– Inga, jūsų balsas Lietuvoje yra žinomas beveik visiems. Garsinate filmus, dainuojate. Ar būna dienų, kai norisi patylėti?
– Tiesą sakant, jeigu paskaičiuotume, kiek laiko kalbu, o kiek tyliu – būtų įdomus rezultatas. Žinoma, jeigu įgarsinimo nelaikytume kalbėjimu. Privačiame gyvenime, kai nedirbu ir nedainuoju, aš dažniausiai tyliu – tai mano natūrali būsena (šypsosi).
Privačiame gyvenime, kai nedirbu ir nedainuoju, aš dažniausiai tyliu – tai mano natūrali būsena.
– Pernai su Andriumi Tapinu išleidote romaną. Ar nenusimato ateity dar vienos knygos?
– Taip, jau netgi buvau pažadėjusi leidyklai šio romano antrą dalį, kuri jau būtų tik mano, be Andriaus. Vis dėlto, nors karantinas tokiai veiklai ir buvo palankus, bet manau, kad knygos rašymas yra rimtas procesas. Tai – ne bandelių kepimas. Knygos rašymui turi būti tam tikra nuotaika ir nusiteikimas, įkvėpimas.
Šiais metais romano antros dalies parašyti nepavyko, bet niekas nežino, kaip bus kitąmet. Gal tai bus net ne šio romano antra dalis, o atskiras kūrinys. Kadangi tai nėra mano pagrindinė veikla, nesu rašytoja, kuriai pagal statusą priklauso per metus išleisti kokį nors veikalą, aš galiu sau leisti laukti to momento, kada norėsis rašyti.
Tai, ką darėme su Andriumi Tapinu, buvo eksperimentas. Leidausi į pasiūlytą avantiūrą, užsivedžiau. Mano bandymas pavyko, o ar kam patinka, ar ne – skonio reikalas. Supratau, kad jeigu netingiu ir užsispiriu – galiu rašyti.
Tiesa, žmonės stebisi, kaip aš galiu rašyti, jeigu nieko nerašau socialiniuose tinkluose. Suvokiau, kad socialiniai tinklai valdo ir jeigu juose nieko nerašai – žmonės galvoja, kad nemoki rašyti. Tai toks humoristinis reikalas, nelabai kreipiu dėmesio.
– Išbandėte save įvairiausiose srityse: dainuojate, garsinate filmus, vedate renginius, šokote, vaidinote filmuose, netgi buvote išrinkta į Seimą. Kuriame vaidmenyje jaučiatės geriausiai?
– Sunku pasakyti, kur geriausiai, bet saugiausiai jaučiuosi garsindama. Tai buvo mano pirmoji veikla, dėl kurios ir atsiradau televizijoje. Šioje srityje aš savimi neabejoju, žinau, kad tai darau profesionaliai, ten jaučiuosi rami.
Kitos veiklos reikalauja daugiau įtampos. O sunkiausia man dainuoti. Dainavimui reikia daugiausiai pasiruošimo, tai sukelia daug įtampos, nepaisant viso adrenalino ir emocijų iš žiūrovų. Turbūt tik mano kolegos dainininkai gali suprasti, kad tai nėra taip lengva. Balsas yra muzikos instrumentas, jis turi būti suderintas, o tai net ne visiems instrumentams pavyksta, tad ką kalbėti apie gyvą balsą.
Žinoma, koncertas pirmiausiai yra nuotaikos perteikimas, energijos perdavimas žiūrovams, komunikavimas, tai yra svarbiausia. O mano įtampos klausytojas neturėtų matyti ir tikiu, kad nemato.
– O yra kažkas, ką dar svajojate padaryti, bet iki šiol dar nepavyko?
– Tokiame amžiuje aš jau nebekuriu nerealių svajonių. Manau, kad išbandžiau viską, kas man buvo įdomu kūrybos srityje. Neįsivaizduoju, kas dar liko, ką būčiau galvojusi gyvenime padaryti.
Niekada nedaryčiau to, kas man svetima ir tolima, kur nejaučiu savęs. Negalėčiau piešti, kurti grafinio dizaino, nes toje srityje esu visiškai žalia. Esu labai laiminga, nes galėjau pabandyti viską, kas man buvo įdomu.
– Ar viską darėte tik dėl to, kad buvo įdomu? O gal taip ieškojote savęs?
