Į Lietuvą, Vilnių, A.Sokurovas atvyko iš Minsko, Baltarusijos. Svečiuose garsusis režisierius žada viešėti kelias dienas – iki ketvirtadienio.
Sostinės oro uoste garsenybę pasitiko festivalio „Kino pavasaris“ direktorė Vida Ramaškienė ir aktorius Juozas Budraitis.
Lietuvoje A.Sokurovas ketina pristatyti naujausią savo filmą: rugpjūčio 16 d. Vilniuje ir rugpjūčio 17 d. Kaune įvyks „Kino pavasario“ inicijuoti „Frankofonijos“ seansai, kuriuose lankysis intelektualaus kino meistras.
Bendraudamas su Žmonės.lt režisierius sakė labiausiai Lietuvoje norįs tiesiog pabendrauti su žmonėmis, susipažinti. Anksčiau jis mūsų šalyje lankėsi vieną kartą, šiek tiek yra susipažinęs ir su senuoju lietuvišku kinu.
„Esu susipažinęs su ankstesniu, Sovietų laikų lietuvišku kinu. Dabartinių kūrėjų nežinau... Nenorėčiau nieko įžeidinėti išskirdamas. Tais laikais kinas buvo tikrai labai aukštame lygyje, nebuvo prasto kino. Nebuvo mažų darbų. Jūsų aktoriai taip pat buvo labai dideli, labai svarbūs. Nors nenoriu sakyti „buvo“ – jie tokie tebėra“, – kalbėjo A.Sokurovas.
Tuo tarpu su Žmonės.lt bendravusi V.Ramaškienė tikino nuo seno esanti A.Sokurovo gerbėja.
„Jo dokumentika ypač savita, ypač filmai apie Hitlerį, Leniną, taip pat paskutinysis, apie Luvrą. Tai išskirtiniai filmai. Pirmąkart jo filmus pamačiau prieš 10 metų Kanuose. Jau tada kino atstovai režisierių sutiko ypatingai, jo filmas buvo pagrindinėje, konkursinėje programoje. Daug metų svajojau jį pasikviesti, nes Lietuvoje jau esame rodę jo filmų. Labai norėjosi, kad režisierius pabendrautų su žiūrovais“, – kalbėjo ji.
Festivalio direktorė reiškė lūkestį, kad po šio vizito rusų režisierius Lietuvoje taps dažnesnis svečias: „Anksčiau, kiek man pavyko išsiaiškinti, jį į Lietuvą buvo pakvietęs Gytis Lukšas. Tikiuosi, kad šis atvykimas režisieriui bus pradžia daugiau bendrauti su Lietuva. Mano svajonė – kad atsirastų mūsų kūrėjų ir Sokurovo bendri darbai.“
Kadangi A.Sokurovas Lietuvoje viešės taip trumpai, jo dienotvarkė detaliai suplanuota: „Turėsime galimybę pabendrauti, kelias ekskursijas, laukia susitikimai su gerbėjais, žurnalistais.“
Mintimis apie režisierių su Žmonės.lt pasidalijo ir J.Budraitis. Oro uoste mėgstamo kūrėjo aktorius laukė nekantriai.
„Anksčiau mums teko bendrauti. Esame susitikę porą kartų, kažkuriame festivalyje. Tai buvo seniai, jau nepamenu. Dabar labai norėjosi jį pamatyti – gal jis mane ir pažins? Anksčiau kalbėjo, kad yra mane matęs filmuose“, – šypsojosi J.Budraitis.
Režisieriaus kūrybai jis negaili komplimentų: „Sokurovo dokumentika yra labai jautri žmogui, aplinkai. Tai labai preciziškas žvilgsnis į žmogaus sielą. Man labai patinka, kad viskas vaizduojama asketiškai. Nenoriu leistis į teoriją, bet jis – toks.“
Nesibaigiančios naujos kino kalbos paieškos
A.Sokurovas gimė 1951 m. Sibire. Mokėsi istorijos ir tik vėliau kino režisūros. Šie du dalykai, kaip ir dailė, muzika, literatūra, jo filmuose dažnai dengia vienas kitą. Jau savo pirmuosiuose darbuose jis ėmė eksperimentuoti su kino raiškos priemonėmis, ką sėkmingai daro iki šiol. Ne kartą duodamas interviu režisierius yra pabrėžęs, kad filmai jam – galimybė išsikalbėti. Tad jų veikėjų lūpose girdimos A.Sokurovo politinės pažiūros, atitinkamo laikmečio aktualijų vertinimas, nesusitaikymas su esama situacija ir nuolatinis kūrybinės laisvės siekis.
