Apie tai ir dar daugiau – 15min pokalbyje su nuolat besišypsančia Indre, kuris įvyko tada, kai moteris dar nenutuokė, kokia staigmena jos laukia.
– Indre, kaip sutinkate 35-ąjį gimtadienį?
– Su stresu, įtampa ir nervais, nes pilna reikalų. Aš ta organizatorė, kuri gali sukurti kitų šventes, tai šįkart prie intensyvaus laikotarpio į pagalbą prisijungė ir Vidas. Dabar jaučiu, kad man stresas, nes nežinau, kas bus. Žinau tik gaires, kad švęsime gimtadienį. Nuspėju ir kur, bet man palikta staigmena, nes organizuoja Vidas su vadyba, mano dešiniąja ranka.
Džiaugiuosi, bet man viduje taip smalsu. Ir dar tas faktas, kad visi žino, o tu nežinai... Ateina ir sako: „O, jau ta diena artėja, tai gerai, ruoškis“. Aš klausiu, kelintą valandą gimtadienis, o jie atsako: „Nežinome, o kada tu galvoji, kada bus?“. O, Dieve, taip tampo nervus (juokiasi). Aš tokia: „Rimtai?“.
Yra ir dar kitas momentas. Reikia pildyti dokumentus, nes praktiškai iškart po gimtadienio mes skrendame tiesiai į Turkiją su visa šeima, tai nežinau, kaip viską suspėsiu, bet lai durniuoja (juokiasi).
– Ar apskritai mėgstate gimtadienius?
– Man patinka švęsti kitų šventes, dėl to turbūt Vidas ir prisijungė į pagalbą. Jis sakė: „Matau, kad labai daug dirbi, nebus laiko. Žinau, kaip būna su tavimi.“
Aš žinau, kad dėl kitų galiu padaryti, bet dėl savęs sakau, kad nežinau – gal norisi nepaprastai, o gal ir paprastai. Tai pasižiūrėsime, kas išeis su šia švente (šypsosi).
– O ar dovanos svarbios? Kokių įsimintiniausių esate gavusi, gal kaip nors nustebino vaikai?
– Iš tikrųjų dovanų nesureikšminu. Pastaruosius metus taip džiaugiuosi ir esu laiminga, kad galbūt tas požiūris į dovanas pasikeitė, nes tai nėra materialumas. Man geriausia dovana yra kokybiškas laikas su artimiausiais žmonėmis, kurie šalia manęs buvo per visus etapus. Tas smagu, gera ir linksma.
Nėra vienos įsimintiniausios dovanos, nes kiekvieną kartą būna vau. Ir praeitais metais Vidas padarė gimtadienį su staigmenomis, dovanomis. Tada turėjau renginį Klaipėdoje, kas, beje, buvo vienas geriausių dalykų. Todėl šiais metais per savo gimtadienį nusprendžiau nedirbti, nes tai irgi šioks toks pokytis. Šiemet išėjo taip, kad tarp darbo ir poilsio reikia išlaikyti aukso viduriuką, kas tikrai yra svarbu.
– Pastaruosius kelerius metus išgyvenote nemažai permainų, tačiau galiausiai jūs ir vėl žydite – į širdį pasibeldė nauja meilė, džiugina vaikai. Ar galima teigti, kad į jūsų gyvenimą pagaliau vėl atėjo ramybė?
– Ir vidinė ramybė, ir patirtys, kurias priimu kaip pamokas. Iš jų pasimokau, padarau savo sprendimą. Man atrodo, kad atėjo suvokimas, jog tam tikri dalykai, kurių mes bijome, jų nelaukiame, yra neišvengiamo gyvenimo dalis. Tik svarbu tai, kaip tu tai priimsi, ką tu iš to gausi, pasiimsi. Suprantu, kad visą laiką sulaukiame sunkumų, gerų, lengvų akimirkų, bet turbūt geriausias paskatinimas man pačiai buvo išmokti vertinti.
Mes dažnai šnekame, bet praktikoje labai retai kas tai taiko. Reikia išbūti tą akimirką, pasidžiaugti. Gal dėl to gimtadienis ir bus dviejų dienų. Aš suprantu, kad kai kažko labai lauki, ta akimirka labai greitai praeina ir tu nespėji pabūti. O per šias dvi dienas kokybiškai išbūsime, džiaugsimės švente.
Juk 35-eri yra labai gražus ir geras skaičius. Su kiekvienais metais gali turėti kokybiškesnį gyvenimą. Tada pradedi suvokti, ko nori, labiau pažinti save, susidraugauti su savimi, priimti meilę ir skleisti ją kitiems.
– Kokius savo gyvenimo etapus per visus tuos 35 metus galėtumėte išskirti kaip įsimintiniausius?
