„Teatras man – kaip vaikas, todėl meilė besąlygiška. Myliu jį ir visada mylėsiu, kad ir koks jis būtų, su manimi ar be manęs.“
Ilona, ar spėjote pailsėti gamtos prieglobstyje?
Negalėčiau pasakyti, kad gamtos šią vasarą buvau mažiau negu ankstesnėmis vasaromis. Džiaugiausi kiekviena laisva akimirka, praleista sodyboje už Vilniaus. Į miestą pargindavo tik mokyklėlės reikalai. Ir rugsėjį dar gyvensiu tuo pačiu režimu – reikalai Vilniuje, džiaugsmas gamtoje, senais ąžuolais apaugusioje sodyboje.
Kaip bėga dienos toliau nuo miesto šurmulio?
Sodinant gėles ir skinant savo užaugintas gėrybes: salotas, agurkus ar pomidorus. Nereikia nė šiltnamio, auga jie ir lauke. Į daržininkystę nežiūriu kaip į darbą ar priklausomybę, vasara – labiau poilsio metas. Vertinu natūralias miško gėrybes, tiesa, neprisirenku jų žiemai: smagu išeiti kiemą su vaiku ir prisirinkti grybų, žemuogių ir aviečių. Tiesa, jų derlius jau nuimtas. Labai smagu grybauti (šypsosi).
Dienos prie ąžuolyno bėga su visa šeima?
Vyresnioji mano dukra Ieva studijuoja ir dirba. Ji jau savarankiška, o visi kiti važiuoja drauge: ir Saulė, vidurinioji mano dukra, ir jaunėlis Martynas, ir seneliai, ir draugai.
Kaip jums pavyksta suderinti mokyklėlę ir aktorystę?
Aktorystė perėjo į antrą planą, dabar svarbiausia – darbas su vaikais. Nėra taip, kad nebenorėčiau vaidinti. Tiesiog taip susiklostė – nėra galimybės vaidinti tai, ką noriu, dirbti su norimu režisieriumi...
Su Sigučiu Jačėnu ir Aidu Giniočiu esame įkūrę savo teatrą, bet tai – daugelio žmonių teatras. Jis negali išpildyti ir sutalpinti visų norų. Palaidojusi vilties vaidinti nesu, galbūt ateityje dirbsiu su vaikais, o šalia to bus ir įdomių vaidmenų?
Tačiau su kiekvienais metais teatro jūsų gyvenime mažiau?
Su aktoryste nėra taip, kad imčiau ir pasakyčiau: nuo šiol jos nebus. Nežinia, kaip bus po dešimties ar penkiolikos metų. Nesakau ir niekada nesakysiu, kad pedagoginis darbas man daug mielesnis. Teatro nubraukti nesiruošiu: esu viena iš Keistuolių teatro įkūrėjų ir visada ja liksiu. Dvidešimt savo gyvenimo metų atidaviau teatrui, tai – pusė mano gyvenimo.
Ne kartą teko girdėti, kad aktoriai labai savikritiški. Galėtumėte apie save pasakyti tą patį?
Aš irgi labai savikritiška, randu daug dalykų, kuriuos norėčiau taisyti. Galbūt ta kartelė daugeliu atveju ir per aukštai iškelta? Kita vertus, nebūtų kaip tobulėti, jeigu jos nekeltum.
Žvelgiant į jus, atrodo, kad laikas sustojo. Nebaisu, kad tiek visko jau buvo?
Apie senatvę nelabai galvoju. Dažniau aplanko mintis, kad turiu dar tiek daug visko nuveikti... Tada susimąstau, kiek to laiko man liko. Ar spėsiu padaryti tiek, kiek norėtųsi? Ar pakaks sveikatos ir jėgų?
Prisimenu, kaip sulaukusi trisdešimtmečio pasakiau sau: man patinka senti. Galbūt net ne senti, o įgyti patirties ir išminties, pasidžiaugti kiekvienais metais. Nežinau, ar išmainyčiau savo keturiasdešimtmetį į dvidešimtmetį, nežinau, kuris iš jų man mielesnis būtų. Kai esi dvidešimties, viskas dar taip neaišku ir baisu... Iki galo ir pats savo šeimininkas nesi, ir mokslai dar nebaigti, ir vaikus gimdyti reikės... O keturiasdešimties viskas daug aiškiau.
Galima sakyti, kad tik dabar atėjo laikas pildyti vaikystės svajones?
Iš tiesų su vaikais buvau visą laiką: pamokyti muzikos mažuosius prašydavo draugai, giminaičiai. Tiesa, pedagoginę veiklą pradėjau ne nuosekliai, o pripuolamai – nebuvo tęstinumo. Per tą laiką išmokau dirbti su vaikais, taip pat įstojau į universitetą pagilinti žinių, Šiaulių universitete siekiu muzikos pedagogo magistro laipsnio, nors dirbti su vaikais galiu, esu įgijusi tarptautinę mokytojo licenciją. Ugdyti mažuosius man – didžiulė atsakomybė. Kiekvienos pamokėlės metu stebiu psichologinį vaiko portretą. Apibendrintai galima pasakyti, kad, matyt, pribrendau savo mokyklėlei.
