Aisti, Ineta, sveikiname su naujo jūsų kūrybinio sumanymo realizacija. Jūsų kuriami Oresto ir Džildos Vaigauskų personažai jau yra plačiai žinomi Lietuvoje, kaip gimė mintis šios poros gyvenimo istoriją perkelti iš scenos, socialinių tinklų į pilnametražį filmą?
Aistis: Šią idėją su Ineta nešiojomės jau seniai, dar iki pandemijos ir karantinų, buvo netgi pradėti pirmieji pasiruošimo darbai jai įgyvendinti. Pradinė mintis buvo filmuoti filmą apie VaigauskusČikagoje ir kitur Jungtinėse Valstijose, o siužetinė ašis sukosi apie istoriją, kaip išvažiavę koncertuoti užjūrio tautiečiams legendiniai artistai, keliaudami per lietuvių (ir ne tik) bendruomenes, patenka į įvairias neplanuotas, komiškas situacijas. Visgi pandemija pakoregavo mūsų kūrybinius planus ir, sakyčiau, kad tas sustojimas buvo netgi į naudą, nes leido iš esmės pergalvoti būsimo filmo siužetinę liniją ir realias įgyvendinimo galimybes.
Ineta: Ilgo metro filmas mums atrodo natūrali šių populiarių Lietuvoje personažų veiklos tąsa. Kadaise užgimę viename muzikiniame televizijos projekte ilgainiui jie ir patys kelis sezonus sėkmingai vedė autorines laidas TV3 kanale, vėliau sugalvojome koncertines programas, su kuriomis ne po kartą apvažiavome visą Lietuvą. Vis dar egzistuoja didžiulė mūsų auditorija socialiniuose tinkluose (Facebook ir Instagram), kur sekėjai su malonumu dalinasi trumpais ir šmaikščiais Vaigauskų „skečais“. Tad, kino filmas buvo tik laiko klausimas. Ir čia – dar ne paskutinis dalykas, kurį ketiname nuveikti su šia ekscentriška pora.
Apie ką šis filmas? Kaip apibūdintumėte filmo žanrą: ko jame daugiau – komedijos, parodijos, o gal dramos?
Aistis: Viena mūsų kalbinta kartu dirbti kino prodiuserė taip pat šito klausė. Sutarėm, kad tai – filmas apie kelionę į save (juokiasi). Kas galėtų paneigti, kad tai ir yra pagrindinė filmo tema.
Ineta: Kiekviena kelionė puikiai patikrina porų tarpusavio santykius. Vaigauskams taip ir nutinka. Ši kelionė iš esmės supurto jų santykius.
Aistis: Truputį praveriant siužeto inspiracijas, tai visa istorija prasideda tuomet, kai šis legendinis estrados duetas sulaukiakvietimo iš garsaus Italijoje ir Europoje Sanremo muzikos festivalio kvietimo atsiimti apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus puoselėjant estradinę muziką Rytų Europos bloko šalyse.
Ineta: Galima pavadinti tai Kelio filmu, galima romantine komedija ar santykių drama. O išties jame susipynę ir persipynę įvairūs žanrai.
Aistis: Ir visgi, tai – kelionė į save, savo vidinius demonus, svajas, viltis, jausmus ir lūkesčius. Tai nėra tiesiog lėkšta komedija. Mes norėjome ir siekėme sukurti universalų kino pasakojimą.
Savo filme esate ir aktoriai, ir režisieriai, ir prodiuseriai, ir scenarijaus autoriai – kaip jums pavyko suderinti visus šiuos vaidmenis?
Ineta: Taip susiklostė ir taip jau yra, kad mes patys geriausiai žinom, ko tiems Vaigauskas reikia ir kaip tai geriausiai padaryti. Esame jų gimdytojai, sumanytojai, reikalų tvarkytojai.
Aistis: Man iš tiesų sunku įsivaizduoti, kas kitas, iš šalies, galėtų juos režisuoti. Kai ruošiantis filmui mūsų klausdavo, o kas gi režisuos, visada užduodavau klausimą – o kas režisavo Čarlį Čapliną, Roberto Benigni, Jacques‘ą Tati? Su tokio pobūdžio komiškais personažais taip jau yra, kad tas, kas juos sugalvojo, geriausiai žino jų poelgių motyvus, charakterį, galimus siužetinius vingius, santykius su aplinka, praeities detales, biografijos faktus ir tt. Žinoma, galima būtų galvoti apie scenarijaus bendraautorių ar techninį režisierių, bet mūsų atveju tiesiog taip neatsitiko.
