Sveika sugrįžusi į viešumą! Kur pastaruoju metu buvote dingusi?
Taip, manęs nebuvo televizijoje, jaučiausi pavargusi vakaroti klubuose. Tačiau niekur nedingau. Tik gyvenau ramiau. Su metais atėjo noras daugiau dėmesio skirti vaikams.
Kai neminite profesinės veiklos, daugeliui kirba vienas klausimas: iš ko ji gyvena?
Tai niekam neturi rūpėti! Kaip kas įsivaizduojame gyvenimą, taip ir gyvename. Gal šiandien neturėjau už ką pietums bulvių nupirkti, bet tai nereiškia, kad keikiu likimą. Jei žmogus turi rankas, kojas, visada užsidirbs duonai.
Kažkodėl visiems atrodo, kad labai gerai gyvenu. Iš tiesų vargo esu mačiusi iki kaklo. Nuo penkiolikos metų dirbau, po penkias valandas miegojau ir į mokyklą ėjau. Nesakau, kad ir dabar rūpesčių neturiu. Todėl baisiausias nervas ima, kai visiems atrodo, kad Penkauskienė maudosi prabangoje.
Buvo pasigirdę kalbų, kad emigruojate į Italiją…
Visiška nesąmonė! Tiesiog pastaruoju metu Italijoje viešėjau dažniau nei anksčiau. Ten įsitvirtinusios mano sesuo ir mama. Jos, žinoma, norėtų, kad būčiau kartu. Tačiau ką veikčiau, nusprendusi ten gyventi? Gal išvažiuosiu, kai užsimanysiu ramybės.
Dukroms Rūtai ir Tomai patinka Italijoje leisti atostogas. Praėjusią vasarą mums buvo ypač smagu: kartu važiuodavome į Milaną, eidavome į diskotekas. Dukros jau didelės: Rūtai bus šešiolika, Tomutei – penkiolika. Mes labai gerai sutariame, draugaujame. Jos nesigėdija su manimi kur nors eiti.
Joms mamiškos priežiūros nebereikia?
Didelių problemų su dukromis neturiu. Joms gal esu labiau draugė negu mama. Mergaitės man daug ką pasipasakoja. Nemanau, kad esu labai griežta, bet jos manęs ir prisibijo. Nedraudžiu eiti, kur nori, bet įspėju, kas gali atsitikti, prašau, kad būtų atsargios, nes manau, jog nuo visko nepajėgsiu apsaugoti. Pati buvau labai griežtai auklėjama – galbūt todėl savo dukroms leidžiu daug. Tačiau jos nebėga iš namų, man nepridaro rūpesčių, gerai mokosi, yra savarankiškos, valgyti gamina, namus tvarko. Aš sau pavydžiu tokių puikių dukrų, o joms pavydžiu, kad turi tokią mamą (juokiasi).
Rūta ir Toma visada buvo labai savarankiškos, o aš gyvenau sau, kol vieną dieną pajutau, kad noriu daugiau laiko skirti joms, – kada gi daugiau pabūsiu tikra mama?! Pradėjau rytais keltis jų vežti į mokyklą, ruošti karštus pusryčius, pyragus kepti. Anksčiau sulaukdavau mergaičių priekaištų, kodėl esu ne tokia, kaip kitos mamos. Taigi tapau tokia, kaip visos (juokiasi).
Jei sutikote dalyvauti šokių projekte, matyt, būti vien tradicine mama jums buvo per maža?
Greičiausiai... Kažkoks kvailumas užėjo. Vis dar nesuvokiu, ką padariau, tačiau kelio atgal nėra. Į šou ėjau tikėdamasi išmokti šokti. Partneris Artūras Vilkonecas sako, kad „prasilaušiu“. Šokiai taip žaibiškai įtraukė. Tame virdulyje kunkuliuojame nuo ryto iki vakaro, ramybės jokios. Dabar gyvenu tokiu rimtu, kaip kažkada, kai atėjau į televiziją.
Pasiilgote televizijos šurmulio?
Ne. Apskritai televizija – darbas kaip darbas. Pirmi antri metai gal labai žavūs, nes atneša daug pasikeitimų. Paskui atsiranda rutina.
O jei visgi pakviestų ten grįžti?
Tikrai nesakyčiau „ne“. Man visada atrodė, kad tai yra darbas, kurį moku geriausiai (juokiasi).
Tačiau esate diplomuota pedagogė!
Kokia iš manęs mokytoja?.. Nors niekada nesakau „niekada“. Taip pat galėčiau ir ligoninėje dirbti medicinos sesele – turiu ir tokį išsilavinimą. Tačiau kai nuo mokslų baigimo praeina tiek laiko, viską pamiršti – reikėtų mokytis iš naujo. Beje, dirbti ligoninėje man labai patiko. Jei medicinos darbuotojams būtų gerai mokama, grįžčiau.
Kartais, kai save analizuoju, atrodo, kad vis „perlipu“ per save, per savo negalėjimą. Vis atsiranda kažkoks kvailas noras sau ką nors įrodyti .
