Ir juokinga, ir graudu žiūrėti į tavo personažą filme. Kaip atradai į jį kelią?
Personažas atsirakina tada, kai atrandi raktą. Šiame filme juo tapo išsprūdusi frazė. Giedriaus personažas, mano vyras, filme mane apkaltina neištikimybe: „Tu buvai man neištikima!“ Atsakau jam: „I patika, i da norėčiau.“
Nuo tų žodžių mano Simona ir pradėjo kalbėti Kai susitikome su filmo režisieriumi skaityti scenarijaus, svarbiausia užduotis buvo atrasti, kaip Simona kalba – ar ji kietai kalbanti iš Žemaitijos glūdumos, kurios kalbą ne visi supranta, o gal ji yra žemaitė, bandanti kalbėti aukštaitiškai, biški šalia Šiaulių, tokie kitokie kirčiai? Nusprendėm, kad visgi – Radviliškis, Šiauliai. Ilgais skaitėme scenarijų, mėginome rasti frazes, jų skambesį – Tadui reikėjo jas perrašyti scenarijuje taip, kaip aš sakysiu. Aš jas taisiau, verčiau į tą kitą kalbą.
Žinau, tokių žmonių kaip Simona egzistuoja. Manipuliatoriais virtę narcizai gali lengvai sužlugdyti šalia jų esančius. Simona filme šitaip žlugdo savo vyrą Kęstą.
Filme tavo Simona nori atrodyti geresnė, nei yra, ji svajoja tapti nuomonės formuotoja, nors tas jos influencerizmas su aplinka, kurioje ji gyvena, tarsi visai nedera. Bet ir čia, turbūt, nieko labai naujo...
Narcizai labai dažnai itin rūpinasi savo išvaizda, jiems be galo svarbi savęs suvokimo estetika, jie visada pasitempę, „formoje“. Mano personažas, įsivaizduodama, kad gali atrodyti wow, labai stengiasi. Ir viską, kas vyksta ne pagal jos planą, ji gali sugriauti, sunaikinti. Mes su režisieriumi kalbėjome, kad norėtųsi giliau pažvelgti į vaidmenį, ieškojome aiškių pavyzdžių, kad galėčiau suprasti tokių moterų psichologiją ir pasijausti taip, kaip jaučiasi jos. Surinkau Simą iš įvairiausių žmonių, iš Lietuvos ir pasaulinio garso įžymybių, tarp kurių narcisistinių asmenybių yra nemažai.
Ar savyje narcizo svogūnėlių nesi atradusi? Gal kažkada, praeityje?
Sakyčiau, atvirkščiai – man buvo sunku šį bruožą perprasti, nes esu buvusi aukos pozicijoje, tokioje, kurioje filme atsiduria mano vyras Kęstas. Realiame gyvenime man visada norisi, kad visiems būtų gerai, nemaloniai jaučiuosi, jei kažkam sukeliu nemalonių situacijų, nemalonių jausenų. Daug galvojau, kaip veikia žmogaus logika, kai gyveni su juo tik dėl pinigų, kai pinigai tampa svarbiau už viską. Kartą netoli manęs kavinėje atsisėdo vyras ir moteris. Matau, kad jie nėra vyras ir žmona, moteris tokia apkūnoka, užsisakė sau Napoleono pyragą, valgo ir kalba apie tai, kad reikia kuo greičiau vaiką pasidaryti. „Nori dar alimentus išmušti?“ – jis jos klausia, suprantu, kad meilužis. Ji jam dėsto, kad ir automobilio jai dar reikėtų, kad vyras nupirktų. Supratau, kad taip mąstančios moterys iš tiesų egzistuoja ir kad jos gali bet kam pasiryžti, kad tik gautų tai, ko nori. Baisu, bet tokias moteris daiktai priverčia jaustis bent kažko vertas.
Kurdama vaidmenis visada rankioji mozaikas iš gyvenimo?
Visada. Kitaip nė žingsnio, kitaip – nesuprantu. Žinau, filme žiūrovai juokiasi iš komiškų situacijų, tačiau išties tai yra labai nejuokingi dalykai. Argi juokinga, kai vyras bijo savo žmonos?
Už uždarų durų vyksta daug bjaurių dalykų, nors viešumoje šeima gali atrodyti tiesiog tobula. Man atrodo, kad juokauti reikia labai atsakingai, nerti į gylį, tada nenuslysi paviršiumi. Paviršiukai filme yra mano išvaizda, apranga, rožinė suknelė. Sima visiškai negerbia aplinkos, ji netgi į laidotuves eina mūvinti rožinį mini sijonėlį. Iš tiesų aš pasakoju apie narcizę ir man ši žmogaus savybė yra visai nejuokinga. Mėginu suprasti tą moterį.
Žiūrovai mane, komikę, pripažįsta, juokiasi, manau, jie supranta, ką įdedu į vaidmenį. Neįmanoma juokintojo pozicijoje metų metais išbūti slystant paviršiumi.
Kurdamas vaidmenį aktorius, greičiausiai, galvoja ne apie žanrą, o apie personažą?
Komedijoje suprantu, kas ir kur yra juokinga, žinau, kaip sukurti tokią situaciją, padaryti taip, kad bajeris dar geriau skambėtų, kaip nejuokinant sukelti salėje juoką. „Milijonieriaus palikime“ surištam savo vyrui sakau, kad jis – visiškas nulis. Situacija – juokinga, tačiau tekstas ne, su režisieriumi norėjome, kad žiūrovams šiurpuliukai per nugarą pereitų, kad iš rožinės spalvos išlįstų visas tos personos neskanumas.
Kalbi rimtus dalykus, nors kritika komedijoms yra negailestinga...
Tai yra seni dalykai... Nors laikai, kai aktoriai badavo ir dienų dienas vaikščiodavo užkulisiuose laukdami savo vaidmens, seniai praėjo. Tapo įprasta susidėlioti darbus ir uždirbti. Tada nereikia pjautis venų.
Kai išėjau iš Vilniaus mažojo teatro į „Domino“ teatrą, man daug kas sakė: „Na, kur tu čia, komercinis teatras, taigi tu nusikomercinsi... Tačiau žinomumą juk kiekvienas pasiekiame savo talentu ir darbu, o kad pristatytum vieną ar kitą prekės ženklą, turi būti atpažįstamas. Pinigus galima uždirbti smagiai, lengvai ir nenusipiginus, – aktoriaus profesija plati, gali daryti daug dalykų: dirbti televizijoje, vesti laidas, filmuotis kine, serialuose. Argi ne keista, kai užsieniečiai visa tai daro, jie yra dievinami, o jei tik lietuvis aktorius iš Nacionalinio dramos teatro nusifilmuos reklamoje – jau šakės!
Niekada neturėjau svajonės tapti žinoma, man tiesiog patiko vaidinti. Scenoje ar kino aikštelėje labiau orientuojuosi į vaidmenį, apima azartas, baimei nelieka nei laiko, nei vietos. 25-erius metus aktorystė yra mano darbas, kurį aš nuoširdžiai dirbu. Ir vienodai savęs įdedu ir į spektaklį, ir į serialą, ir į kiną. Kinta tik darbo metodai ir greitis.
Netrukus į kino teatrus atkeliaus vienas rimtas mano vaidmuo. 43-ejus metus jo laukiau ir, štai, gavau. Man viskas dar prieš akis (juokiasi).