Šeštadienį ir sekmadienį nuo 13 val. Stevenas Oggas pasakos apie darbą filmavimo aikštelėje bei serialų kūrimo užkulisius. Aktorių Baltijos šalių auditorijai pristato „FOX“.
Prieš pasiekdamas renginį aktorius pasidalino svarbiausiais savo karjeros pasiekimais, laisvalaikio pomėgiais ir mintimis, besisukančiomis prieš vizitą į Lietuvą.
– Nuo ko prasidėjo jūsų, kaip aktoriaus, karjera ir koks buvo pirmasis jūsų atliktas vaidmuo?
– Kiek prisimenu, pradinėje mokykloje įkūnijau Betty Boop personažą. Neįsivaizduoju kodėl, bet taip buvo, ir nuo to prasidėjo mano susidomėjimas vaidyba. Mane pakerėjo gebėjimas linksminti kitus ir todėl nusprendžiau įsitraukti į Kanados nacionalinės filmų asociacijos veiklą (angl. National Film Board of Canada) bei teatro užsiėmimus gimtajame mieste Albertoje. Tai buvo mano sritis. Man patiko vaidinti tada ir man patinka tai daryti dabar.
Pirmuosius vaidmenis atlikau Nacionalinėje filmų asociacijoje, kai man buvo 10–11 metų. Taip pat vaidinau teatre ir vaidybos kursuose, į kuriuos tuo metu buvau įsitraukęs.
– Kuris projektas jums kelia daugiausiai iššūkių? Kuo jis skiriasi nuo kitų?
– Tikiu, kad verta įsitraukti tik į tuos projektus, kurie meta iššūkį. Vis dėlto, jei reikėtų išskirti vieną išskirtinį projektą, tai būtų filmas apie kosmosą – „Solis“. Filmo vaidybiniame sąraše buvau tik aš, išskyrus tuos kelis svarbius aktorius, padėjusius perskaityti kitų veikėjų balsus. „Solis“ buvo didelis iššūkis, tačiau jis man labai patiko.
– 2016–2018-ųjų metų laikotarpiu jūs vaidinote dviejuose kultiniais tapusiuose televizijos serialuose – „Vaikštantys numirėliai“ ir „Vakarų pasaulis“. Ar galėtumėte atsakyti, kuris iš jų jums, kaip žiūrovui, yra įdomesnis? Taip pat, kurį personažą – Simoną (angl. Simon) ar Rebusą (angl. Rebus) – buvo įdomiau įkūnyti?
– Atsakyti šį klausimą būtų tas pats, kas įvardinti, kurį augintinį ar kurį vaiką myli labiau – nėra mylimiausio. Tiek Simonas, tiek Rebusas yra smagūs personažai. Įdomiausia darbo dalis – tai, jog vaidindamas aš nežinojau savo herojų likimo. Vaidindamas bandžiau atskleisti kaip įmanoma daugiau personažų sluoksnių, kad serialą rašantys scenaristai galėtų nuspręsti, ar veikėjai turėtų būti juokingi, ar keisti ir gąsdinantys, ar grėsmingi, ar dar kokie kitokie.
Abu serialai išsiskiria labai plačiu pasauliu, kuriame be galo daug žmonių ir personažų. Ir tai yra labai smagu! Tad jokių favoritų ar numylėtinių tikrai negalėčiau išskirti.
– Kalbėdami apie reikšmingiausius jūsų įkūnytus vaidmenis, nuošalyje negalime palikti legendinio kompiuterinio žaidimo „GTA V“. Ar jūs pats bandėte jį žaisti? Ar mėgstate kompiuterinius žaidimus?
– Žaidimų aš nežaidžiu ir niekada nežaisdavau – tai ne mano hobis. Gal kartą esu žaidęs „Packman“. Taip pat – „The Hogger“. Bet vėlgi, turbūt tik kartą per pastaruosius dvidešimt metų ir man to pakako.
