Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Ilona Balsytė: įsimylėjimas – tik akimirka (papildyta rugsėjo 23 d.)

Tik ruduo aktorę Iloną Balsytę (46) parviliojo į Vilnių. Vasarą su šeima ji praleido namelyje šalia didžiulio ąžuolyno. Pabėgusi į vėl prasidėjusius serialo „Giminės. Po 20 metų“ filmavimus, Ilona nekantraudavo grįžti. „Kas galėjo patikėti, kad su tokiu malonumu auginsiu gėles!“ – šviečia tokia įprasta šypsena. Kodėl bėgantis laikas jos nepaliečia?!
Ilona Balsytė
Ilona Balsytė / Gretos Skaraitienės nuotrauka

Kas gi tas gėles ir daržus ravėjo? Nejau pati?

Kiekviena lietuvaitė turi teisę į savą rūtų darželį (juokiasi). Tik šią vasarą daug filmavausi, nebuvo kada ravėti.

Apsidžiaugei, kai paskambino „Giminių“ režisierius Saulius Vosylius ir pakvietė filmuotis tęsinyje?

Jis man skambino prieš metus. Per tą laiką buvau nurimusi, maniau, nieko čia nebebus... Susitikome visi, lyg nebūtume išsiskyrę. Tokio gero, draugiško kolektyvo per visą savo gyvenimą neturėjau.

Keista, kad po „Giminių“ tavęs nematėme nė viename naujame seriale?

Kad niekas nesiūlė (šypsosi). Anksčiau esu girdėjusi: „Na, tu buvai tokia ryški „Giminėse“, kad dabar kitur filmuotis nekvies.“ Gal ir yra tiesos, bet ne tik tai. Matyt, reikia rodytis, reikia eiti, draugauti, šypsotis... Nesijaučiu daug praradusi. Štai Maskvos gailiuosi. Gailiuosi, kad pasirinkau Lietuvą, užuot vaidinusi Maskvoje, kai siūlė. Dabar kitaip elgčiausi, pamėginčiau laviruoti. Matyt, kartais reikia gudrauti, ant dviejų kėdžių iškart sėsti, o nugalėjo tiesmukas mano sąžiningumas. Nors... Vargu ar supratimas pasikeitė. Ir tuomet maniau, kad teatras puikiausiai gali išsiversti be intrigų, ir dabar manau. Kūrybai nebūtinas pyktis ir begalinė konkurencija, gražūs dalykai gimsta iš meilės, gėrio ir tarpusavio supratimo.

Vadinasi, teatre – lyg šeimoje?

Kai kalbame apie meilę, dažniausiai kalbame apie jausmą, kuris egzistuoja tarp vyro ir moters, bet iš tiesų tai – kur kas daugiau. Meilė yra visa ko esmė. Yra meilė, ir daugiau nieko nėra. Siaura, kvaila tą jausmą supaprastinti. Arba tada reikėtų rasti kitą žodį, kuris apibūdintų vyro ir moters santykius.

Beje, apie santykius. Daug kam buvo netikėta, kad Ilona nusprendė ištekėti dar kartą...

Aš nenorėjau ir nenoriu apie tai kalbėti. Po Martyno gimimo manęs prašė daugybės interviu. Bombardavo mobiliojo telefono žinutėmis, stebėjosi, kodėl nenoriu kalbėti, juk esu viešas asmuo, o viena žurnalistė netgi pasakė: „Jūs privalote!“ Nieko aš neprivalau! „Mes norim pas jus namuose pafilmuoti.“ „O ar norėtumėt, kad visa filmavimo grupė pas jus į namus užgriūtų?“ – klausiu. „Ne“, – man sako ta mergina. Tai kodėl aš turiu norėti? „Jūs – aktorė...“ Betgi aš – toks pat žmogus!

Judviem su Aurimu pavyko nuo viešumo apsaugoti savo draugystę, meilę, netgi vestuves nuslėpėte...

Kad mes neslėpėme. Tiesiog savo gyvenimo neafišavome. 

Jūsų sūnui Martynui – jau treji. Įdomus amžius...

Tikras šnekorius! „Ką padarysi, nieko tokio...“ – atsisėdęs sako. Mes juokiamės, o jis tada: „Taip nedarykit!“

Jaunėlis tau tikras džiaugsmas, juk dukros jau didelės, Ieva baigė mokyklą...

