Tokia yra naujausia grupės YVA narė Ieva Stasiulevičiūtė (21), kitų jos narių – Natalijos Zvonkės (27), Kristinos Ivanovos (22) ir Gintarės Valaitytės (25) – į mergaitišką būrelį priimta labai šiltai ir maloniai.
Norėdamos pasikeisti, moterys sugeba nuversti kalnus. Tik taip galima paaiškinti, kodėl grupė YVA pasipildė nauja nare. Natalija dievagojasi: tai tikrai ne „piarinis“ sprendimas, siekiant atgaivinti prigesusį populiarumą – anaiptol, grupė pastaruoju metu jaučiasi atsidūrusi „ant bangos“. Rodos, minusų, kuriuos atsineša į YVĄ ateinanti Ieva, – daugybė: su ja teks dalytis honorarus, publikos dėmesį, reikės iš naujo šlifuoti jau „susigrojusius“ charakterius. Be abejo, kils grėsmė, jog jauna, graži ir tvirto būdo mergina užgoš net pačią grupės lyderę. „Bet visa tai – niekis, – tvirtina visos keturios, savo klegesiu nustelbdamos kavinėje skambančią muziką. – Tik pokyčiai skatina gyvenimą judėti pirmyn.“
Pirmasis žingsnelis į didžiuosius „Yvos“ pokyčius – Gintarės sprendimas radikaliai pakeisti šukuoseną. Gintare, spėjai pasidžiaugti dėmesiu, kol jo neužgožė lyg iš dangaus bumbtelėjusi kita naujiena – kad į grupę ateina nauja narė?
Gintarė: Komentarų skaičius internete viršijo septynis šimtus – argi galiu skųstis dėmesio trūkumu? Jei kas nors mano, kad ryškiai nusidažyti mane privertė Natalija, – labai klysta. Pati troškau pasikeisti. Man tuoj 26–eri ir visuomet buvau tokia pati: ilgais sruogelėmis šviesintais plaukais. Kiek galima?.. O tada merginos pasiūlė raudoną spalvą.
Natalija: Pati tokios norėčiau, deja, mano plaukai per silpni. Su šia spalva Gintarė atsiskleidė. Džiugina tai, kad dabar visos esame skirtingos, kad pabėgome nuo stereotipinio merginų grupių įvaizdžio: vienodos krūtinės, vienodos šukuosenos, vienodi drabužiai...
Idėja tokia ir buvo – tapti skirtingoms išoriškai?
Ieva: Taip, nes Lietuvoje jau pakanka vienodų merginų grupių. Oi, man reikia tvardytis...
Nagi, pakalbėkime apie šitą merginą, kuri nesitvardo. Kada su ja susipažinote?
Natalija: Pernai, kai vyko „Puikiojo šou“ vasaros turas: mes koncertavome, o Ieva buvo viena iš koncertų vedėjų. Susidraugavome, ji pas mus Klaipėdoje gyveno, kieme kartu degindavomės ant žolės...
Ieva: Žodžiu, prilipau prie jų kaip šlapias lapas.
Natalija: Prieš pusantro mėnesio visos keturios važiavome į koncertą Palangoje ir užsukome į „McDonald’s“. Atsisukau imti piniginės, pažvelgiau į Ievą... Ir man galvoje tarsi nušvito: „Užlipk šį vakarą su mumis į sceną!“
Ieva: Tai buvo ne prašymas, o įsakymas! Ji net nelaukė atsakymo, griebė telefoną ir ėmė skambinti: „Reikia triko, batų...“ Supratau, kad neturiu kito pasirinkimo. Bet per daug nesipriešinau.
Natalija: Ieva niekada nerepetavo mūsų dainų ir šokių. Bet, pasirodo, žodžius jau seniai mokėjo! O kad charakteriai sutaps – jau matėme...
Vieną kartą jau apsvilote – kai į grupę buvote priėmusios Godą Sabutytę, vėliau ji pabėgo į „69 danguje“.
Natalija: Nevadinu to nusvilimu! Tai buvo gera patirtis, kuri mane labai užgrūdino.
Tačiau keturios merginos su skirtingais charakteriais ir įnoriais, sutik, yra nemažai...
Natalija: Tiesa. Bet mes esame fenomenas – palyginti su tuo, kas dedasi kitose grupėse, neįprastai gerai sutariame. „Yvoje“ nėra pavydo, konkurencijos ir apkalbėjimo už akių.
