Itin atviras, įkvepiantis ir nuoširdus 15min interviu su L.Tamulyte-Stonče – apie tai, ką visus tuos metus teko iškęsti, ir pagaliau ant rankų laikomą Emiliją. Interviu, kuris paskatins tikėti stebuklais.
– Laima, praėjus dviem savaitėms nuo gimdymo jau suvokiate, kas įvyko, o gal viskas dar atrodo kaip sapnas?
– Pirmomis dienomis buvo baimės jausmas – neduok Dieve, kad tikrai sapnas, ir tu iš jo atsibusi. O dabar jau realiai supranti. Čia ne tas variantas, kai paprašai, kad kas paskolintų suknelę.
Suvoki, kad šiuo atveju niekas neskolinta ir kad tai ne šuniukas, ne kačiukas, o dovanėlė visam gyvenimui. Tas mažas kūdikiukas, kuris išreikalauja visos dozės meilės jei ne plačia šypsena, tai garsiu šauksmu.
– Kaip sekasi priprasti prie naujo gyvenimo etapo?
– Kartais miegi, kartais ne, bet šiaip viskas atrodo neblogai. Aišku, kol nesuradome ritmo, pradžia tikrai nėra lengva, nes juk viskas absoliučiai nauja.
Bet stengiamės su vyru vienas kitą palaikyti, pasidaliname darbais ir kol kas susitvarkome. O ir draugės užtikrino, kad jeigu ką, galiu skambinti ir naktį. Labai smagu, kad yra budintis telefonas ir netrūksta pasišovusių pagelbėti.
– Minėjote, kad su vyru pasidalijate darbais. Kaip tai atrodo?
– Kiekviena diena natūraliai. Kol kas grafiko dar nesusidarėm – nesakom „tu kelkis tada, aš tada“ (juokiasi).
Tik jis sako: „Tu turi stebuklingą fabriką, kurio aš neturiu, tai galiu nebent nueiti, kažką atnešti, nuvažiuoti į parduotuvę, namus sutvarkyti, arbatos ar sumuštinį padaryti, bet su fabriku reikalai man stoja.“ Todėl aš jau suprantu, kad ta pieninė, turima mamų, yra labai svarbus dalykas ir kai kuriuos dalykus gali pasidalinti, o kai kurių ne.
– Dukrą pavadinote Emilija. Kodėl?
– Buvome beveik 100 procentų tikri, kad ji bus Emilija, nes tas vardas tiesiog mus persekiojo nuo pirmos minutės, kai sužinojome, kad laukiamės.
Man gražiai skambėjo – pagalvojau, kad Emiliukas-myliukas, nes vaikas gimęs iš didelės meilės. Jei kada kokioje Amerikoje gyvens, bus Emily – lengva ištarti, nereikės laužyti liežuvio. Ir jokių negražių trumpinių, pravardžių iš šio vardo neišeina, tai man labai tiko, patiko, prilipo. Kaip ir vyrui.
Dar juokiamės – mūsų su Gediminu inicialai yra L ir G, tai sakom LG. O kadangi dabar prisidėjo E, bus LG Electronics (juokiasi).
– Dukroje matote daugiau savęs ar Gedimino?
– Žinokite, čia yra pavydo scenos, nes visi aplinkiniai tiesiog kategoriškai teigia, kad ji yra tėčio vaikas. Sakė – mažas gulintis Gediminas, šypsena ir lūpos grynai tėčio, o dar ir knarkimas. Tai man mažai kas liko – duobutės skruostuose ir kai jaučiu, kad vaikui kartais būna šaltos rankos. Tada sakau – būsi ir tu kaip mama šaltomis rankomis ir plačia šypsena.
Bet svarbiausia, kad nebūtų panaši į kaimyną, nes tada, sako, jau nesmagu (juokiasi).
– Dabar galima ir pajuokauti, bet jūsų kelias iki tapimo mama nebuvo lengvas, ši žinia daugelį nustebino. Ar tai, kas įvyko, vadinate stebuklu?
– Vieni iš to padarė kriminalą, kiti stebuklą, bet man asmeniškai tai yra kažkas neįtikėtino. Jeigu perskaityčiau kažkieno kito istoriją, tikrai sakyčiau, kad tai kaip koks nors scenarijus iš kino filmo.