Kai pažiūriu į Martyną, pamatau savo mažytes mergytes, prisimenu, kokios jos buvo, kaip juokėsi, išdykavo... Atrodo, visa tai buvo taip neseniai – kiek gi čia laiko praėjo? Štai, Ievai rytoj sueis 19 metų, bet ji vistiek man – mano mažytė mergytė... Ir Saulė taip greitai ją vejasi, jau ir praaugo – visa panelė... Pagalvoju: nespėsiu nė mirktelėt, o Martynas jau baigs mokyklą.

Tiesą sakant, kai žiūri į užaugusius savo vaikus, geriausiai ir pastebi, kad metai bėga. Juk sau atrodai visiškai toks pat, nė kiek nepasikeitęs...

Man buvo gal trisdešimt ketveri ar trisdešimt penkeri, kai aiškiai suvokiau, kad senstu. Važiavau Antakalnio gatve ir staiga pasijutau vyresnė. Labai apsidžiaugiau. Pamaniau, kad nė nenorėčiau grįžti į dvidešimt penktuosius. Man patinka senti... Mėgaujuosi atsiradusia gyvenimo patirtimi ir savęs suvokimo jausmu. Manu, tai atsitinka tuomet, kai akimirką save gali sustabdyti, pagalvoti, kodėl esi šitoj Žemėj, ką čia veiki?

Man buvo gal trisdešimt ketveri ar trisdešimt penkeri, kai aiškiai suvokiau, kad senstu.

Bet trisdešimt ketveri – tiesiog jaunystė!

Man tai – riba, kai suvokiau savo brandą. Nuo to momento ji tik gilėjo.

Ir visiškai nebeliko senatvės baimės?..

Kad aš jos niekada neturėjau. Labai laukiau keturiasdešimtojo gimtadienio. Viena daktarė pasakė, jog keturiasdešimties gyvenimas labai pasikeis. Ir aš žinojau, kad bus permainų, gerų permainų.

Vadinasi, prisišaukei jas?

Tas pasikeitimas neįvyko staiga, per metus. Procesas užtruko gal penkerius ar šešerius – šeimoje, teatre, atsirado vaikų muzikos lavinimo mokyklėlė „Ąžuolynas“. Susidėliojo vertybės, kai kurie atsakymai. Kas buvo prieš keturiasdešimtmetį ir kas yra dabar – didžiulis skirtumas. Nesuversčiau šitų pasikeitimų vien amžiui. Vienas subręsta trisdešimties, kitas ir penkiasdešimties dar vaikas. Nuo daugybės dalykų tai priklauso – nuo aplinkybių, nuo tavo veiksmų, kito žmogaus veiksmų.

Tavo vyras už tave jaunesnis. Nori pasakyti, kad kartais amžius nieko nereiškia?

Mes visi skirtingi. Tai, kaip žvelgiame į pasaulį, nepriklauso nuo mūsų gimimo dienos. Kartais juk su bendraamžiais negali susikalbėti... Žinai, kas svarbiausia? Kad gerbtume vienas kito požiūrį. Esame įpratę pasaulį vertinti iš savo bokšto. Vienų jis mažesnis, kitų – didesnis, bet reiktų tiesiog priimti iš jų sklindančią tiesą.

Gerai, o dabar labai moteriškai. Kai žiūri į veidrodį, nejau tavęs nejaudina, kad kaktoje susimetė dar viena raukšlė?

Jei kartais tokia mintis ir gimsta, sustabdau ją net nepradėjusi formuluoti. Žinau, ką sau reikia sakyti, žinau, koks žmogus yra gražus. Jei tas, į kurį žiūri, viduje neša šviesą ir gėrį, tikrai nematai atsikišusių jo ausų ar pernelyg išpūstų skruostų. Prieš tave – arba gražus žmogus, arba atstumiantis.

Lengva kalbėti, kai tau niekuomet netrūko dėmesio, kai apie žydras tavo akis ir šviesius plaukus sklando legendos?

Nesu gražuolė, jokių išskirtinių bruožų, tokius plaukus kaip mano turi šimtai moterų, mano netgi figūra nėra ideali. Akys? Pilna moterų didelėmis akimis. Tik kas iš tų akių sklinda? Esama daugybės vaškinių gražuolių, kurių vidus – tuščias.

