Dabar turbūt tenka suktis tarp dviejų pasaulių, nes gimus vaikui tarsi susikuri naują ir mokaisi jame būti. Tik štai kartais, net jei įsivaizdavai, kad esi stipri ir protinga, tavo atsinešti įgūdžiai ten nepadeda...
Tiesa – nepadeda. Stebėdama savo aplinką, galiu pasakyti, kad vienos turi labai stiprų motinišką pradą ir tiesiog pražysta pagimdžiusios, o kitų tas pradas ne itin stiprus. Save priskirčiau prie antrųjų, bet ne dėl to, kad vaiko nelaukiau, – jis buvo planuotas, svajotas ir mylimas. Tik kad išties nemaniau, jog vaiką auginti – taip sudėtinga.
Prisimenu save pirmaisiais dukros, kurios atėjimas į šį pasaulį buvo komplikuotas, gyvenimo mėnesiais... Veronika gimė gerokai per anksti, nespėjau palankyti jokių kursų, neturėjau draugių su vaikais, nieko nenutuokiau apie naujagimius, o juo labiau apie neišnešiotukus, tad iš pradžių tikrai patyriau šoką. Ligoninėje su ja praleidome pusantro mėnesio – taigi jaučiausi, kaip baigusi dar vieną aukštąjį mokslą, nes teko labai daug ką išmokti. Kai pamatai dėl savo vaikų paromis išgyvenančių mamų ašaras, jų nerimą, kai pati patiri, ką reiškia tie nesibaigiantys mažo žmogučio tyrimai, supranti, kad visoms tai iškentusioms mamoms paminklą galima pastatyti.
Grįžus namo, aišku, jau buvo ramiau, bet patyrėme viską, ką tik tenka mamoms su kūdikiais patirti: ir dieglius, ir nemigą, ir dantų dygimo skausmus. Vakare dukra klykdavo kokias šešias valandas, tad dabar, kai ji jau linksma laksto, atrodo, net nebėra ką veikti.
Na štai, kaip lengvai viskas pasimiršta.
Turbūt. Bet jei kada galvosiu apie antrą vaiką, pirmiau reikės psichologiškai pasirengti... Sunkumai, aišku, trumpalaikiai, tačiau vaikas kardinaliai pakeičia gyvenimą ir jo planavimą. Anksčiau buvau pati sau karalienė – viską spręsdavau ir gyvenimą modeliuodavau taip, kaip norėdavau. Dabar išlekiu kelioms dienoms, palikusi mažąją Modestui arba tėvams, bet ne ilgiau. Netrukus ruošiuosi išvykti į Novosibirską: su maestro Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamu Novosibirsko simfoniniu orkestru dainuosiu koncerte „Simfoniniai tango“, nes tango muzika yra beveik mano hobis, – nebus streso, tik malonumas.
Bet juk turėsite grįžti į Eseną, kur labai sėkmingai dirbote viename geriausių Vokietijos operos teatrų?
Turėjau grįžti nuo rudens, bet teatro vadovai geranoriškai leido atvykti sausį. Jie žino, kad mano namai čia ir kad turiu mažą vaiką. Nežinau, kaip viskas klostysis, juk išvyksiu su dukra. Modestas irgi negali atsisakyti darbo, kurį jis myli ir už kurį jį vertina: jis daug važinėja po pasaulį, yra kviečiamas teatrų ir laukiamas juose. Jis rūpestingas vyras ir tėtis, nuostabus kulinaras, o visų geriausia, kad šeima jam labai svarbi. Nes yra tokių, kurie mato tik karjerą, o šeima – penkiasdešimtoje vietoje.
Baisiausia man – egoizmas, nes tai veikia aplinką, paliečia šalia esančius žmones. Šiandieniniame pasaulyje žmonės priversti labiau galvoti apie save, kovoti už save, kasdien ką nors įrodinėti, žvelgti į kitus įtariu žvilgsniu arba išvis pamiršti šalia esančius. Nors yra ir visai kitokių. Esu tikra, kad jei reikėtų, Modestas pasirinktų šeimą, bet jei kuriam nors iš mūsų teks aukotis, tai būsiu aš. Nes esu mama. Aišku, mėginsiu suderinti buvimą ja ir dainavimą – kontraktą visada galima nutraukti, bet būtų gaila. Tai juk nuolatinis darbas.
Visą Dovilės Štuikienės interviu su Ieva Prudnikovaite skaitykite naujausiame, liepos mėnesio žurnale „Laima“.
