Po „Tado Blindos“ premjeros pasigirdo atsiliepimų, kad „Raudoni vakarai“ – geriausia, kas yra šiame filme.
Na, taip nepasakyčiau, bet, žinoma, nuostabu jausti, kad žmonėms daina patiko. Tik pažiūrėjusi „Tadą Blindą“ supratau, ką prodiuseris turėjo mintyje, kai kalbino mane dėl šios dainos. Buvau sužavėta ir nustebinta, kaip gražiai ir įtikinamai ji susiliejo su filmu. Prieš šešerius metus kurdama „Raudonus vakarus“ net neįsivaizdavau, kaip daina gyvens išleista į pasaulį. Rodos, jai visai neblogai sekasi (šypsosi).
O susidaro įspūdis, kad ji specialiai sukurta filmui...
Tai vienintelė mano daina, kuri gimė... per lažybas. Mokydamasi dvyliktoje klasėje, pamačiau skelbimą, kad rengiamas konkursas moksleiviams rezistencijos sovietinio režimo metais tema. Labai retai dalyvaudavau panašiuose konkursuose, tačiau grįžusi namo apie jį papasakojau tėvams. Artėjant Kalėdoms sugalvojau artimiausiems draugams numegzti pirštines – iš viso devynias poras, tačiau tėtis tik nusijuokė: „Lažinamės – nespėsi!“ Žinoma, atsakiau: „Lažinamės – spėsiu!“ Sutarėme, kad tas, kuris pralaimės lažybas, kurs patriotinę dainą. Iš devynių porų numezgiau septynias... Tiesą sakant, man patinka lažybos, nes priverčia pasitempti ir ką nors doro nuveikti. Beje, vėliau likusias pirštines vis tiek numezgiau.
„Raudoni vakarai“ – pirmas tavo, kaip kūrėjos, žingsnelis?
Dainas rašau jau aštuonerius metus. Buvo šiokių tokių bandymų ir prieš tai, bet nepavadinčiau to dainomis. Su draugais paimdavome kokią nors populiarią melodiją ir sukurdavome tekstą apie mokyklą, mokytojus, vieni kitus. Pirmas rimtesnis bandymas turbūt buvo tada, kai gimė daina pagal mano pačios melodiją ir tekstą: tada, kai širdy kažkas suskaudo, kažin kas parūpo. Tuomet įvyko lūžis, ir net draugai, anksčiau mano dainų klausęsi su šypsena, ėmė klausytis rimtais veidais.
Atsirado manančių, jog „Raudonus vakarus“ sukūrei ne tu, – žmonėms sunkoka patikėti, kad aštuoniolikmetė gali parašyti tokią jautrią dainą apie partizanų kovas...
O man tokie įtarinėjimai atrodo juokingi. Pamenu vieno žmogaus komentarą: pasak jo, šį eilėraštį parašė Salomėja Nėris, ir jis puikiai žino, kuriame rinkinyje jį galima rasti. Labai norėčiau pamatyti tą rinkinį... Man iš tikrųjų šiandien yra dvidešimt ketveri, aš tikrai nesu žuvusio partizano žmona (yra teigiančių, jog tekstą sukūrė būtent tokia) ir aš tikrai sukūriau „Raudonus vakarus“... Smagu: yra manančių, jog daina – per gera, kad ją būtų galėjusi parašyti aštuoniolikmetė.
Tavo kūryba – lyriška, kartais – kiek minorinė. Dainos atspindi tave?
Esu girdėjusi, jog, sprendžiant iš mano kūrybos, nulipusi nuo scenos neturėčiau daug juoktis ir šypsotis, atvirkščiai – labiau tikėtina, kad esu užsidepresavusi mergina, kuri kartais pjaustosi venas (juokiasi). Muzika mano gyvenime užima tam tikrą nišą, į ją sudedu dalykus, kuriems vietos sdienybėje lieka mažiau. Tačiau kartais atrodo, kad kūryba labiau atspindi pamatinį ir stabilesnį mano vaizdą nei kasdienės buitinės reakcijos. Iš prigimties esu lyrikė.
Dar visai neseniai koncertais rūpinaisi pati, o štai dabar turi vadybininkus, koncertuoji su Marijonu Mikutavičiumi ir rengiesi pasirodymui Šv. Kotrynos bažnyčioje. Bardų pasaulėlyje pritrūkai erdvės?
Nežiūriu į tai kaip į atsitiktinumų seką, labiau – kaip į dovaną ir gyvenimo suteiktą šansą, kurį reikia griebti ir nepaleisti. Jei nuoširdžiai, prieš porą metų jau buvau pavargusi nuo tokio ne itin plataus dainuojamosios poezijos pasaulėlio, todėl nustojau koncertuoti, kartojau, kad geriau rimtai studijuosiu pasirinktą specialybę. Jau buvau pavargusi plėšytis tarp muzikos ir psichologijos, tačiau vieną semestrą išvažiavusi studijuoti į Švediją neištvėriau – ten surengiau nedidelį koncertą. Metus bandžiusi sau įrodyti, kad galiu nedainuoti, galiausiai turėjau pripažinti, jog tik apgaudinėju save ir man tikrai skauda širdį, kad nedainuoju.
Po metų pertraukos ir vėl pradėjau koncertuoti, o štai tada pagal „Raudonus vakarus“ Agnė Ditkovskytė ir Povilas Vanagas sušoko projekte „Ugnis ir ledas“ – tai buvo žinia, kurios, sau to neįvardydama, labai laukiau. Žinia, atskriejusi iš platesnio pasaulio, konkrečiai – iš Maskvos (šypsosi). Vėliau sulaukiau Povilo pasiūlymo dalyvauti „Liepsnojančio ledo“ programoje – taip po truputį viskas įsibėgėjo.
Ir duoną, be abejo, valgai vien iš muzikos?
Tikrai ne, nors gal ir būtų gardu. Kita vertus, muzika nėra vien hobis ar darbas, už kurį gauni pinigus ir dėl kurio turi teisę skųstis. Dabar man tai – vidinis šauksmas, paskui kurį stengiuosi eiti. Bandymas nesiklausyti jo man parodė, kad jei negali tylėti – geriau netylėti (juokiasi). Žinau viena: kūryba man nėra vienadienė užgaida: muzika gyvena manyje ir šalia manęs, nuo to niekur nepabėgsi.
O jei vieną dieną muzika taps pagrindine tavo veikla, kur keliaus per tiek metų išvargtas klinikinės psichologijos magistro diplomas?
Kur, kur? Į stalčių (kvatojasi)! O jei rimtai... Diplomas gulės manyje, mano galvoje, išsilavinime, požiūryje į gyvenimą, žiniose, vertybėse. Psichologiją rinkausi labai motyvuotai, ir tas pasirinkimas kilo ne tiek dėl didelio noro padėti, kiek dėl troškimo pažinti, suprasti žmones. Man patinka kapstytis po žmonių jausmus, išgyvenimus, santykius, nes žmonės – neišsemiami, neturi jokių ribų, aiškių priežasčių ir aiškių rezultatų. Tai negali būti neįdomu!