Kalbiesi apie tai su dukromis?

Auginti ir auklėti vaikus – didžiulė atsakomybė. Kiekviena moteris, pagimdžiusi kūdikį, privalo tą atsakomybę suvokti. Aš pasiklioviau intuicija, nežinau, ar tai gerai. Kaip išauklėjau dukras, sužinosiu tik tada, kai jos turės savo vaikų. Stengiausi mokyti pavyzdžiu. Ateidavo laikas, kai pabrėždavau savo gyvenimo nuostatas: „Aš taip pasielgiau, nes taip manau.“ Gal per daug jas lepinau, bet manau, kad vaikus reikia lepinti, juk gyvenimas vėliau jų tikrai neglostys. Svarbiausia – kad dukroms įdiegčiau tai, kas iš tiesų svarbu.

Sakyk, ar berniukai kitaip auklėjami?

(Juokiasi.) Visai! Martynas gimęs po Liūto ženklu – tuo viskas pasakyta. Viskas turi būti pagal jį. Tenka gudrauti, savo idėją pateikti kaip jo (šypsosi).

Įsivaizduoju, kaip smagu augti vaikui, kai tėvai – Keistuolių teatro aktoriai! Dainos, žaidimai, visas teatras namuose...

Ieva ir Saulė užaugo su mano dainomis, o štai Martynas išvis neleido dainuoti. Tik visai neseniai, kai keletą kartų pabuvo su manimi mokyklėlėje, ėmė prašyti dainelių, kurias atliekame per pamokas. Kol nemokėjo kalbėti, išgirdęs muziką pradėdavo cypti. Namie repetuoti negalėdavau, su Aurimu net muzikos neleisdavome. Kai laukiausi Ievos, įrašėme albumą „Aukštyn kojom“. Ilgą laiką ji daugiau nieko ir nesiklausė. Saulė pilvelyje girdėjo „Peliuką Miką“. Nuo trijų mėnesių, išgirdusi albumo dainas, tiesiog sustingdavo. Su Martynu kitaip – jo laukdamasi visiškai nedainavau, kai pradėdavau, imdavo spardytis. 

Gaila, kad dauguma muzikos pedagogų dar dirba, kaip anais, sovietiniais laikais, kaip mano vaikystėje.

Gal pamokos tavo muzikos mokyklėlėje Martyną pakeis? Ar leisi į ją sūnų?

Pavasarį pamėginau atsivesti. Norėjau pažiūrėti, ar man netrukdys. Viskas gerai, tai, matyt, lankysime. Per pamokėles leidžiama būti tėveliams, Martyną prižiūrės arba tėtis, arba sesutė.
Muzikos mokyklėlė vaikams nuo trejų iki septynerių metų – sena mano idėja, o pedagoginis darbas – jokia naujiena. Tik dirbdavau su vyresniais vaikais ir suaugusiais, su kiekvienu stengdavausi kalbėti jo kalba, greitai suprasdavau, ko reikia. Ir rezultatai džiugino. Tik žmonės labai kompleksuoti, tikrai. Užtrukdavo, kol atsikratydavome kompleksų, kol mokiniai išsilaisvindavo. Vaikai – kas kita! Jie atviri, užtat labai smagu dirbti. Gaila, kad dauguma muzikos pedagogų dar dirba, kaip anais, sovietiniais laikais, kaip mano vaikystėje. Mano penkiamečiai parašo tuos pačius diktantus, kokius muzikos mokyklų antrokai. Maniškiai net nesupranta, kad tai – diktantas! Viską sužinome per žaidimą. Žaidžiant, muzikuojant, pasakojant istorijas tobulėja vaiko emocijos, vyksta socializacija, išsiaiškinami svarbūs dalykai. Ir koks džiaugsmas, kai į pamoką atėjęs trimetis pasakoja, kad prie broliuko lopšio kabo toks ratas, o jame groja Bethoveno muzika.
Nuo tada, kai atidariau mokyklą, manęs dažnai klausia: „Tu nebenori būti aktore?“ Kad aš kaip ja buvau, taip ir likau... Per pamokėles darau tai, ką darėme su Keistuolių teatru pirmuosiuose vaikų spektakliuose.

Nejau to užtenka, kad patenkintum savo, kaip aktorės, ambicijas?

