Trečiadienį žurnalistė Živilė Kropaitė feisbuke pasidalijo istorija, kaip buvo apvogti jos močiutės namai. Ji pasiuntė ir svarbią močiutės žinutę, kurią ji perduoda vagišiams.
Įrašu Ž.Kropaitė sutiko pasidalinti su portalu Žmonės.lt.
„Serviruoju jums skandalą, kuris, mano galva ir mano kontekstuose, ne ką nusileidžia olimpinėms melagienoms arba pasipiktinimams dėl elektros dingimo.
Iš mano Močiutės namų vagys neseniai išnešė ne tik šiek tiek pinigų, bet ir visus jos stalčiukyje gražiai sudėtus apdovanojimus, kurie, anot jos, buvo tokie:
– Medalis už nuopelnus Lietuvai;
– Vilties žvaigždė (tremtinių);
– Aukso ženklelis („maž iš tykrā auksā“) kaip suprantu, Tėvynės Sąj. apdovanojimas
– „Lansbergiā auksynē maneta“
– Dar kažkas
Netikėčiau savo ausim ir akim, jei tai nebūtų mano Močiutė. Nors jai 95-eri, žinau, kad jos protas labai skaidrus ir ji niekada nenušneka, nebūtų dalykų neprikuria, jai nesivaidena ir ji yra kosminė.
Girdėdavau žiemą, kaip kažkas už durų krebžda, kai miegu, sako, bet „mysliau, maž pelās“. Kol vieną dieną jai padėti ateinanti Laimutė sniege rado išbarstytus Močiutės asmens dokumentus.
Tada jos abi pamatė, kad kabliai išlaužyti ir paskambino policijai, su kuria, kaip sako, pokalbis buvo maždaug toks:
„Kai prades per lūngus lypt, paskambink, atvažiuosma, dabar netūrim jākių įrodymų ir avansu neregistruojam“.
„Aha, a tai kaip man tāliau gyvynt?“
„Ažsikabynk ir gyvynk“.
Sako, gerai, kad nepaklausė, kiek man metų, myslytų, kad nukvakus.
„Paklausus pālycyjų, kiek Dūkšti vagių, tai nė vieną. A Dūkštas šytēk rozų apyvāgtas.“
Čia Močiutė dar pridėjo vertinimą, kad kai Pernavas valdė, tai „anas ignalinietys, bais gerai tvarkēs“. Tipo kad rūpėjo jam tas kraštas. Bet čia aš nuo bet kokių vertinimų ir jos sandūros su policija susilaikau.
Mes, kaip mylintys giminaičiai, iškart sustatėme Močiutei kameras, kurių judėjimą stebime uoliai.
Dabar Močiutė ligoninėje, ir kaskart, kai aplankau ir aptariam aktualijas, perklausia, ar jau perdaviau ŽINŪTĮ VAGIAM.
Kaip pasakytų ne vienas protingas psichologas ir medikas, nieko nėra svarbiau norint padėt sergančiajam nei vykdyt jo paties valią, tad – dėmesio – Močiutės žinutė vagims:
„JUM TAI MANĀ MEDALIAI NIEKĀ NERAIŠKIA. A MAN ANYS RAIŠKIA ISTORIJŲ. ISTORYJA YRA MANĀGYVENIMAS.
Jūs pavagēt manā istorijų.
Labai gaila, jaunimėli, jeigu jum nerūpi Lietuvos istoryja ir takiais būdais asidyrbat pynigus. Jauni jūs, jum gi maž sunku; ataikit be pirštinių, ataikit be kaukių, ataikit atvirais veidais. Pasdalysma viskuo, kų tūrim, sušelpsma savom pensijām, kad jau negalit patys prasmaitynt.“
Tokia Močiutės žinutė, kurią turiu patalpint FEISBUKAN, o tikrovės efektui sustiprinti pridedu prieš maždaug mėnesį, prieš ligoninę, darytos vaizdo medžiagos“, – rašė Živilė Kropaitė.