Ieva: Iki šiol nebuvau mačiusi tokių santykių tarp merginų. Jos džiaugiasi viena dėl kitos, giria... Man buvo taip keista! Anksčiau maniau, jog bendrą kalbą lengvai randu tik vyrų kompanijoje, o čia – puiki išimtis. Per pirmąjį mūsų koncertą buvau surinkta iš liekanų, kaip „puzlė“: viena mergina davė triko, kita – pėdkelnes... Bateliai buvo per dideli: vidun prikišome kojinių, bet vis tiek smuko, todėl priveržiau juos prie pėdų plaukų gumelėmis. Tai buvo tikra avantiūra, bet mane taip vežė! Šokių judesius kažkaip atkartojau: turiu išlavintą periferinį regėjimą, o dėl dainų žodžių nekilo jokių problemų.
Kristina: Man kažkada irgi teko ateiti į grupę ekspromtu: vieną vakarą Natalija pasakė, kad teks pakeisti išeinančią merginą, o koncertas – jau kitą dieną. Ir ne bet koks – kalėdinis TV3 filmavimas! Mano pirmieji žodžiai buvo: „Juokauji? Juk man rytoj – į mokyklą...“ Per naktį teko išmokti šokį ir persiūti drabužius.
Gintarė: O pirmasis mano koncertas su „Yva“ vyko „Siemens“ arenoje. Užlipau, apstulbau išvydusi didžiulę minią, bato kulniukas įlindo į kaspiną...
Ieva: Vadinasi, mano pirmasis kartas dar visai neblogas.
Natalija: Tarp kitko, ši mergina neblogai dainuoja.
Ieva: Žinote, kas mane padrąsino dainuoti? Kitų grupių potencialai: pamačiau, kad aš toli gražu ne blogiausia... Muzikinio išsilavinimo neturiu, bet dainuoju kasdien. Draugė sykį net pajuokavo: „Linkiu susirasti vaikiną, kurio automobilio aparatūros tu neperrėktum!“
Bet mes esame fenomenas – palyginti su tuo, kas dedasi kitose grupėse, neįprastai gerai sutariame. „Yvoje“ nėra pavydo, konkurencijos ir apkalbėjimo už akių.
Natalija: Jau daugiau nei treji metai „Yva“ nelipa į sceną su fonograma. Pagrindinis vokalas esu aš, kitos merginos – pritariančios, bet dainuojame visos. Gintarės balsas gražus – šnabždantis, seksualus. O sesuo su manimi yra dalyvavusi „Dainų dainelėje“, dainuoti ją mokė Kristina Jatautaitė, dabar gražiai „ima“ antrą balsą.
Kristina: Mudviejų balsai labai dera: Zvonkus mano balsą vadina tokiu, kokį Natalija turėjo karjeros pradžioje. Viską galima išlavinti, svarbiausia – turėti duomenis ir klausą. O išgirdusi Ievą iškart pasakiau, kad ši mergaitė turėtų kur nors dainuoti.
Ieva: Jums labai pasisekė – manęs norėjo ne viena grupė (juokiasi).
Natalija: O kaip puiku scenoje būti keturioms! Ieva nuostabiai bendrauja su žiūrovais. Aš moku valdyti situaciją, stengiuosi nepalikti ribos tarp scenos ir publikos, bet netgi man yra ko iš jos pasimokyti.
Ji tau gali būti labai rimta konkurentė.
Natalija: Ir valio! Būtų super. Kodėl tik vienas žmogus turi būti lyderis?
Ieva: Tuomet grupė pasivadins ne YVA, o IEVA! Juokauju... Kai neseniai švenčiau gimtadienį, jos mane pasveikino ir labai gražiai pasakė: „Tu gavai dovanų grupę!“
Viena yra kartkartėmis pakvailioti, visai kas kita – priimti į grupę naują narę. Kaip buvo apsispręsta „oficialiai“?
Natalija: Ieva vis puse lūpų užsimindavo: „Labai norėčiau...“ Atėjo laikas susėsti ir rimtai pasikalbėti. Visos puikiai suvokėme, kad finansus nuo šiol teks dalyti ne į tris, o į keturias dalis. Bet mums žiauriai norėjosi pokyčių.
Ar tikrai Ievą pasikvietėte ne dėl to, kad pajutote, jog „Yvos“ populiarumas šiek tiek krinta?
Natalija: Mes jaučiame pakilimą! Be abejo, populiarumas visada „banguoja“, bet dabar yra sėkmingas metas. Koncertų tikrai daug: štai vakar, ketvirtadienį, turėjome du, namo grįžome šeštą ryto...
Ieva: Štai ko joms trūko – vairuotojos!
Natalija: Svarbiausia – degti kokia nors idėja. Stovėdamas vietoje miršti, o judėjimas įkvepia gyventi.
Ieva, papasakok apie save.
