Ieva Krivickaitė, pati susidurianti su įvairiais negalavimais, išgarsėjo, kai dar būdama paauglė įsitraukė į labdaringas veiklas. Ji pati rūpinosi, kad mažieji ligoniukai sulauktų paramos.
Dėl cukrinio diabeto komplikacijų Ievai susilpnėjo regėjimas. Prieš metus aktyvi mergina įsigijo šunį-vedlį Fėją. Tuomet skelbta, kad tai yra vienintelis Lietuvoje šuo-vedlys.
Šis šunelis lydi Ievą visur. Neseniai ji lankėsi prie jūros, tačiau grįžtant į miestą, kaip papasakojo savo instagramo paskyroje, viešajame transporte laukė nemalonumas.
„Man kaskart labai liūdna dalintis sunkiąja šuns vedlio/žmogaus su negalia kasdienybės dalimi, tačiau visus kartinus pasidalinus viešai, situacija ėmė ir labai greit išsisprendė. Gaila, kad kai kuriais atvejais žmogiškai kalbėtis su žmonėmis yra tiesiog neįmanoma ir dar labiau gaila, kad dėl tokių žmonių neįgalieji ir lieka įkalinti savo namuose, nes panašių situacijų tiesiog negali pakelti.
Viešnagės Klaipėdoje metu, pabuvusi prie jūros, norėjau viešuoju transportu grįžti centran. Esu nekart važiavusi autobusu įvairiuose Lietuvos miestuose. Įlipau Melnragėje esančioje stotelėje į 6 autobusą, kartu įlipo dar būrys žmonių. Man dar nespėjus prie kojų paguldyti šuns, vairuotojas ėmė rusiškai šaukti ir vyti mane lauk, nes su šunimis į autobusą negalima. Rusiškai aš nesuprantu ir negaliu paaiškinti situacijos, todėl bandžiau lietuviškai tai padaryti, rodydama, kad šuo yra vedlys, kad jis pažymėtas, kad turi specialias petnešas, kad turime važiuoti autobusu, nes juo čia ir atvažiavome.
Vairuotojas toliau rusiškai varė mane lauk, visi žmonės tą darė iš paskos, nes autobusas dėl manęs ir Fėjos jau 10 minučių stovi ir nevažiuoja, girdėjau tokių replikų kaip kad „ji ne tik rusiškai, bet ir lietuviškai nesupranta“, „jei vedlys, tai lai ir veda tave lauk“, „jis vedlys, tai ir vaikščiokit, o ne važinėkit“, „susimokėsi policijai baudą“ ir panašiai. Galų gale vairuotojas paskambino tikriausiai „viešosios tvarkos darbuotojai“, nepristatęs, su kuo kalbėsiu, davė man telefoną. Telefonu lietuviškai kalbančiai moteriai pasakiau, kad esu autobuse ir iš čia neisiu, nes turiu įstatymišką leidimą būti visose viešose vietose su šunimi. Tada ji pasakė, kad iškvies policiją, kad pareigūnai padėtų išsiaiškinti situaciją. Pritariau policijos kvietimui, bet apie tai išgirdęs vairuotojas ėmė važiuoti ir galų gale lauk mūsų neišvarė.
Visa situacija buvo nemaloni, žeminanti, pažeidžianti žmogaus teises ir peržengianti mano ribas. Aplink esantys vyresnio amžiaus žmonės mus varė lauk kartu su vairuotoju, o jaunesnių arba nebuvom, arba jie nesikišo. Nuvažiavusi ten, kur man reikėjo, verkiau iš beviltiškumo – negi tikrai vienas ramus, gražiai prie kojų gulintis šuo, puikiai atliekantis savo darbą, gali kelti tiek agresijos ir pasipiktinimo kituose. Vis nustembu iš naujo ir vis patikiu, kad gal ilgainiui gebėsime matyti plačiau“, – rašė I.Krivickaitė.
Istorija dalijasi žinomi žmonės
Šis Ievos pasakojimas netruko išplisti socialinėje erdvėje. Ja ėmė dalintis ir žinomi žmonės.
„Kaip pikta, liūdna ir kaip neturėtų taip būti!“ – stebėjosi dainininkė Monika Liu.
„Niekada nebijokim pastovėti vieni už kitus! Kad tokių situacijų nebūtų. Ieva, ačiū, kad daliniesi“, – I.Krivickaitę drąsino drabužių prekės ženklo „Nunu“ kūrėja Simona Nainė.
„Ojej, negi autobuse nebuvo ŽMONIŲ? Labai didelė gėda už neveikiančias širdis... Ieva Krivickaite, ačiū, kad turi jėgų per ašaras dalintis tokiomis istorijomis, tegul jos niekad niekam nebenutinka“, – vylėsi žurnalistė, rašytoja Jurga Baltrukonytė.
„Kada mes pagaliau tapsime tikrais žmonėmis? Kada nebijosime užstoti silpnesnį, net jei minia rėks, pasiruošusi jį sudraskyti?
Nesuprantu, iš kur dar tiek tamsos mumyse“, – apgailestavo menininkas Algis Kriščiūnas.
„Pasidalinkit, prašau, kad kitąkart būtumėt tas, kuris užstoja ir palaiko. Nes jau skaityt sunku, ką kalbėt apie buvimą Ievos vietoje“, – dalintis I.Krivickaitės istorija kvietė žurnalistė, rašytoja Rimantė Kulvinskytė.
Peržiūrėjo kameros įrašus ir pateikė paaiškinimą
„Klaipėdos keleivinio transporto“ direktoriaus pavaduotojas Andrius Samuilovas teigė, kad jam ši situacija žinoma. Pradėtas tyrimas. Įvertinti situaciją bus galima objektyviai – autobuse yra įrengtos kameros. Paklaustas, ar Klaipėdos autobusuose yra įdarbinta vairuotojų iš trečiųjų šalių, kurie negeba kalbėti lietuviškai, jis pažymėjo, kad pavežėjimo paslaugas teikia atskiros įmonės.
Taip pat A.Samuilovas pabrėžė, kad šunims vedliams taisyklės numato išimtis – jie gali keliauti autobusais ir lydėti negalią turintį asmenį.
„Pajūrio autobusų“, aptarnaujančių maršrutą nuo Melnragės, vadovas Leonas Šiaulys teigė, kad visa ši istorija yra nesusipratimas.
„Mergaitė įlipo į autobusą per galines duris su šuniu ir atsisėdo. Tuo metu keleiviai ėmė piktintis, kad autobuse yra šuo. Liepė vairuotojui aiškintis. Jis nuėjo pakalbėti su keleive, priminė, kad šunys negali būti vežami autobusu. Ji atsisakė išlipti. Jis paskambino į įmonę. Liepta išsiaiškinti. Problemos nebūtų buvę, jei ji būtų parodžiusi pažymėjimą šuns. Kodėl ji išsyk to nepadarė – neaišku. Vairuotojas yra gruzinas, jau vyresnio amžiaus. Lietuviškai supranta, tik sunkiau kalba. Malonus žmogus. Mes atsisukom kameros vaizdus. Matome, kad viskas truko apie 3,5 minutės. Jei ji būtų išsyk parodžiusi pažymėjimą – nieko nebūtų buvę“, – kalbėjo l.Šiaulys.
Anot jo, ši visa istorija – gera pamoka. Apie šunis – vedlius bus kalbama ir su kitais vairuotojais.
„Jau spėjome išsiaiškinti, kad Lietuvoje tokių yra penki“, – pridūrė.