Kai dabar, po šios savo žinios, gavau begalę žinučių iš moterų, kurios 15, 17 ar 20 metų, kaip mes, laukė pirmagimio, supratau, kad kasdienybėje tų stebuklų turime, tik jų nebepastebime. Pro visus tuos dalykus praeiname kaip savaime suprantamus, nors man tai buvo protu nesuvokiama iš pat pradžių, kai sužinojau, kad galų gale po šitiekos metų, po šitiekos bandymų vis dėlto turėsim. Ir dabar, kai jau turiu, dar kartą reikėjo įsitikinti.
Galvoju, Dieve mano, kaip smagu, koks tai kiekvienam žmogui džiaugsmas. Turėti vaikų, manau, yra kiekvienos moters pilnatvė, visiškas išsipildymas, kada junti tiek sumišusių jausmų – laimę, džiaugsmą, baimę, išgyveni skausmus. Bet tas skausmas dingsta užgožtas neįtikėtino noro rūpintis, glausti prie savęs. Nežinau, ar yra kažkas stipriau už jausmą, kai tampi mama.
Ir tas hormonų šėlsmas yra neįtikėtinas – nesupranti, kodėl juokiesi, kodėl taip staigiai verki. Atrodytų, suaugęs žmogus, turi reaguoti adekvačiai. Bet ne, adekvatumas greitai dingsta. Net atėjus seselei paimti kraujo iš kulniuko supranti, kad vis dėlto tu atsistojus kampe raudoji labiau negu tavo mažas stebuklėlis, gulintis lovoje. Nes jam tik tas vienas bakstelėjimas buvo skaudus, o paskui tai pamiršo, bet mamai pirmąkart žiūrėti į tą procedūrą – kažkas baisaus.
– Kad turite hormonų pusiausvyros sutrikimą, dėl kurio gali kilti problemų bandant pastoti, žinojote jau seniai, bet ar visus tuos metus viltis, kad vieną kartą vis dėlto pavyks, ruseno? O gal paskutiniais metais buvote susitaikę, kad jau viskas?
– Tai buvo ne tiek susitaikymas, kiek nuovargis nuo klausimų. Visą laiką nuolatinės aplinkinių užuominos kaip koks priekaištas – kaip, ar jau, ar bandysi dar. Kiekvienas toks pokalbis mušdavo iš vėžių.
Matai draugus, kurie susilaukė pradžiai pirmo, o paskui, žiūrėk, ir antro, ir trečio vaikučio, ir tuomet jie klausia – ko jūs laukiat? Laukiam tai laukiam, bet kad neišeina, ir tas suvokimas, jog neišeina, visą laiką būdavo skausmingas.
Todėl paskutiniais metais stengdavomės bendrauti su poromis, kurios vaikų neturi, su tomis, kurios dėl vienos ar kitos priežasties jų turėti negali.
– Kūdikio bandėte susilaukti bene 20 metų. Kas jums padėjo ištverti šį psichologiškai sunkų etapą? Ypač, kai dar tie klausimai iš šono.
– Sakoma, ugnį reikia gesinti ugnimi, tai aš manau, kad vieną nelaimę gesina kita, didesnė nelaimė. Labai dažnai desperatiškas bandymas susilaukti vaikų į šeimą įneša labai daug įtampos – tada prasideda nebūti kaltinimai vienas kitam, kad galbūt per mažai stengiesi, galbūt vis dėlto nenori, psichologinis fonas pasidaro nelabai geras.
Ir kada pajutome, kad įtampa yra tikrai nežmonišką, atsirado įvairiausių bėdų šeimoje – kažkam išlindo didelės ligos, turėjome įvairiausių, netikėtų netekčių. Tuomet, besirūpindami kitais, kažkaip pamiršome save. Tas iš vienos pusės gal ir gelbėjo, nes tada supranti, kad šalia yra žmonių, kurie nelaimingesni arba jiems reikia daugiau pagalbos negu tau pačiam.
Skųstis ir prašyti pagalbos išmokstame ne visi ir tai ne kiekvieno būdui. Mes būdavome labiau pasikalbantys tarpusavyje, nelabai bėgdavome kažkam sakyti. Aišku, artimiausi draugai žinodavo ir būdavo tokie faini ir supratingi, kad stengdavosi apie tai nekalbėti. Ačiū jiems už tai, o dabar jie už mus džiaugiasi labiausiai iš visų.