– Savęs aš neieškojau pati. Esu tos kartos, kai dar nebuvo tiek galimybių, kiek dabar. Negalėjome dalyvauti įvairiuose projektuose. Viskas, ką dariau, buvo ne mano pačios rasta – man tiesiog pasiūlydavo. Ne pati sugalvojau vaidinti filme, spektaklyje, net ir rašyti knygą, garsinti ir dainuoti taip pat man pasiūlė. Dėl nei vieno užsiėmimo neteko daužyti galvos į sieną ir brautis. Galima sakyti, kad man tiesiog pasisekė. Nesu nei drąsi, nei savimi pasitikinti, todėl man taip elgtis būtų buvę per sunku.
– Paminėjote, kad ir garsinti filmus sugalvojote ne pati. Kaip apskritai atėjote į šią sferą? Ar visada nujautėte, kad jūsų balsas taip gerai skambės eteryje?
– Mano atsiradimas televizijoje buvo visiškai atsitiktinis. Netyčia atsidūriau dabartinėje LNK, kuri tuo metu vadinosi LitPoliinter TV, kaip žmona. Mano tuometinis gyvenimas sukosi apie vaikelio auginimą, aš tiesiog atvažiavau su vyru, kuris ten dirbo. Tuo metu vyko televizijos kūrimosi etapas, jiems reikėjo visokių žmonių, garsinančių filmus taip pat. Savo garsinimo krikštatėviu aš galėčiau laikyti Audrių Giržadą. Nepamenu tiksliai, bet jis man tiesiog pasiūlė nueiti į garsinimo studiją ir pabandyti. Nežinau, kodėl jam taip pasirodė, bet pabandžiau ir ten likau.
Mano garsinimo karjeroje buvo visko – nuo „Tomo ir Džerio“ iki erotikos ir gamtos.
Mano garsinimo karjeroje buvo visko – nuo „Tomo ir Džerio“ iki erotikos ir gamtos.
– Ar galėtumėte save pavadinti smalsia, kai tiek visko teko išbandyti?
– Aš iki šiol negaliu atsakyti į šį klausimą. Galbūt tai buvo sėkmės ir atsitiktinumo mišinys bei savęs paskatinimas neatsisakyti ir pabandyti. Jeigu žmogus yra tiesiog smalsus – jis pats ieško galimybių, kaip save išbandyti gyvenime. O ar galima smalsumu pavadinti momentą, kai kas nors pasiūlo ir žmogus neatsisako – nežinau.
– Jums suėjo 55-eri. Jeigu pažvelgtumėte atgal į savo gyvenimą, kokį etapą išskirtumėte kaip įsimintiniausią?
– Jeigu žmogus gyvena pilną gyvenimą, visi etapai jam yra reikšmingi.
Žinoma, kiekvienai moteriai, kuri gimdo vaikus, labai svarbus vaikų atėjimas į šį pasaulį.
Jeigu kalbėtume apie kūrybinius momentus, pats įsimintiniausias ir šviesiausias, nors ir, be abejonės, pats sunkiausias etapas, buvo mano dalyvavimas šokių projekte, kuris dubliavosi su buvimu Seimo nare. Sulaukiau įvairių vertinimų iš visuomenės, bet šokis man buvo ir yra pati gražiausia meno rūšis, todėl labai vertinu, kad man pačiai teko to paragauti. Taip išpildžiau savo didžiausią svajonę. Visada šį laiką aš prisiminsiu labai gražiai.
Jeigu žmogus gyvena pilną gyvenimą, visi etapai jam yra reikšmingi.
– Kaip pasitinkate šį gimtadienį, su kokiomis nuotaikomis ir darbais?
– Kuo toliau metai bėga, tuo mažiau aš sau keliu tikslų ir pasiduodu savo hedonistiniams poreikiams. Nebijau to pasakyti – noriu mažai dirbti ir daug ilsėtis. Šis noras vis stiprėja, aš jo visai nesigėdiju.
Taip, mes keliame sau tikslus ir per Naujuosius metus, ir per gimtadienius. Moterys dažniausiai žada išmokti naują užsienio kalbą ir sulieknėti – ši klasika būna ir man, bet dabar moku iš to pasišaipyti.
Net nebegalvoju apie savo metų skaičių. Kuo toliau tuo mažiau juos ir skaičiuosiu, na, jeigu niekas nesikeis su fizine būsena.
Mes keliame sau tikslus ir per Naujuosius metus, ir per gimtadienius. Moterys dažniausiai žada išmokti naują užsienio kalbą ir sulieknėti – ši klasika būna ir man, bet dabar moku iš to pasišaipyti.