Ineta: Filmo scenarijaus siužetines linijas, dialogų rėmus, tam tikras svarbias detales sugalvojome patys, gastrolių mikroautobusu važiuodami per Lietuvos sales. Aistis visa tai užrašė.
Aistis: Nors kai kurie žmonės, perskaitę mūsų išplėstinį sinopsį, kraipė galvom ir sakė, kad scenarijaus čia nėra, mūsų supratimu, pilnas literatūrinis scenarijus šiam filmui ir nebuvo reikalingas. Scenarijus yra tik įrankis kino kūrėjų rankose. O kai kūrėjai, scenaristai ir pagrindiniai aktoriai yra tuose pačiuose asmenyse, literatūrai gaila laiko. Ta proga visad prisimindavau Jeaną-Lucą Godardą, kuris savo genialų „Iki paskutinio atodūsio“ nufilmavo, pasirašęs kelis mašinraščio puslapius, kaip „špargalkę“. Būtent toks kelias, mūsų supratimu, gimdo didesnį kūrybiškumą, nors kažkam iš šalies gali pasirodyti, kaip chaotiškas kūrybinis procesas be aiškios struktūros.
Ineta: Bet būtent tos struktūros mums netrūksta. Todėl, neatsiradus tinkamo prodiuserio, ėmėmės to patys ir finale greitai turėsime rezultatą – filmas yra nufilmuotas ir baigiamas kurti. Ir nors tikrai buvo nelengva suderinti vienu metu kelias filmo kūrėjų pozicijas, esame gyvas įrodymas, kad viskas yra įmanoma.
Aistis: Nors kažkuriuo metu tikrai jautėmės pasiekę žmogiškųjų galimybių ribas.
„Filmo sėkmė priklauso nuo jo biudžeto“ – jūsų atveju, tiesa tai ar mitas? Kaip pavyko išspręsti filmo finansavimo klausimą?
Aistis: Kurdami šį pirmąjį savo vaidybinį filmą įgavome daug įvairios neįkainojamos patirties ir, kalbant apie filmo biudžetą, galiu pasakyti tik tiek, kad kūrybingų žmonių rankose didelis biudžetas gali pasitarnauti geresnei techninei kokybei. Vis tiek yra dalykai, kurie tiesiog kainuoja pinigus ir tų dalykų negali išvengti ar pakeisti kokiais nors kūrybiniais sprendimais. Galima sakyti, kad mūsų filmo biudžetas, atsižvelgiant į žanrą, veiksmo lokaciją ir kitus svarbius aspektus, yra kuklus, lyginant su kitais kino pastatymais Lietuvoje, bet tuo pačiu nesiskundžiam, nes ši sąlyga ir vėl verčia ieškoti netradicinių sprendimų, ir finale – viskas tik į naudą pačiam filmui.
Ineta: Tačiau esame be galo dėkingi Wilbergs Group, kurie patikėjo mūsų kūrybine idėja ir tapo pagrindiniais filmo partneriais. Buvome pažįstami jau anksčiau iš jų reklaminio projekto, kur Vaigauskai visokeriopai reklamavo labai kokybišką islandiškai-lietuvišką parketą. Taip sutapo, kad susitikome Reikjavike ir prie skanaus avienos troškinio įtaigiai papasakojome savo kūrybinį sumanymą.
Aistis: Man rodos, kine bet kokiu atveju reikia turėti šiek tiek avantiūrizmo, rizikos noro. Ir kaip smagu, kad mūsų ir jų tas avantiūrizmas sutapo.
Filmo premjerą planuojate 2025-ų metų vasarį. Kiek užtruko filmo kūrimas?
Ineta: Pasiruošimas, scenarijaus-sinopsio sustygavimas, kūrybinės ir techninės grupės paieška, kastingas Italijoje, lokacijų žvalgytuvės Italijoje ir Lietuvoje – truko apie pusę metų. Filmuoti buvome numatę gegužės antroj pusėj – birželio pradžioj ir to plano laikėmės.
Aistis: Italijoj intensyviai filmavome dvi savaites, užtrukome iš viso tris, tada dar savaitę filmavimo darbai tęsėsi Lietuvoje. Paskui truputį padarėme pauzę ir ėmėmės dramaturginio montažo, po to postprodukcijos. Taigi, visas išplėstinis kūrybinis procesas užtruko metus laiko. Šiuo metu dėliojami paskutiniai techniniai štrichai ir kūrybiniai akcentai, ir kartu su visa kūrybine komanda nekantriai laukiame filmo pasirodymo didžiuosiuose ekranuose.
Filmas „Legendinės legendos. Felicita“ – kinuose nuo 2025 m. vasario 14 dienos.