– Tačiau krizių šeimoje vis dėlto neišvengėte?
– Nekalbadienių, įsivaizdavimų, kad galiu rodyti principus, kad jei ką, tu turėtum atsiprašyti, o aš pirmas niekada neatsiprašysiu, pas mus nebūdavo. Mes gal greit įsiplieskiantys, bet negalintys vienas be kito. Kai jau matydavome, kad yra visiškai negerai, kur nors važiuodavome, keliaudavome, nes kada esi dviese, o aplinkui ne įprasta namų atmosfera, gauni naujų įspūdžių ir gali ramiai atsisėdęs pasišnekėti. Bet sunkių momentų buvo tikrai ne vienas.
Vienas iš sudėtingiausių, kada jau pradėdavai mėtytis tokiomis frazėmis kaip „galbūt tada nebūkim kartu“, „tu gali turėti vaikų su kažkuo kitu“ ir panašiai. Tuo metu atrodė labai protingai pasakyta, nes galvoji, kad jei prisiimsi atsakomybę, būsi kaip didvyris, bet iš tikrųjų menkas čia didvyriškumas.
Dviem žmonėms surasti vienas kitą ir ilgą laiką turėti gerus santykius apskritai sunku, o mes jau 20 metų kartu, perėję visus amerikietiškus kalnelius ir dabar galime tiktai džiaugtis. Kelias tikrai sunkus, tačiau jei surandi sau skirtą, su juo svarbiausias dalykas yra kalbėtis.
– Poros, esančios tokioje situacijoje, kaip buvote jūs, galvoja apie įvairius variantus. Vieni svarsto apie dirbtinį apvaisinimą, kiti – apie įsivaikinimą.
– Galvojome apie visa tai, bet nežinau, kas labiau gąsdino. Gal noras pabandyti dirbtinį apvaisinimą ir baimė nusivilti dar labiau, nes tokių pavyzdžių, pasibaigdavusių skaudžiomis reakcijomis, esame matę. Kitas dalykas – kai įsisuki į darbus, jau pradedi galvoti, kad gal turi per daug įsipareigojimų ir neturi kada sau leisti užsiimti tokiais dalykais.
O dėl įsivaikinimo – gal iš tikrųjų nesutarėme, kokio amžiaus vaiką norėtume pasiimti. Aš sakiau, kad norėčiau imti tokį, kuris jaučiasi niekam nereikalingas, kad tikrai būtum padaręs kažką gero. Dauguma labai nori mažyčių kūdikėlių, kas man iškart asocijuojasi su iš veislyno paimtais šuniukais, kad jie neprisimintų tėvelių, žinotų tik tave. O aš galvojau, kad jei įsivaikinti, tai tą liūdną vaiką, liūdnom akim, kuriam tikrai reikia šilumos, meilės.
Galvojom, kalbėjome ir vis nebuvome užtikrinti. Paskui pradėjome svarstyti, ar patys esame tam pasirengę, nes pripažinkim – tai yra didžiulė atsakomybė ir labai didelis darbas, dėl kurio tu turi būti tikrai užtikrintas.
O kai dar matai tokį skyrybų kiekį, pagalvoji – o jeigu, neduok Dieve, taip nutiktų. Tada tas vaikas įves dar daugiau sumaišties, tuo labiau, kad jis bus ne mūsų pačių. Griūtų įsivaizdavimas, kad vaikas sujungia, nes niekas šalia tavęs negali išlaikyti žmogaus, jei tas žmogus to nenorės.
Taigi, buvo noras, susimaišęs su baimės jausmu. Gal dėl to viskas taip ištįso, bet, žiūrėkit, kažko išlaukėm.
– Kaip reagavote iš gydytojos išgirdusi lemtingą žinią?
– Nemoku apsakyti šoko lygio. Buvau ant lengvos alpimo ribos, nes nelabai supratau. Kelis kartus perklausiau, ką ji man norėjo pasakyti, galvojau, ar čia juokauja, ar čia pasityčiojimas, ar rimtas dalykas.