Ieva: Aš kilusi iš Kauno. Kūno kultūros akademijoje studijuoju turizmo ir sporto vadybą, o Mykolo Romerio universitete – psichologiją. Nuo trylikos metų lankiau sportinę aerobiką. Atėjau į aerobikos salę, vaizdžiai tariant, tiesiai nuo močiutės kotletais apkrauto stalo: trenerė mane vadino šleivakoje, bet po dviejų mėnesių jau išstūmė į konkurso aikštelę. Turiu Lietuvos čempionės taurę. Iki šiol labai mėgstu sportą, todėl ir sporto vadybos studijos man įdomios. Psichologijos – dar įdomesnės...
Natalija: Ji mokosi ne dėl diplomo – labai stropiai lanko paskaitas, iš seminarų gauna geriausius balus.
Ieva: Man tai patinka. Mokykloje nebuvau gera mokinė, o dabar subrendau ir jaučiu pažinimo džiaugsmą. Malonu iš dėstytojų išgirsti: „Siūlau paploti! Tokio gero darbo dar nė vienas nebuvo parašęs.“ Viliuosi, kad koncertai netrukdys: Gintarė sėkmingai studijas baigė ir Kristina šiemet kuo puikiausiai baigia.
Prieš keletą metų buvai „Olialia“ mergaitė. Kaip ja tapai?
Ieva: Priežastis banali: trūko veiklos. „Olialia“ tuomet buvo neseniai atsiradęs grožio etalonas – pamaniau, kad atrodau tikrai ne prasčiau, ir nuvažiavau į atranką. Tada buvau blondinė ilgais „plastmasiniais“ plaukais. Atrankoje puikiai sekėsi, man iškart paskyrė fotosesiją. „Fotografuosime erotiniam kalendoriui“, – įspėjo rengėjai. „Taip, – atšoviau, – aš žinau, kur einu.“ „O kaip į tai reaguoja tavo tėvai?“ – „Jie nežino...“ Nemėgstu girtis neperšokusi griovio. Bet tą griovį peršokau, tapau „Olialia“ mergaite. Tėvai neprieštaravo – jie ne iš tų, kurie suplanuoja vaikų gyvenimą dvidešimt metų į priekį: dirbsi tą, tekėsi už to, turėsi tiek vaikų... Jau seniai esu savarankiška, o tėvai žino, kad mano sprendimų nepakeis. Įsisukau į „Olialia“ veiklą, buvau išrinkta liepos mėnesio mergaite, tada pakvietė vesti kalėdinės televizijos laidos. „Palaukite, pagalvosiu“, – pasakiau rimtu balsu, o slapčia jau šokinėjau iš džiaugsmo.
Kaip manai, kodėl būtent tu?
Ieva: Prodiuseriai pasakė: „Pasirinkome tave, nes labai išsiskiri iš kitų.“ Neturiu nieko prieš „Olialia“ projektą – būtent dėl jo šiandien esu čia ir tikrai nematau to kaip juodos dėmės savo biografijoje. Po kalėdinės laidos buvo dar keletas, pusantrų metų dirbau „Puikiajame šou“. Paskui – laida „Dzin“, vėl kitokia patirtis. O dabar esu vedėjo asistentė loterijoje „Taip arba ne“.
Ar iš tiesų šį darbą gavai dėl to, kad esi Vytauto Šapranausko draugė?
Ieva: O jūs esate iš tų žmonių, kurie mano, kad TV3 priklauso Vytautui Šapranauskui?
Natalija: galiu pasakyti: aš buvau jauna ir kvaila. Viešumo traukinys įsivažiavo ir dabar jau nebesustoja, nors stengiuosi jį stabdyti.
Manau, kad šiokią tokią balso teisę jis tikrai turi.
Ieva: Ir manote, jog tą balso teisę jis naudoja už mane? Tuomet turiu jus giliai nuvilti.
Vadinasi, dirbi ten tik todėl, kad esi puiki vedėja, gerai atrodai ekrane ir turi darbo patirties?
Ieva: Prašau tęsti... Aš nesu tokia ribota!
Kodėl iš blondinės tapai šatene?
Kristina: Bėgo nuo blondinių – pataikė į „Yvą“ (juokiasi).
Ieva: Daugelis mano, kad bėgau nuo „Olialia“ įvaizdžio, bet tikrai ne. Viena svarbiausių priežasčių, kodėl mano plaukai patamsėjo, – buvau juos labai sugadinusi tais „plastmasiniais“, prisiūtais. Kai kirpėjas juos nuėmė, tikrieji plaukai tiesiog krito kuokštais... O šiandien buvau kirpykloje, ir Kęstas Rimdžius pasakė: „Dabar tavo plaukai tiesiog tobuli.“ Jie visiškai ataugo. Tamsi spalva suteikia apimties, jie atrodo sveikai. Ilgi plaukai man vis dar yra gražiausias moters papuošalas, bet supratau, kad jie – ne mano nosiai. Geriau žvirblis rankoj nei briedis girioj...