Į A.Sokurovo kūrybą įsigilinusiam žiūrovui puikiai žinoma, kad režisierius nuolat literatūrą iškelia aukščiau už kiną, pasisako prieš Vladimiro Putino vykdomą politiką režisieriaus gimtojoje šalyje, skiria didelį dėmesys žmogui bei žmonių santykiams. Pastarasis leitmotyvas ryškus jo visoje filmografijoje, kurioje – ir dokumentiniai, ir vaidybiniai filmai.
A.Sokurovo filmų herojai patys įvairiausi – nuo Adolfo Hitlerio („Molochas“, 1999), Andrejaus Tarkovskio („Maskvos elegija“, 1986-1988) iki kolūkietės Marijos („Marija“, 1978-1988).
Vienos žymiausių, daugiausia apdovanojimų pasaulio kino festivaliuose gavusios bei joms nominuotos A. Sokurovo juostos: įspūdinga vieno kadro ekskursija po Ermitažą „Rusų arka“ (2002) ir itin neįprastos kino formos Johanno Wolfgango von Goethe kūrinio ekranizacija „Faustas“ (2011). Pastarasis filmas – Venecijos kino festivalyje buvo įvertintas prestižiniu „Auksiniu liūtu“.
Tačiau sekantieji šio režisieriaus kūrybą dažnai prisimena jo pirmuosius filmus, kuriuose ir prasidėjo iki šiol besitęsiančios kino kalbos paieškos. Štai naują filmą besiruošiantis kurti žinomas mūsų šalies režisierius Algimantas Puipa („Miegančių drugelių tvirtovė“, „Dievų miškas“) šį kartą įkvėpimo ieško būtent A.Sokurovo kūryboje.
„Labai įdomūs jo senesnieji filmai: kaip jis formuoja kadrą, atmosferą, erdvę, įtaigiai peizaže atskleidžia aktorius ir pan. Ir kaskart žiūrint kurį nors epizodą, analizuojant kadrą ar panoramą, atrandami vis kiti klodai. A.Sokurovas nuo savo, kaip režisieriaus, karjeros pradžios ieško kino gramatikoje naujos raidės. O sėkmingi rezultatai įkvepia. Dėl tų nuolatinių, iki šiol besitęsiančių kino kalbos eksperimentų A. Sokurovą galiu lyginti su tokiais žymiais režisieriais kaip Davidas Lynchas ar Larsas von Trieras“, – sako A.Puipa.
„Frankofonija“ – išsaugota, kas liepta sunaikinti
Įtakingame prancūzų žurnale „Cahiers de Cinéma“ paskutinysis A. Sokurovo kinematografinis hibridas „Frankofonija“ įvertintas maksimaliu penkių žvaigždučių skaičiumi. O visame pasaulyje garsaus leidinio „Hollywood Reporter“ apžvalgininkė po „Frankofonijos“ premjeros Venecijos kino festivalyje A. Sokurovą pavadino vieninteliu režisieriumi, kuris filmais apie muziejus gali surinkti pilnas sales žmonių.
„Frankofonija“ – tai pamąstymas apie žmogaus atsakomybę istorijai, jos vertybių išsaugojimui arba, kaip sako pats režisierius, elegija Europai. „Ribas tarp vaidybinio ir dokumentinio filmo trinanti rusų išminčiaus kino meditacija meno, istorijos ir Vakarų kaltės temomis.
Šiuo itin asmenišku filmu režisierius perteikia savo tarp meilės ir kartėlio besiblaškančius jausmus Prancūzijai“, – taip filmo „Frankofonija“ esmę pristato „Kino pavasario“ programos sudarytoja Aistė Račaitytė.
Filmas „Frankofonija“ pasakoja apie Prancūziją, kuri per amžius puoselėjo menus ir išlaikė meno šlovintojos ir globėjos reputaciją. Meistriškai valdydamas formą A. Sokurovas pranoksta ankstesnius bandymus viename kūrinyje pavaizduoti daugialypį Prancūzijos meno ir istorijos sąlytį.
Praslinko dar vienas amžius Senajame žemyne. Karių armijos vėl grėsmingai trypia civilizacijos lopšio grindinius, vėl poška patrankos. Skerdynių akivaizdoje visa, kas kadaise buvo didinga ir šventa, sumanymai, kuriuos įgyvendinti kainavo milijonus valandų, akimirksniu dingsta nuo žemės paviršiaus.
Luvro vadovas Jacques Jaujard’as ir Reino grafas Franziskus Wolffas Metternichas Antrojo pasaulinio karo metu darė viską, kad apsaugotų Luvro meno lobynus. „Frankofonija“ yra apie meno ir galios santykį; ji tarsi klausia, ką vieno stipriausiai žmoniją sukrėtusio konflikto įkarštyje menas gali papasakoti apie mus pačius.