Panašiai kaip niekad anksčiau nepirkęs kartą nusipirktum loterijos bilietą ir laimėtum aukso puodą su tiek ir tiek milijonų. Buvo toks jausmas, kad pas mane vienu metu atėjo visos šventės – Kalėdos, Velykos, Naujieji metai, gimtadieniai, vestuvės, krikštynos. Euforija tokia, kad norėjosi eiti ir rėkti per visą gatvę, jog nėščia. Bet pirmiausia reikėjo labai susikaupus visa tai pasakyti vyrui, nes atvažiavome į kliniką tikrai ne nėštumo ieškoti.
– Kad esate nėščia, sužinojote likus vos porai mėnesių iki gimdymo.
– Dabar man tai atrodo juokinga, bet tada, prisiminus visus fizinius darbus, aparatūros nešiojimus, buvo baisu. Tiesiog šiurpas per kūną ėjo – galvojau, Dieve mano, kad tiktai viskas būtų gerai.
Kada apskritai sužinai, kad laukiesi po šitiekos metų, tai jau yra žinia, kurią reikia gerokai suvirškinti. Bet kai sužinai, kad negana to, vaikas jau tuoj gims, šokas yra neapsakomo lygio. Tada tu supranti, kad reikia kuo greičiau tam pasiruošti, pasiskaityti, dar pasidaryti tyrimus.
Stresiuko pradžioj buvo, bet kai jau esi tokiame amžiuje, kad vis dėlto moki viską susidėlioti į lentynėles, labai greitai atėjo suvokimas, kad reikia kuo mažiau nervintis ir nusiraminus viską apsvarstyti, pasiruošti.
– Į medikus kreipėtės pajutusi negalavimus?
– Man buvo gerokai silpna ir ties viena pilvo sritimi pajutau guziuką, labai panašų į tą, kurį turėjau, kai man buvo pirmoji pilvo išvarža. Galvojau, kai nešėm tą aparatūrą, lyg viskas buvo gerai, bet nuėjau pasitikrinti ir paaiškėjo, kad ten ne išvarža, o vaikiukas (juokiasi).
Kadangi mano kūnas apvalainas, daugelio dalykų neišdavė. Nebuvo ir jokių pykinimų, kaip kitoms moterims, nejaučiau kažkokių pokyčių, dėl kurių galėjau įtarti, kad tai nėštumas. Gyvenau labai įprastu ritmu su visais darbais. Dėl to buvo žvėriškai keista, kaip nepajutau.
– Dar ir „X faktoriuje“ spėjote dalyvauti.
– Aukščiausiasis viską sudėliojo neįtikėtinai gerai, nes baigėsi atranka, kai sužinojau, kad nepakliūnu į tolimesnį etapą, ir po to išgirdau, kad laukiuosi. Tada pagalvojau – o jeigu būčiau praėjusi toliau? Dėl nėštumo nebegalėčiau dalyvauti ir pavesčiau visą komandą.
Būtent per „Kėdžių iššūkį“ pajutau, kad žvėriškai silpna. Niekaip nesupratau, kodėl tos dvi minutės scenoje man yra tokia žvėriška kančia, kai, atrodo, ir neišdainuoju, kažkodėl karštis pila, negerumas absoliutus. Pradėjau juokauti – nieko sau, 40-ies klimaksas prasidėjo.
Viskam radau paaiškinimus, bet apie nėštumą net nepagalvojau. Kam šautų tokia mintis, kada tu 20 metų negali to turėti? Nešautų. Ir man ji niekaip neatėjo į galvą.
– Vyras irgi sunkiai patikėjo?
– Manęs išeinančios jis laukė prie klinikos. Negalėjau to pranešti telefonu, atsiųsti žinutės: „Žinai ką, gavau tyrimus, man nieko blogo, tiesiog laukiuosi.“ Šitaip į galvą tikrai nebūtų šovę padaryti, kad ir koks esu žmogus, turintis humoro jausmą. Juokauti čia visiškai nesinorėjo.
Iškentėjau, kol baigėsi konsultacija, ir atėjau su gražia echoskopo nuotrauka. Pasikviečiau išlipti iš automobilio. Pasakyti gryname ore buvo kažkaip lengviau.
Tą akimirką jis buvo didelis meškinas su didelėmis ašaromis. Reikėjo mums truputį laiko stovint ant šaligatvio apsikabinus nusiraminti, kol įlipome atgal į automobilį.
