„Fizinis darbas man lyg poezija, – 2021 metų pradžioje interviu žurnalui „Legendos“ prisipažino režisierius. – Kai dirbi fiziškai – pulsuoji gyvenimu. Tave pasiekia impulsai iš dešinės, kairės, iš žemės, dangaus, iš istorijos, atminties. Viskas virpa. Tai yra grožis, harmonija. Ramybės nėra. Ir gal gerai. Ji ir taip bus – ramybė. „Ilsėkis ramybėje“ užrašys antkapyje, o kol gyveni – apie tai negalvoji“.
Į savo sodybą Rimas Tuminas grįžo izoliuotis iš Vokietijos, kur buvo dėl sveikatos problemų. Tačiau paklaustas, ar pavyko susidraugauti su vėžio diagnoze, prisipažino: „Su juo nesusidraugavau, bet nustojau bijoti, pernelyg ilgai jis su manimi kalbasi. Užtruko mūsų dialogas – septyneri metai. Daktarai man vis ką nors pašalina, ką nors priduria, pavalo, ką nors nupjauna – kol yra ką pjaustyti, dar galima tikėtis. Tas procesas – lyg paties gyvenimo, lyg teatro misija – atitolinti mirtį. Apgauti, atstumti ją. Tai viso gyvenimo intuityvi žmogaus laikysena, pozicija. Kai pasiekė žinia apie ligą, supratau, kad nekovosiu. Nes vis tiek pralaimėsiu. Tik stengiuosi nepasiduoti. Tad taip ir gyvenu – nepasiduodamas, atidėliodamas, atstumdamas ją – mirtį, todėl dirbu.“
Atviras Rimo Tumino interviu – apie Vilniaus mažojo teatro gimimą, „mažą revoliuciją“ J.Vachtangovo teatre, kritiką dėl darbo Maskvoje, meilę pirmai ir antrai žmonai, dvi dukras, ilgą kaklą, kaklaskares ir... vėžį.