Nebijojote, kad neatlaikysite jau esančių mokyklėlių konkurencijos?
Kūrybiniuose darbuose konkurencija ir rizika neišvengiama. Statydamas naują spektaklį, taip pat nežinai, ar sulauksi žiūrovų. Kita vertus, atsakomybė įpareigoja, bet mes tam ir gyvename, kad išsikeltume iššūkius ir juos įveiktume. Įkurti mokyklėlę nebuvo vien finansinis motyvas, žinoma, reikia iš to uždirbti, juk auginu vaikus, turiu šeimą...
Vadinasi, dabar gyvenime jaučiatės kur kas tvirčiau?
Nesijaučiu tvirčiau, juk mokinių gali ir nebūti (liūdnai šypteli). Meno sritis, matyt, jau tokia yra, kad negali jaustis saugus niekada. Kita vertus, nežinau, ar galima padaryti iš pedagogikos verslą. Prisimenu save dar visai mažą: susisodindavau ant sofos lėles ir vesdavau joms pamokas pradedant geografija, baigiant muzika. Būti muzikos mokytoja norėjau jau darželyje (šypsosi).
Kodėl nusprendėte dirbti su pačiais mažiausiais?
Atkreipiau dėmesį, kad vaikai dažnai neturi muzikinių pradmenų. Išėję iš mano mokyklėlės, jie pažins natas, mokės groti keliais muzikos instrumentais – bus tarsi baigę kelias muzikos klases. Labai džiaugiuosi galėdama juos mokyti muzikos abėcėlės.
Ar nemanote, kad daugelyje vaikų lavinimo įstaigų vis dar trūksta kūrybiškumo?
Anksčiau dėl daug ko, taip pat ir dėl kūrybiškumo stokos buvo galima kaltinti tarybinę sistemą. Tačiau laikmetis pasikeitė, o mūsų vaikai mokomi tuo pačiu principu – spręsti trigonometrijos lygtis ir traukti šaknis būtina, o lavinti muzikalumą, kuris padėtų atsiskleisti vaiko kūrybiškumui, nesvarbu... Man tai tiesiog žiauru. Daugelis vaikų taip ir baigia mokyklas nepažindami natų. Tokioje situacijoje nė nežinai, ar esi reikalingas kaip mokytojas, skatinantis kitų kūrybiškumą...
Kokio amžiaus vaikai varsto jūsų mokyklėlės duris?
Aš mokau 3–7 metų vaikus. Dirbti su tokia auditorija – tikra aktorystė. Vaikai dar labai tikri: neišmokę nei meluoti, nei gudrauti. Darbas su mažesniais yra ir darbas su tėvais. Būna, jog vaikas nori, kad pamokėlių metu su juo liktų vienas iš tėvelių. Mes visko mokomės per muziką ir žaidimą, improvizuojame, tampame spektaklio dalyviais, fantazuojame ir kuriame. Vyresnieji mokosi groti metalafonu, kanklėmis, fleitutėmis, mažesnieji susipažįsta su muzikos terminais. Didelį dėmesį mokyklėlėje skiriu namų darbams. Iš tėvų veidų matau, kad jų užduodu daug. Bet mano siekis – kad tėvai padėtų savo vaikui, pabūtų su juo, bet ne už jį viską atliktų.
Mokyklėlę lanko ir jūsų sūnus?
Dėl Martyno buvo nemažų abejonių: svarsčiau, ar sugebės pamokėlių metu priimti mane ne vien kaip mamą, bet ir kaip mokytoją. Eksperimentas pasitvirtino. Per pamokas jis žiūri į mane iš didesnės distancijos, netrukdo kitiems vaikams. Kol kas jam tai naudinga.
Auklėti vaikus – nelengvas darbas. Ar nepritrūkstate laiko sau?
Žinau viena, jei nerasiu laiko pabūti su savimi, nebūsiu tinkama bendrauti ir su vaikais. Dirbant su jais negalima sau leisti būti per daug pavargus, suirzus ar išsiblaškius. Susikalbėti su savimi šiuo atveju privalu. Kita vertus, gyvenimas nėra kaip formulė – visko ir visiems, matyt, būna.
Kur bėga laisvos jūsų valandos?
Kai reikia vienumos, susirandu patinkantį filmą, o norėdama visiškai užsimiršti stengiuosi įsigyventi į ten vaizduojamą gyvenimą. Jei pasiilgstu gamtos, atsigulu į valtį tvenkinyje ir klausausi paukščių žvelgdama į dangų. Kartais tinka ir knyga ar pasivaikščiojimas po parduotuves su vaikais.
Nesate iš tų, kurie mėgtų atvirauti viešai?
Galiu kalbėti apie tai, ką galvoju ar veikiu, bet neturiu jokios moralinės teisės kalbėti nei apie savo vyrą, nei apie vaikus. Po vieno interviu spaudoje dukra manęs paklausė: mama, kodėl apie mane pasakoji? Man nesuprantama asmeninių dalykų išnešimas į viešumą. Nežinau, kiek tai įdomu kitiems ir ar reikia tai daryti. Ar etiška? Nenoriu kalbėti apie savo šeimos narius, neturiu tokios teisės.