O jau kitą dieną vyrui tapau porcelianine – nieko nebegalėjau nešti, kelti, daryti. Jis buvo tokio perdėto rūpesčio, kad prašiau liautis – juk nėštumas ne liga. Bet jis sakė: „Viską suprantu, tačiau tu savimi nesirūpinai jau šitiek laiko, tai būk gera ir leisk bent tas kelias savaites tavimi pasirūpinti.“
Iš vienos pusės, džiaugiuosi, kad per tą įprastą nėštumo laiką nebuvo įtampos, bet iš kitos pusės, be galo gaila, kad negalėjau ilgiau tuo pasidžiaugti. Juk tas malonumas, ypač paskutinių savaičių, kada glostai savo pilvą ir jauti kiekvieną krustelėjimą, kūdikio apsivertimą, yra neapsakomas.
O tą suvokimą, kad tuoj ateis kažkas, ko dar nematei, ir negali įsivaizduoti, kaip atrodys, nusako vyro ištarta frazė mums po gimdymo grįžus atgal į Palangą: „Moters kūnas yra kažkoks stebuklas. Niekaip nesuprantu, kaip tai įvyko.“
– Gediminas dalyvavo gimdyme?
– Jam dar teko didvyriškai ir virkštelę nukirpti, nors iš pradžių, nenorėdamas pridaryti rūpesčių, spyriojosi: „Ne ne ne, o jei bus bloga, tada ne tik tavimi reikės pasirūpinti, bet dar ir manimi, tokiu kalnu.“ Tačiau labai puikiai viską atlaikė. Sakė, tas stresas sukelia tokią nepaaiškinamą drąsą, ir tu nori pagelbėti, bet niekuo kitu negali, tik padavęs ranką ir laikydamas ją. Bet moteriai tuo metu to labiausiai ir reikia (šypsosi).
– Pagimdėte būdama 41-erių. Kitos moterys baiminasi, kad gimdymas tokiame amžiuje galbūt nebus itin sklandus. Kaip buvo jūsų atveju?
– Iš esmės amžius yra sunkinanti aplinkybė. Yra skirtumas, ar į kelionę išvažiuosi su senu automobiliu, ar su nauju. Bet aš manau, kad tai labiau priklauso nuo individo, jo sveikatos, pasiruošimo, nėštumo eigos.
Aš negaliu skųstis. Su gydytoju, akušerių pagalba pasigimdėm labai greitai. Aišku, nupasakoti skausmo amplitudės tikriausiai yra neįmanoma. Bet, kaip man patarė draugės, norint, kad greičiau viskas pasibaigtų, svarbiausia įsiklausyti, ką sako specialistai.
Aš labai norėjau pagimdyti natūraliai. Ačiū Dievui, viskas pavyko be jokių epidūrų, badymų ir nuskausminamųjų. Pavyko viską iškęsti, susidėlioti, tai jaučiuosi truputį tokia mama didvyre.
– Ar vėlyvoji motinystė negąsdino?
– Žinoma, jaunesnėms lengviau, pastoti, gimdyti, bet nesijauti tu senas būdamas 40-ies. Viskas čia gerai, esi pilnai subrendęs ir kartais net pagalvoju, kad tai pliusas – jau supranti savo kūną, savo mintis, moki tvardytis.
Kol kas džiaugiuosi, kad turiu galimybę būti mama 40-ies. Aišku, jei turėčiau galimybę rinktis, dabar gimdyčiau jau kokį trečią, bet yra, kaip yra, ir dabar mes turime savo pirmąjį. Gal ir ne paskutinį, ką čia gali žinoti (šypsosi).
Bet tikrai nepsichavau. Susidėliojau prioritetus, turėjau ir puikias pagalbininkes – neseniai gimdžiusias dukterėčias, kurios galėjo savo tetą gerokai paauklėti, pasakyti, ko reikia, ko ne. O ir dabar nebėra tie laikai, kai reikia ieškoti daiktų iš po prekystalio. Kažkuo pasidalijome, kažko nereikėjo pirkti, nes gavau paveldimumo būdu. Teko nemažai ir straipsnių perskaityti, seminarų pasiklausyti – dabar internete gali daug ką rasti, šie laikai labai labai patogūs pasiruošimui.
