirodžiusius pranešimus, kad „Chorų karų“ dalyviai labiausiai bijo Irenos Starošaitės?
– Jeigu bijo kaip griežtos mokytojos, tuomet džiaugiuosi, nes paleisti visų vadžių negalima. Jei aš matau kažkokį tikslą, turiu norą, trokštu, kad viskas būtų gerai. Tačiau aš manau, kad ne viena to noriu. Be to, nemanau, kad mano choras yra labai išgąsdintas. Kai žmonės imlūs, nori, jiems tai nėra baisu.
– Anonsuodama naująjį televizijos projektą prisipažinote, kad esate tikra vilnietė. Tai kur vis dėlto šiuo metu yra jūsų namai?
– Klaipėdietis yra mano vyras, aš vilnietė esu. Mes niekada negyvenome Klaipėdoje. Tik darbas su grupe „Studija“ davė tokį įspūdį, kad esu klaipėdietė. Tais laikais man teko daug važinėti į Klaipėdą ir atgal į Vilnių, bet ten negyvenau. Tačiau Klaipėda man yra labai mielas miestas. Jeigu reikėtų rinktis, kur gyventi ne Vilniuje, tai būtų Klaipėda.
– Ne kiekvienas sugebėtų suspėti ir aktyviai koncertuoti, įrašinėti albumus, vesti televizijos laidas, prižiūrėti namus... Sakykite, kaip jums pavyksta suderinti aktyvią kūrybinę veiklą ir nepamiršti šeimos?
– Dabar, po švenčių, koncertų nėra labai daug. Daugiausia laiko atima pasiruošimas, repeticijos televizijos projektui. Tačiau, žinoma, šeimai būna keista, kai nemigdau vaiko, neruošiu vakarienės. Bet aš iš anksto supratau, kam „pasirašiau“ dalyvaudama „Chorų karuose“. Jeigu norėsime siekti tikslo, norėsime tam atsiduoti, nieko nebus be darbo ir repeticijų. Tai yra tikslas, o jis duoda gyvenime tik galimybę tobulėti, dėl jo gali gyventi.
– O kokia yra jūsų darnios, gražios šeimos paslaptis?
– Turbūt kiekviena šeima turi savo receptą. Tikrai nėra, kad nereikia savęs riboti ir viskas vyksta kaip pasakoje. Tiesiog kartais ko nors nepasakai, kai kur nenusileidi, kai kam atleidi – viskas vyksta derybų būdu. Jei ir yra koks nesusipratimas, nebūtina jo skelbti viešai. O kai niekas apie tave blogai negalvoja, viskas gerai. Be to, nereikia pesimistiškai nusiteikti, nereikia dejuoti, kad viskas blogai. Reikia daugiau optimizmo. Kiekvienoje sunkioje situacijoje reikia ne kaltųjų ieškoti, o išeities, situacijos sprendimo. Tai pagrindinis mano principas, kuriuo vadovaujuosi.
– Ar nesunku gyventi dviem scenos žvaigždėms po vienu stogu?
– Jei manytume, kad esame žvaigždės, gal ir būtų sunku, bet mes taip nemanome. Gyvename kaip visi žmonės – lygiaverčiai partneriai, moteris ir vyras, vaikas. Manau, pas mus verda toks pats gyvenimas, kaip ir kiekvienoje šeimoje.
– Scenoje esantys žmonės visada stebimi pro didinamąjį stiklą. Ar jus vargina nuolatinis aplinkinių dėmesys?
– Daugiausia dėmesio sulaukiu iš žurnalistų. Visi gandai yra sunkūs, o šiaip kitkas – lengva. Pavyzdžiui, gatvėje žmonės atpažįsta kokį kartą per pusę metų. Kita vertus, gal lietuviai santūrūs, neprieina, nelenda į akis. Tiesa, būna, kad vaikai prabėga, pažiūri. Bet jeigu jiems tai yra stebuklas ar malonumas, nieko blogo. Aš gal irgi išpūtusi akis žiūrėčiau į savo dievaitį. Kartais netgi malonu, jei žmonės prieina ir pasako ką nors malonaus, pavyzdžiui, kad mėgsta mano dainas ar ką nors panašaus. Vadinasi, žmonėms dar liko kažkas širdyje.
– Pernai šventėte keturiasdešimtmetį. Ar jaučiate, kad peržengus penktojo dešimtmečio slenkstį kas nors gyvenime pasikeitė?
– Tai buvo tiesiog nueitas kelias. Ta proga išleidau du savo albumus su visomis dainomis, kurių jau nebėra prekyboje. Gal ir nedera girtis, tačiau džiaugiuosi, kad paklausius dainų man ir šiandien nėra gėda: ir tekstai geri, ir muzika gera. Dabar yra naujas gyvenimo etapas, kas žino, į ką tai išaugs, ar pavyks įgyvendinti turimus planus.
– Jeigu kalbame apie jubiliejus: scenoje jau esate dvidešimtmetį. Įvardykite, ką prisimenate geriausio ir blogiausio per šį pusę jūsų pačios gyvenimo trukusį laikotarpį pramogų versle.
– Tas jubiliejus buvo gal kiek pritemptas, nes iš tikrųjų dainuoju jau nuo 18-os metų. Tačiau džiugu, kad blogų dalykų neprisimenu, nekaupiu jų atmintyje. O gerų dalykų buvo labai daug. Puikūs atsiminimai iš tų laikų, kai koncertuodavau Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kai dainavau su „Studija“. Malonu prisiminti pirmuosius koncertus užsienyje – Lenkijoje. Taip pat smagi išvyka buvo į Islandiją.
Trumpas dosjė
Irena Starošaitė gimė 1969 m. spalio 1 d. Vilniuje.
Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje mokėsi groti gitara, o paskui – estradinio dainavimo. 1990 m. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje baigė estradinio dainavimo specialybę, solistės karjerą pradėjo 1988-aisiais, 1992–1997 m. dainavo grupėje „Studija“. 1988 m. tapo Jaltos festivalio konkurso laureate. Dainininkė išleido septynis solinius albumus, duetų albumą su vyru „Meilės uostas“. 2006 m. LNK „Nacionalinėje muzikos lygoje" laimėjo 2-ą vietą. I.Starošaitė yra leidybos ir prodiusavimo kompanijos „ZUZI records“ direktorė. Dainininkė yra ištekėjusi už dainininko Žilvino Žvagulio (44 m.), su juo augina sūnų Vakarį (10 m.).