– Galbūt akcentas toks, kad darbas su savimi prasidėjo nuo 30-ies, kai aš tikrai atkreipiau dėmesį į savo požiūrį, kaip reaguoju vienoje ar kitoje situacijoje. Supratau, kad ta reakcija nieko nekeičia, tiesiog išnaudoji savo nervų katilą. Manau, kad reikia ramiau žiūrėti į tam tikrus dalykus.
Tačiau pagrindu išlieka ramybė, pasitikėjimas, meilė. Jie yra kertiniai taškai. Aš po 30-ečio išbridau iš tam tikros veiklos ir paskutinius dvejus, trejus metus iš tikrųjų gyvenu gyvenimą. Sąmoningai stengiuosi prasmingai nugyventi dieną, o kai taip gyveni, tai, žiūrėk, išeina jau ir savaitė prasminga, jau ir mėnesis. Taip ir tikiuosi toliau nugyventi – prasmingai.
Daugiau I.Stonkuvienės gyvenimo akimirkų – galerijoje:
– O kokių savo gyvenimo sprendimų labiausiai gailitės?
– Manau, jei tu gailiesi kažko bevartant savo gyvenimo lapus, tai turbūt neišbuvai, neišgyvenai to laikotarpio. Tai man atrodo svarbu, nes aš sakiau, kad viską įgyvendinsiu taip, jog nesigailėčiau dėl tam tikrų dalykų, kurių nepadariau, neišdrįsau. Tarkim, galvoji su kažkokiu projektu dalyvauti atrankoje, bet galiausiai neišdrįsti, nes manai, kad tai ne tau, o praėjus tiek laiko, prisigalvoji sau lūkesčių, fantazijų. Aš to labai nemėgstu. Geriau pabandau, išmėginu. Todėl per drąsą, savęs perlipimą tu tiesiog lieti savo gyvenimo ribą.
Netgi už sunkiausius, skaudžiausius momentus dėkoju, nes tampi visai kita asmenybe, visai kitaip žiūri į tas nelaimes. Su amžiumi, su ta patirtimi žmogus tik stiprėja ir bręsta. Aš labai vertinu tą brandą, sąmoningumą, kuris atėjo į mano gyvenimą. Todėl tikrai nieko nekeisčiau, nes esu laiminga.
– Už ką gyvenimui esate labiausiai dėkinga?
– Už galimybę mylėti, jausti, gyventi gyvenimą ir kurti jį tokį, kokį įsivaizduoju. Esu dėkinga už galimybes, į kurias įeina mano vaikai, kurie tapo mano mokytojais ir gerais draugais. Jie tikrai parodė tikrą meilę, kuri gali būti didelė ir plati, tuos pamatinius, vertybinius dalykus, kuriuos gali išstovėti tik tvirtas žmogus. Dėkoju už šeimos, santykių susikūrimą.
– Sakoma, iš klaidų mokomasi. Ką manote, gal klaidos jus ko nors išmokė, padarė stipresne?
– Pati suprantu, kad labai dažnai, kai praeini tas patirtis, supranti, kad bijojai, liūdėjai, bet liūdėjai ne dėl savęs, o dėl aplinkinių. Pagal jų mąstymą tai atrodė katastrofa. Tačiau dabar atėjo sąmoningumas, suvokimas ir atsirinkimas, kas yra tavo baimė, kas yra tavo laimė, liūdesys, o ne primestiniai kitų žmonių apmąstymai, patarinėjimai, kritika, kuri atspindi ne tave, o juos pačius.
– Labai gražiai kalbate apie meilę. Sakykite, kaip jūsų kasdienybę pakeitė gyvenime atsiradęs Vidas?
– Aišku, kad pakeitė. Aš pati save atsimenu išsitaškiusią, nes tas galvojimas, kad visi tavo vertybiniai pamatai sugriuvę, kelia daug klausimų, baimių, dvejonių. Bet manau, kad išmokau priimti atsakomybę už savo laimę, už savo sprendimus. Išmokau priimti ir tą meilę.
Jei tu iš tikrųjų išmoksti susidraugauti su savimi, pamilti save, tai ne tik tu priimi meilę, bet ir kitam žmogui ją duodi. Viskas tikrai atsiperka su kaupu. Manau, kad mylintis žmogus yra laimingas tik tada, kai jis gali duoti, padėti ir būna labai turtingas, bet ne materialiai.
Aš tikrai suprantu, kad ta pagalba su atsidavimu sugrįžta emociniu pavidalu, dėl ko gyvenimas tampa laimingesnis. Dėl ko ir aš esu ramesnė. Aš tikrai esu rami. Na, tik dėl savo gimtadienio ne, nes aš jo neorganizuoju! (juokiasi)
– Auginate du vaikus, tačiau tuo pačiu aktyviai naudojatės socialiniais tinklais, dalyvaujate projektuose, vedate laidas. Kaip pavyksta suderinti šeimą ir darbą?