– Metams bėgant, kai kurie bijo raukšlių, baiminasi pasenti. O kaip jūs į tai žiūrite? Kas jums yra grožis?
– Vėlgi galiu pasidžiaugti, kad bėgant metams, noras atrodyti dvidešimčia metų jaunesnei dingsta, bent jau man. Anksčiau džiaugdavausi, kai kažkas pasakydavo, kad atrodau jaunai, bet dabar į tai žiūriu su šypsena ir lengvumu.
Elementarios grožio procedūros turi lydėti kiekvieną moterį, norinčią išsaugoti estetinį vaizdą. Žinoma, nekalbu apie kraštutinumus. Kiekviena turi pasirinkti pati, ko ji nori. Jeigu vienintelės mintys, besisukančios moters galvoje, yra „kaip čia dar pasigražinti“ ir „kaip dar nusimesti kelerius metus“, tai man jos yra nuoširdžiai gaila. Mes turime metų tiek, kiek turime. Jeigu mums pavyksta atrodyti geriau, negu yra – tai smagu. Bet svarbiausia – žiūrint į veidrodį patikti pačiai sau ir savęs neplakti.
Gyvenimo ciklai yra neišvengiami, todėl desperatiškas bandymas bėgti nuo natūralaus žmogaus senėjimo yra bėgimas į niekur. Taip, visi turim stengtis atrodyti gražiai ir normaliai, tačiau tai yra kiekvieno asmeninis reikalas. Matyt, su metais atrandu vidinę pusiausvyrą ir ramybę, dėl daugelio dalyko nebesuku galvos. Tai vienas iš bėgančių metų privalumų.
– Kaip manote, ar labai skiriatės nuo savęs 20-metės? Jei taip – kuo?
– Ko gero, skiriuosi, bet tam tikri dalykai mumyse tikrai lieka tie patys. Ne vienas žmogus pasakytų, kad net ir sulaukęs 60-ies jaučiasi ir mąsto taip, kaip būdamas 18-kos. Reikia suvokti, kad fizinis būvis ir metų skaičius skiriasi nuo vidinio būvio ir mąstysenos. Faktas, kad mes pažįstame pasaulį, įgauname išminties, bet kartais tikrai jaučiamės esantys tie patys maži žmogučiai, kokie buvome, kai vos tik pradėjome suvokti save šiame pasaulyje. Tada nesuprantame, kodėl mums tiek metų, ir pasidaro baisu, bet jeigu imame vertinti tai kaip natūralią būseną ir pripažįstame, kad, greičiausiai, taip jaučiasi visi, pasidaro ramiau ir tame nieko nėra keisto.
– Ar galvojate, kad padarėte klaidų? O gal viskas, kas buvo – pamokos?
– Tai yra labai filosofinis klausimas ir jis priklauso nuo požiūrio. Jeigu klaidas sugebėsiu įvertinti kaip pamokas ir tuo patikėsiu – man nuo to bus tik geriau, aš visiems to linkiu. Žinoma, daugelis žmonių vis tiek save plaks už klaidas ir netinkamus poelgius vadins klaidomis. Tai yra kaip pozityvas ir negatyvas, kaip optimizmas ir pesimizmas, bet esmė yra ta pati. Pas visus vyksta keistų dalykų, padarytų ne vietoje ir ne taip, kaip norėjosi. Jeigu į tai žiūrėsime lengviau – lengviau susitaikysime ir gyvensime. Tai yra saviugdos ir darbo su savimi bei savo galva reikalas.
– Gal dabar, būdama 55-erių, galite atsakyti, ar egzistuoja ta visų liaupsinama amžina meilė?
– Kaip bebūtų keista, aš neturiu atsakymo į šį klausimą, nes pati meilės sąvoka man dar nėra suprasta iki galo. Manau, kad daugeliui ji gali likti nesuvokta iki pat mirties. Kiekvienas iš mūsų meile vadiname skirtingus dalykus ir jausmus, būsenas. Suabsoliutinti, kad yra toks amžinas dalykas kaip meilė, kuris yra skirtingai jaučiamas, būtų labai drąsu.
Meilė yra jausmas, duok Dieve, kad jis būtų ilgas. Nežinia, kas sąlygoja jo ilgumą, nei vienas filosofas ar mokslininkas į tai neatsakė ir neatsakys. Klausimas apie amžiną meilę man lieka atviras ir manau, kad kiekvienas į jį gali atsakyti tik sau.