– O artimieji nepuolė dėl jūsų jaudintis?
– Jie tik labai verkė iš džiaugsmo, nes, žinot, visus tuos metus lauki ne tik tu. Šalia esantys žmonės dėl tavęs jaudinasi dar labiau, tik negali to pasakyti, nes saugo tavo psichologinę būklę. Bet įvairiomis progomis toks palinkėjimas tikriausiai visada nuskambėdavo: „To mažo stebuklo.“ Tas linkėjimas išsipildė.
Pirmiausia prisimenu sesės frazę, kai pasakiau, kad laukiuosi: „Ką čia nusišneki, nieko sau bajeriai.“ Tai daug ką pasako apie manęs priėmimą šeimoje kaip rimtą žmogų (juokiasi). Tačiau patikinau, kad šiuo dalyku tikrai nejuokauju. Ir tada jau buvo daug laimės ašarų.
– Ar pagalvojate apie tai, kokia būsite mama?
– Kadangi mums tai buvo didžiulis džiaugsmas, labai norėčiau būti tiesiog mylinčia mama, kuri tikrai yra šalia, kai jos reikia. Kad nebūtų kitokių prioritetų negu šeima. Man ir šiaip visą gyvenimą, kad ir kaip atrodo, jog rūpinuosi darbais, karjerom, pirmoje vietoje buvo šeima.
Tikiuosi, kad kartu su vyru užauginsime mažą stebuklą, kuris galės būti kurianti, graži, mylinti jėga. Kiekvienas iš mūsų gimstame bejėgis, gražus kūdikėlis, bet turime pavyzdžių, kad iš kai kurių išauga pikti žmonės. Todėl mano didžiausia užduotis – išauginti gerą ir mylintį žmogų. Jei tai pavyktų, jau galėčiau sakyti, kad esu labai laiminga.
– Spėju, karantinas susilaukti vaiko buvo itin palankus metas.
– Tie karantinai man kaip tepinėliai širdžiai. Per pirmąjį susitvarkėme namus, buvo malonus remontas. O dabar, kai kiti nervinasi, nes viskas uždaryta, daug ko negalima, man yra taip gerai! Niekur nereikia eiti, neskambina klientai dėl renginių ir švenčių, nereikia sukti galvos, kaip čia susidėlioti, kad visi būtų patenkinti, kaip greičiau grįžti iš koncerto, jog pabūčiau su mažyle. Nereikia nieko planuoti, nes viskas suplanuota ir pasakyta „dabar nieko negalima“. Ką galima, tai būti namie, dirbti pieno fabrike ir gauti meilės atlyginimą.
– Užsiminėte, kad jei likimas susiklostys palankiai, norėtumėte ir daugiau vaikų.
– Dabar tikrai jaučiuosi nebeturinti teisės Dievo daugiau prašyti. Negaliu elgtis akiplėšiškai, varyti jo į medį ir sakyti: „Žinai, jei vienas pavyko, tai gal dar vieną.“ Desperatiško bandymo nebus, kad dabar jau o, tikriausiai fabrikėlis atsidarė. Tačiau jei netyčia vis dėlto išeis, tai, Dieve, kaip džiaugčiausi dar kartą!
– Jūsų istorija – įkvėpimas ir kitoms moterims, kurios turi panašių problemų, kaip jūs turėjote. Ką joms perduotumėte?
– Labai sunku tai padaryti, kada jau turi rezultatą – visada lengviau drąsinti, kada esi arba laukime, arba skaitai sėkmingas istorijas, nes, kaip sakoma, „lengva tau kalbėti“. Todėl nežinau, ar jos mane išgirs, bet svarbiausias dalykas yra neprarasti vilties, nenustoti bandyti ir nenustoti tikėti.
O kaip bus, nė vienas nežinom. Pasakyti, kad jei tikėsi, tikrai išsipildys, negaliu, bet su dideliausiais lūkesčiais, palinkėjimais kiekvienai norėčiau, jog nepriklausomai nuo to, ar laukiate metus, dvejus ar dešimt, tas laukimas vis dėlto būtų ne tuščias, o su rezultatu. Moteriai tai didžiausia dovana ir laimė, tad būkit visos laimingos, kurios norite būti mamomis.
