„Vilnius City Opera“ „Fausto“ spektakliai gruodžio 5-9 dienomis bus paskutiniai Ievos Prudnikovaitės pasirodymai čia šį sezoną. Tačiau tai nereiškia, kad solistė savo karjerą pristabdys ar nutrauks.
Šveicarijoje itin plataus diapazono vaidmenų atlikėja tikrai neliks tik rūpestinga mama ir namų šeimininkė – ji puikiai moka derinti kelis svarbiausius vaidmenis ir gyvenime, ir teatre. Taigi, Sankt Galeno publika jau laukia talentingosios lietuvės darbų scenoje, kurie turėtų pasipilti vienas po kito.
– Šią vasarą jums teko dainuoti Karmen Vupertalyje (Vokietija). Kokia tai buvo patirtis? Ir koks pasirodė šis, Pinos Bausch šokio teatru pažymėtas, miestas?
– Patirtis, kaip ir visada dalyvaujant naujame operos pastatyme, – unikali. Gavau daug naudingų patarimų iš puikios dirigentės Julios Jones, sutikau daug smagių žmonių. Gal kiek nusivyliau pačia pastatymo koncepcija – tikėjausi kažko įdomesnio. Karmen charakteris gali būti lukštenamas labai įvairiai, o čia buvo tokia, sakyčiau, enciklopedinė versija. Mėgstu neįprastas, šokiruojančias interpretacijas, tad iš šio pastatymo Vokietijoje, kur labai gajus režisūrinis teatras, tikėjausi didesnės emocinės paletės. Tačiau žiūrovų bei kritikų reakcija, neslėpsiu, labai pamalonino. Pats Vupertalis – keistas miestas: lyg ir simpatiškas, lyg ir kažkuria prasme negyvas. Pinos Bausch šokio teatras apleistas, spektakliai rodomi tame pačiame operos teatre.
– Gyvenime atsirado ir kitų naujovių, – jūsų darbuose įsirašė Sankt Galeno opera, kurioje kursite abu su vyru. Kaip ten atsidūrėte? Kokius vaidmenis dainuosite?
– Sankt Galeno teatre esu dalyvavusi perklausose, dainavau Olgos partiją operoje „Eugenijus Oneginas“. Tad žinodami mane ir mano ryšius su dabartiniu Sankt Galeno operos ir filharmonijos vyriausiuoju dirigentu Modestu Pitrėnu, draugiškai pasiūlė bendradarbiauti (juokiasi). Šiame teatre dainuosiu Kaščejevną Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operoje „Nemirtingasis Kaščėjus“ bei Oktaviją Claudio Monteverdi operoje „Popėjos karūnavimas“.
– Operos solistams dažnai tenka keisti gyvenamąją vietą. Ar šį kartą priimti tokį sprendimą buvo sunku?
– Gyvename Vilniuje ir keliaujame. Kol vaikai maži – ir problemų mažiau. Tiesiog važiuojame visi kartu. Vyresnėlė jau pirmokė, todėl teko smarkiai pasukti galvą, kaip viską sudėlioti. Noriu, kad vaikai visad būtų kartu, o ir save ne vien kaip mamą realizuoti norisi... Be jokios abejonės, važiuosime visi, o Veroniką mokysime namuose. Emigruoti į Šveicariją kol kas nenorime.
– Kaip šiose kelionėse sekasi jūsų atžaloms?
– Manau, vaikams gera visur, kur yra jų tėvai.
– Sakoma, jog kiekvienas vaidmuo kuo nors ypatingas. Kokį prisimenate Zybelį ir kuo jis jus kas kartą pritraukia grįžti į „Fausto“ spektaklius?
– Zybelis visų pirma ypatingas tuo, kad jį kuriu VCO – su šiuo kolektyvu mus sieja labai šilti santykiai. Antra – tai vyriškas vaidmuo. Jau yra tekę vaidinti vyrus (Polinesą operoje „Ariodantė“, Gimnazistą – „Lulu“), ir visad jaučiu kažkokį nepaaiškinamą malonumą. Vyriškoms rolėms tinku ir dėl savo fizinio sudėjimo, o dėl charakterio savybių visada lengviau rasdavau bendrą kalbą su vyrais. Tiesa, kalbant apie vokalinę partiją, ji – šioks toks iššūkis, nes dažniausiai mano repertuare – dramatiškesni, žemesnės tesitūros vaidmenys.
– Ar sunku moteriai vaidinti vyrą? Turite kažkokių paslapčių, kaip toms rolėms ruošiatės?
– Man asmeniškai – labai įdomu. Turi kardinaliai persiorientuoti į visai kitokią fiziką, judesius, eiseną, žvilgsnį, netgi tuo metu mąstyti vyriškai. Tiesa, labai padeda kostiumas bei grimas – kai nėra prilipdytų blakstienų ar raukinukų, automatiškai kinta ir stotas.
– Šie „Fausto“ pasirodymai – vieni paskutiniųjų prieš uždarant Kongresų rūmus renovacijai. Esate iš muzikantų šeimos, o ir pati tokią sukūrėte, tad tikriausiai ir profesijoje, ir asmeniniame gyvenime netrūksta pokalbių kultūros temomis. Ko tikitės iš šios salės renovacijos ir kaip įsivaizduojate tolimesnį VCO gyvavimą?
– Kongresų rūmuose vykstantis kultūrinis gyvenimas yra absoliučiai neįtikėtinas. Tam nepritaikytose patalpose rodomus tokio aukšto meninio lygio koncertus bei spektaklius galima prilyginti stebuklui. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei VCO seniai įrodė, ką gali, ir būtų verti naujos tikros koncertų salės, su tinkamo dydžio scena bei žiūrovine dalimi. Kritikuoti kultūros sistemą – tarsi pjauti šaką, ant kurios sėdi, bet diplomatiškai teigti, kad viskas yra tvarkoje, būtų nesąžininga.