– Yra planavimas. Mano vadyba visiškai perėmė ne tik darbą, bet ir poilsio kalendorių. Mes dabar strateguojame.
Aišku, paskutiniai mūsų planai su Vidu – tik prasilenkimas kelyje (juokiasi). Šias dvi savaites tik prasilenkinėjame. Aš pasiėmiau vaikus prie jūros, o jis pasiliko Vilniuje, tada mes pasimatėme autostradoje. Aš važiavau iš Palangos, o jis – į Palangą.
Visko būna, bet manau, kad reikia susiplanuoti ir turėti viduriuką. Tačiau man tai tiesiog patinka. Aišku, turi būti saikas ir balansas. Taip pat ir išvažiavus prie jūros pasiimu tėvelius, vaikus, todėl manęs negraužia sąžinė, kaip čia aš dirbu ir leidžiu laiką. Aš žinau, kad vaikams faina prie jūros, tai tas prisitaikymas ir ieškojimas, kad nepersidirbtume, atliktume užduotis, ir tuo pačiu praleistume laiką su šeima, man yra labai svarbus.
O dabar gimtadienis, planuoju kelionę į Turkiją, ir ten būsime visa šeima, tai suteikia ramybę, kai užpildai savo visas vidines emocines talpas. Tu žinai, kad ir tavo šeimos nariai laimingi.
– Ką dar norėtumėte nuveikti? Atrodo, kad jau ir taip daug padarėte.
– Yra planų, tikslų. Kaip ir mano komanda juokiasi, kad dar tik paleidome naują projektą, o aš jau rašau dėl naujos idėjos. Sako, kad turėčiau išmokti pasidžiaugti tuo, ką paleidžiu. Tas jausmas nuolat jaučiamas, nes tau vis negana, tu vis dar jautiesi ne tiek verta to dėmesio.
Vis tiek ir girdi ir aplinką, ką ji šneka. Atsiranda vidinė kova ir noras įrodyti, kad aš galiu. Šalia būdamas Vidas man padeda ir įvardija visus mano atliktus darbus, veiklas. Ir tiesiog pasako: „Gana, tu viską darai“. Tačiau aš jau esu tokiame etape, kuriame nebeturiu niekam nieko įrodinėti.
Pavyzdžiui, prieš 15 metų dirbau ir iš jų 10 buvo viešas darbas. Bet iki šiol girdžiu pasakymus „iš kur tu čia, kas įkišo“. Suprantu, kad iš šeimos atimame brangų laiką ir susikoncentruojame į tokius nereikšmingus dalykus, nes nepažįsti tų žmonių, o jie tavęs. Visą laiką bandai įrodyti, kad niekas tavęs neįkišo, o pats dirbi ištisą parą, kartais be jokių išeiginių, atostogų, kai kai kurie tuo metu sėdi ir rašo komentarus.
Manau, atėjo tas momentas, kai supratau, kad suklysti yra žmogiška. Supratau nieko neturinti niekam įrodinėti. Sukurtos iniciatyvos, darbo rezultatai kalba patys už save. Bet ar jie turi visiems įtikti ir patikti? Nemanau. Tiesiog susikoncentruoju į savo veiklą, energiją, kur tikrai žinau, kad su tam tikra pagalba, komunikacija parodysiu skleidžiamą žinutę.
– Ko sau palinkėtumėte šio gimtadienio proga? Kas jus dabar padarytų dar laimingesnę?
– Tiek sau, tiek visiems kitiems palinkėčiau vienintelio dalyko – prisiimti atsakomybę. Tą akimirką ir momentą tarp tų rėmų, lubų, kuriose mes gyvename, niekada to nepamiršti, kai sustoji, nebegali daryti. Nesvarbu, ar tai kompleksai, baimės, savęs nuvertinimas, bet reikia prisiminti save vaikystėje, kai tikrai turėjome daugiau drąsos žengti gyvenimu, dainuoti, šokti, deklamuoti eilėraščius. Reikia prisiminti, ar lipdami ant kėdės tarp nepažįstamų žmonių dainuoti, pagalvodavome, ką pagalvos visi kiti. Bet tikrai ne, tai nėra svarbu. Reikia pilna koja žengti į gyvenimą ir padėti sau pačiam išmokti.
Mes dažnai save nuvertiname, bet geriausi ir blogiausi kritikai esame tik patys sau. Lygiai taip pat turime padėti mokytis sau, negyventi kitų gyvenimo, o kurti savo gražų, laimingą gyvenimą.
TAIP PAT SKAITYKITE: R.Ščiogolevaitei – 40: karjera nuo paauglystės, pagaliau pelnyta 1 vieta ir vaikai
TAIP PAT SKAITYKITE: V.Matačiūnaitei suėjo 35-eri: „Nebesu ta Vilija, kuri „spjaudo ir gaudo“