Nebijote kraujo?
Visiškai! Kai mokiausi medicinos, atlikau praktiką ligoninėje, man būdavo nepaprastai malonu padėti žmogui, todėl rinkdavausi darbą sudėtingiausiuose skyriuose – nudegimų, chirurgijos.
Baigusi mokslus važiavau į Kauno klinikas prašyti darbo. Tačiau nespėjus gauti atsakymo, ar mane priims, paskambino Arūnas Valinskas ir pakvietė į „Dviračio žynias“.
Tuomet jau buvote tituluota Misis Lietuva. Panašiame konkurse dabar dalyvautumėte?
Tikrai ne. Tada buvau jauna, nuėjau spontaniškai. Dabar ir mano mąstymas pasikeitęs, ir konkursai nebe tokie. Nors negaliu spjaudytis – ta pergalė pakeitė gyvenimą. Gal iki šiol būčiau kur nors Kauno klinikose nudegimų skyriuje sesele dirbusi (juokiasi).
Negi tada, prieš beveik dešimt metų, labiau pasitikėjote savimi?
Manau, pasitikėjimo daugiau turiu dabar. Man visi sako, kad esu drąsi. Sau tokia neatrodau, bet kartais padarau išties ką nors nelaukto. Kartais, kai save analizuoju, atrodo, kad vis „perlipu“ per save, per savo negalėjimą. Vis atsiranda kažkoks kvailas noras sau ką nors įrodyti (juokiasi).
Kokioms avantiūroms esate ryžusis?
Pirmoji – konkursas „Misis Lietuva“, kur nuėjau visai nepasitikėdama savimi. Tikrai nemaniau, kad laimėsiu – svajojau tik apie Misis Elegancijos titulą.
Argi ne avantiūra, kad paskui dvejus metus kovojau dėl galimybės važiuoti į Ameriką dalyvauti konkurse „Misis pasaulis“. Šešis ar septynis kartus negavau vizos. Gal kas nors manė, kad už Atlanto pasiliksiu? Dvejus metus įrodinėjau, kad tik noriu dalyvauti grožio konkurse. Ėjau kiaurai, kol pasiekiau savo.
Prie avantiūrų priskirčiau ir poros mėnesių darbą Italijoje picerijoje. To nevertinau kaip padavėjos darbo – man tai buvo galimybė išmokti itališkai. Ir pavyko.
„Kviečiu šokti“ yra avantiūrų avantiūra. Grožio konkursams nieko specialiai mokytis nereikia. Ten lemia sėkmė, gebėjimas sužavėti. O čia reikia šokti. Nors manau, kad didelę įtaką turi ir asmenybė. Dabar sužinosiu savo reitingus (juokiasi).
Nors jau dešimtmetį esate išsiskyrusi, per televiziją vėl linksniuojama Penkauskienės pavardė. Niekada nenorėjote susigrąžinti mergautinės?
O kam? Jei mano dukros Penkauskaitės, kodėl man būti Vincaityte? Manau, pavardžių kaitaliojimo bumas jau baigėsi. Esu patenkinta saviške.
Ją galėjote pakeisti dar sykį ištekėdama…
Negalėčiau sakyti, kad tokių progų nepasitaikė. Buvo rimtų santykių, ateities planų... Tačiau būtų gaila vyro, kuris sutiktų mane imti į žmonas ir sau ant galvos dar dvi mano dukras užsikrautų. Juk jos tokios pat, kaip aš (juokiasi)! Geriau tegul pirma atžalos užauga.
Asmeninė laimė man nėra svarbiausia. Neturiu tikslo dar kartą sukurti šeimą. Aš ir taip gerai gyvenu: turiu dukras, daug draugų.
O artimą žmogų?
Viena niekada nebuvau ir jaučiu, kad nebūsiu. Kai išsiskyriau su vyru, sakiau, kad vėl šeimą kursiu keturiasdešimties. Tada dukroms bus po dvidešimt... Gal taip save užprogramavau, nes kiekvienu gyvenimo etapu tai yra artimas žmogus, tai jo nebėra. Taip ir gyvenu: noriu – būnu viena, noriu – nebūnu. Nieko neplanuoju, dėl nieko neišgyvenu. Manęs draugai klausia, iš kur tas optimizmas. Ir geležine išvadina, nes nesinervinu. Mano viduje susipynusi nepaprasta ramybė ir gera nuotaika. Visada šypsausi.
Ir jokių nevilties minučių, silpnumo ašarų?
Metų metus Ilona neverkia. Tikrai! Man labai sunku išsiverkti. Tačiau galiu susigraudinti klausydamasi dainos. Gal čia ir vaikų įtaka: mažos dukros, vos pamatydavo ašaras mano akyse, pradėdavo drausminti – neleisdavo verkti.
Tvirta moteris?
Visi taip sako.
Vyrai tokių bijo…
Taip. Ne kartą esu tai iš jų girdėjusi.
