Tačiau nė patys dorai nesuprato, kurią akimirką vietoj draugystės užgimė jausmai. „Mes net nesistengėme vienas kitam patikti. Tiesiog susitikdavome ir draugiškai leisdavome laiką kartu. Man atrodo, šiurpuliukai nuėjo, kai prieš Ievos gimtadienį išvažiavome kartu į Palangą“, – prisimena Simas.
Paprastai romantiški būna tik pirmi draugystės mėnesiai, bet jiedviem vis dar patinka vienam kitą maloniai stebinti, dovanoti galbūt ne daiktus, o naujus patyrimus. „Ieva, renkis, važiuojam“, – sugalvoja staigmeną – masažą dviem ar pasijodinėjimą žirgais. Arba pasitinka ryte virtuvėje su puodeliu kavos ir bilietais į Italiją. „Meilė suteikia sparnus, mylimą žmogų norisi džiuginti. Aš ne žodžiais Ievai meilę įrodau, o veiksmais ir poelgiais. Per šituos draugystės mėnesius aiškiai suvokiau, kaip man pasisekė, kad sutikau ją“, – tikina Simas ir priduria, kad jiems susitikus ypač pasikeitė jo gyvenimas. Pastaruosius septynerius metus jis ištisai keliavo. Dabar daug kas kitaip. „Turbūt į jo gyvenimą įnešiau daugiau aiškumo, jis į manąjį – laisvės“, – svarsto Ieva.
„Jaučiu tiek dėmesio ir rūpesčio. Man patinka, kad tarp mūsų daug pagarbos ir švelnumo. Simas – labai rūpestingas vyras“, – gražių žodžių draugui negaili Ieva. Tiesa, jiedu išmoko naudingą gyvenimo pamoką – nereikia lyginti praeities su dabartimi, dabartinių jausmų bei poelgių vertinti atsižvelgiant į senuosius. Svarbu tai, kas yra čia ir dabar.
Kol kas pora tolimų planų nekuria. „Draugystė – labai graži, smagi santykių dalis. Tad pagyvenkime kelionėmis, meile ir vienas kitu.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“.