Prieš pradėdamas vaidinti „GTA V“, aš žinojau, kad tai bus kompiuterinis žaidimas. Mane šis projektas žavėjo tuo, kad judesio fiksavimo technologijų dėka galėsiu sukurti savo animacinę versiją. Aš pagalvojau: „Ei, šaunu! Norėčiau būti animacinio filmo veikėjas.“ Ir tai buvo nuostabu.
Klausiate, ar aš pats bandžiau jį žaisti? Taip, keletą kartų žaidžiau su sūnumi, bet greitai žaidimą tiesiog perleidau jam – tai tikrai nėra mano mėgstama veikla. Pažaidžiau maždaug 5–6 minutes, o po to pradėjau jaustis suirzęs ir tiesiog negalėjau suprasti, kokia šio žaidimo prasmė. Pavogti mašiną. Aš nenoriu to daryti! Trenkti kažkam. Nenoriu! Šauti į kažką. Nenoriu!
Nepaisant to, kad žaisti man nepatinka, džiaugiuosi, kad yra žmonių, kuriuos šis žaidimas džiugina. Juk visi mes turime skirtingus pomėgius!
– Gerbėjai jus žino ir mėgsta už ne vieną apdovanojimą pelniusį jūsų balsą, puikius vaidybos įgūdžius ir nuostabiai sukurtus piktadarių personažus. Vis dėlto, kokie yra jūsų laisvalaikio pomėgiai, kuriais užsiimate palikęs filmavimo aikštelę?
– Šiuo metu šalia manęs guli knyga „The Bells of Old Tokyo: Travels in Japanese Time“. Tad didžiausias mano pomėgis – skaitymas. Man patinka skaityti. Skaityti, skaityti ir dar kartą skaityti. Kasdien galėčiau įsigyti po naują knygą.
Taip pat mėgstu važiuoti dviračiu. Seniau daug bėgiodavau ir tai būdavo tikrai didelis mano hobis. Bėgdavau ilgas – valandos, dviejų – distancijas. Tačiau tuomet mane ištiko kelio, pėdos traumos – vien šiais metais turėjau dvi operacijas. Tai visiškai sujaukė mano pasaulį. Taigi dabar, atsisakęs bėgimo, daug važinėju dviračiu. Taip pat mano pomėgių sąraše yra muziejai, meno galerijos ir muzika.
– Gal galėtumėte pasidalinti savo ateities vaidybos planais? Kokie yra artimiausi televizijos ar kino projektai, kuriuose jus galėsime pamatyti?
– Vienas iš projektų, į kurio filmavimo aikštelę grįždamas labai džiaugiuosi, yra antrasis „Snowpiercer“ sezonas. Pirmojo sezono premjera įvyks 2020-aisiais, tačiau labai greitai mes pradėsime filmuoti ir antrąjį. Šis serialas sukurtas pagal filmą, kuris, be abejo, paremtas grafine novele. Su šiuo projektu dirba nuostabių žmonių grupė, todėl aš nuoširdžiai laukiu, kada galėsiu grįžti į savo gimtąją Kanadą tęsti darbus.
Taip pat greitu metu pasirodys filmas „The Short History of the Long Road“, kuris šiuo metu keliauja po tarptautinius kino festivalius. Iš tiesų aš labai mėgstu eiti iš vieno projekto į kitą, kurti vaidmenis teatre ir mažuose filmuose. Tai mane įkvepia ir už tokius projektus aš esu labai dėkingas.
– Gerbėjai su jumis galės susitikti jau šį šeštadienį ir sekmadienį Vilniuje. Gal norėtumėte jiems ką nors perduoti prieš pasimatant gyvai?
– Nekantriai laukiu susitikimo su žmonėmis Vilniuje ir, tiesą pasakius, net neįsivaizduoju, ko tikėtis. O tai visada yra įdomus dalykas! Tiesiog nuvykti ten, kur dar niekad nebuvau ir bendrauti atvira širdimi, atviromis mintimis, atvira siela. Pasilinksminkime!