Kaip reaguoji į apkalbas, kurios prie tavęs limpa?
Ieva: Kiek žmonių, tiek nuomonių... Gandų aplink sklando daug, bet neįsileidžiu jų į savo gyvenimą – kam jie man?
Jie tavęs nejaudina, nepriverčia verkti į pagalvę?
Ieva: Gyvenime yra ir svarbesnių dalykų. Man maloniau rūpintis, ką šį vakarą gaminsiu vakarienei, o ne ką apie mane kažkas galvoja. Juk aš su tuo „kažkuo“ negyvenu. Kuo puikiausiai galiu apsiriboti dabartine mergaitiška kompanija: neneigsiu, vyriška draugija man maloni, bet ir mergaičių kartais reikia...
O ką Šapranauskas mano apie tavo mergaitišką kompaniją?
Ieva: Juk turite jo telefono numerį – paskambinkite ir paklauskite. Aš nesu jo atstovė spaudai.
Ar jis mėgsta grupę „Yva“?
Ieva: Negaliu atsakyti už kitus žmones.
Tada pasakyk: ką manai apie pramogų pasaulį, kurį jau spėjai pažinti?
Ieva: Jis spalvingesnis ir įvairesnis nei kiti. Ar ten geriau mokama?.. Žiūrint, su kuo lyginsi: jei su parduotuvės kasininke – tada taip, bet bankininkui, atsakingam už devyniolika filialų Europos šalyse, mano uždarbis gali pasirodyti juokingas. Labai nemėgstu to spygavimo, bučiavimosi ir kikenimo, kai susitinka pramogų pasaulio žvaigždutės. Atsimenu pirmąjį įspūdį apie „Yvą“: į sceną užlipo tokios katytės, porcelianinės lėlės, lūpytės papūstos, blakstienos kelia skersvėjį... Bet vos jos nulipo nuo scenos – apsiavė kroksus, tapo paprastos merginos ir labai greitai priėmė mane į savo būrelį. Gyvenime jos visiškai skirtingos nei scenoje, ir man tai labai patiko.
Ar pramogų pasaulis gadina asmeninį gyvenimą?
Ieva: Dabar asmeninis mano gyvenimas yra grupė „Yva“.
Kristina: Natalija yra pardavusi asmeninį gyvenimą, atidavusi labai daug savęs, o dabar gailisi. Mes su Gintare nudegėme, tad dabar saugomės.
Natalija: Galiu pasakyti: aš buvau jauna ir kvaila. Viešumo traukinys įsivažiavo ir dabar jau nebesustoja, nors stengiuosi jį stabdyti. Atvirai kalbėti sutinku tik tada, kai iš to turiu naudos, ir nebūtinai – materialios. Žinotum, kiek kartų manęs jau prašė apsinuoginti!.. Bet esu įsitikinusi, kad turi vykti mainai, o ne „žaidimas į vienus vartus“. Štai dar vienas absurdas: mane jau maždaug metus atakuoja su pasiūlymu rašyti apie mane knygą. Nenorėjau to daryti net už aštuoniolika tūkstančių litų. Ir žinai, kas nutiko?.. Neseniai paskambino žurnalistė ir sako: „Mūsų leidykla vis dėlto nusprendė išleisti knygą apie tave. Jei nori, duosime tau penkis tūkstančius, jei ne – leisime be tavęs.“ Ir ką daryti? Eiti į teismą su ieškiniu? Tai darydama tik nemokamai reklamuočiau knygą, kurioje bus prirašyta nesąmonių ir už kurią negausiu nė cento... Štai tau ir kita pramogų pasaulio pusė.
Kristina: Žymaus žmogaus dabar įprasta klausti: vardas, pavardė, gimimo metai ir su kuo tu miegi.
Ieva: Netiesa. „Su kuo tu miegi“ klausiama pirmiau nei vardo ir pavardės... Suprantu, kad ir aš to neišvengsiu. Bet nesu iš tų, kurie leidžia viešai skalbti savo marškinius. Nenoriu pasakoti, su kuo aš miegu, – turiu savo įsitikinimų. Žinau, kad nuo šiol man visi tą klausimą užduos, bet mano pozicija nesikeis.
Natalija: Mes nenorime populiarumo siekti per lovą.
Vadinasi, „Yva“ nebedainuoja papais?
Natalija: Tikrai ne. Nors daugelis vis dar taip mano... Ech, ką turime, tą turime – mums bent jau nereikia didintis krūtų ir atrodyti kaip klonams!
Ieva: Mes turime įvairių dydžių krūtinių! Prašau šią frazę paryškinti...