Vaidmenys priklauso ne vien nuo manęs. Žinoma, vaidinčiau daugiau, jei kas siūlytų.

Niekada nesigailėjai, kad tapai aktore?

Niekada ir nesigailėsiu. Turėjau ypatingą mokytoją – profesorę Ireną Vaišytę. Ji padarė didžiulę įtaką, lyg ir patvirtino tai, ko mane mokė tėvai. Profesorė dėstė psichologiją, viską prisimenu, ką pasakojo. Ir vėliau tuo domėjausi, o dabar perskaičiau daugybę knygų apie vaikų psichologiją. Žinau viena: jei nori sukurti gerą vaidmenį, turi suprasti logiką to, į kurį mėgini įsijausti. Dabar bandau suprasti vaikus.

Kaip tavo vyras priėmė mokyklėlės idėją?

Kad aš ir neklausiau: „Ar tu manai, kad turėčiau tai daryti?“ Žinojau, kad noriu, taigi jam tik pranešdavau naujienas.

Aurimas dirba kartu su tavimi?

Sąžiningai pasakysiu: šitam versle esu viena, neturiu jokio partnerio. Man patogu, kad visi vargai, visi džiaugsmai – ant mano pečių, kad žinau, ką turiu padaryti ir kaip turiu padaryti.

Kokios stiprios tos moterys!

Kai jauti, kad darai teisingai, nekyla nei klausimų, nei abejonių. Turiu idėjų, kaip išplėsti mokyklą. Pradėsime mokyti dar ir dailės. Netgi mokytoją jau nusižiūrėjau.

Įsimylėjimas – tik akimirka. Gyvenimo kartu esmė – žmonių gebėjimas mylėti ir iš tiesų gerbti vienam kitą.

Ilona, po skyrybų su vyru ilgai nesiryžai su kitu žmogumi susieti ateities. Sakyk, ar sunku prisiminti gyvenimą šeimoje?

Bet aš niekada negyvenau viena! Turėjau dukras, taigi iš šeimos nebuvau išėjusi. Šeima nepriklauso nuo žmonių skaičiaus, tik kai esi vienas, gali daryti, ką nori. Šeima yra atsakomybė. Turi ir pats duoti, ir reikalauti. Viena aš negyvenu nuo 1989–ųjų.

Sakyk, kaip tau pavyksta laviruoti tarp mamos ir moters?

O tu laviruoji? Aš net nekeliu tokio klausimo! Juk žinai, žmonės gyvenime vaidina daugiau nei aktoriai scenoje. Mes visi esame pasiskirstę socialiniais vaidmenimis. Pažiūrėk, žmogus yra vienoks namie, kitoks – darbe, dar kitoks, kai nuvažiuoja pas mamą. Tai – normalu. Vienaip aš elgiuosi su savo vaikais, kitaip – su vyru.

Pastebėjau vieną dalyką – kai moteris gyvena su vyresniu vyru, natūraliai prie jo prisitaiko ir atrodo vyresnė. Būdama su jaunesniu, ilgiau išlieka jaunatviška.

Dar visai neaišku, kuris prie kurio pasitempia... Gal ne aš pajaunėjau, gal Aurimas paseno būdamas su manimi? Įsimylėjimas – tik akimirka. Gyvenimo kartu esmė – žmonių gebėjimas mylėti ir iš tiesų gerbti vienam kitą. Žmonės gyvena kartu, jei randa bendrą kalbą. Esame skirtingi? Bet juk tai – gerai. Aš galvoju taip, o tu – taip. Nuostabu! Labai greitai galime susipykti, bet būk išmintingas ir pyktis nenorėk. Tie, kuriems svarbu būti kartu, ieškos bendro kelio.

Sutik, reikia gerokai metų nugyventi, kad pradėtum apie tai galvoti...

Bet aš taip galvojau ir kai man buvo dvidešimt penkeri. Atrodė, susirasiu žmogų visam gyvenimui, gyvensiu ilgai ir laimingai. Sakydavau: galiu viską padaryti. Nusižeminti, kad tik neįvyktų konfliktas. Bet kai kada to visai nereikia! Anksčiau sakydavau, kad gerumo nebūna per daug. Dabar manau kitaip: gerumas, žinoma, reikalingas, tik dozuoti jį reikia saikingai. 
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?