Paprasta neeilinė pažintis
Mes susipažinome 2009 m. pabaigoje. Nuo pirmųjų sakinių supratau, jog abu esame plepūs ir bendraujantys žmonės. Iš paprastos, bet neeilinės pažinties mes greitai tapome artimais bičiuliais ir draugais. Aurimas iš tiesų stipriai pakerėjo mane savo asmenybe. Žinomas Lietuvos balsas ir veidas, TV, radijo laidų, renginių vedėjas, kurio iškalba ir humoro jausmu žavėjausi dar vaikystėje, nepraleisdama nė vienos „Dar ne vakaras…“, o vėliau ir „Atspėk dainą“ TV laidos.
Šis žmogus bendravo taip lengvai, paprastai ir žmogiškai, jog leido man labai greitai apsiprasti jo draugijoje ir pačiai bendrauti su juo taip pat atvirai. Pokalbiai telefonu nuo paprasto „Labas, kaip tu?“ dažnai užsitęsdavo iki kelias valandas trunkančių pašnekesių, pasineriant į kiekvieno iš mūsų gyvenimo istorijas.
Mes organizuodavom filmų peržiūrų ar stalo žaidimų vakarus jo namuose, iki ašarų juokingus buitinius karaoke pasirodymus ir labai, labai, labai daug juokdavomės. Aš iš tiesų žavėjausi, kaip jis gebėdavo iš paprasčiausių dalykų sukurti pačią įdomiausią veiklą ar nuotykį. Mes klausėmės muzikos, kalbėjom apie dalykus, kuriuos viena ar kita skambanti daina mums sukelia ar primena. Tas nuolatinis muzikos tyrinėjimas vėliau mums labai pravertė dirbant kartu.
Pašėlusi porelė
Nuo pirmųjų žodžių tarp mūsų įsijungė kažkokia abiem netikėta, teigiama biolaukų reakcija. Laikui bėgant mūsų bendravimas darėsi vis įdomesnis. Mes intuityviai suprasdavom vienas kito būsenas, mokėjom kiekvieną iškilusį sunkumą paversti beveik anekdotu. Aurimas tuo metu dirbo radijo stotyje „Kauno Fonas“ ir jau kurį laiką ieškojo partnerio radijo laidai. Į „Kauno foną“ buvo kviečiami iniciatyvūs žmonės išbandyti save radijo eteryje, vedant laidą kartu su juo.
Man ir tada kėlė nuostabą, kaip jis sugebėdavo net ir patį nekalbiausią pašnekovą užvesti pokalbiui ir jo klaidas ar nepavykusius pokštus, transformuoti į smagiausius pokalbius tiesioginiame eteryje. Bet nekalbūs pašnekovai jam netiko. O jo reikalavimai buvo aukšti. Vieną dieną jis tiesiai šviesiai manęs paklausė „Klausyk, Ieva, tu gerai prikolini. Gal nori pabandyti eterį kartu su manim?“ Pamenu tą jausmą, kai šis jo pasiūlymas netikėtai pritrenkė mane ir... aš daug negalvodama pasakiau „Taip!“
Aurimas atgaivino kadaise radijo stoties „M-1“ eteryje gyvavusią laidą „Pašėlusi porelė“, kurią prieš daug metų vedė kartu su savo pirmąja žmona Elada. Aš tapau jo eterio partnere. Ir kaip dažnai jis mėgdavo sakyti „Geri dalykai nutinka greitai, nuostabūs – žaibiškai!“ – taip ir čia, viskas įvyko labai greitai.
Nespėjus susivokti, aš jau sveikinausi su klausytojais kiekvieną darbo dieną, kas rytą panašiu tekstu: „Labas rytas! „Kauno fono“ eteryje berniukas Aurimas ir mergaitė Ieva – ir mes pradedam!“ Kartu mes sukūrėme nebepakartojamą tandemą, kuris susilaukė daugybės klausytojų susižavėjimo ir palaikymo. Pažinę vienas kitą asmeniškai, eteryje mes dirbome nepaprastai lengvai. Mes užbaigdavom vienas kito sakinius ir pratęsdavom mintį. Iš vienas kito akių ir veido mimikų suprasdavom, į kurią pusę reikia vesti diskusiją. Mes kartu buvome komanda.
A.Dautartas mokėjo iš visko ir iš nieko staigiai, esamu laiku sukurti Kažką! Jis greitai surasdavo įdomią informaciją, o jei nieko įdomaus neužkabindavo jo akies – iš neįdomios informacijos ar sausų faktų jis gebėjo realiu laiku sukurti tikrų tikriausią pasakojimą su detektyviniais ar dramos elementais, jei tik to reikėjo! Radijas Aurimui buvo tarsi šventykla. Radijas buvo jo altorius.
Jis išmokė mane daugybės naujų dalykų. Negailėdamas laiko ir energijos dalinosi savo patirtimi ir patarimais. Jis mokė mane, kad tiesioginio eterio metu, kreipdamasi į klausytoją, tu turi stipriausią jėgą savo rankose. Jis mokė, kad tą jėgą reikia naudoti atsakingai ir niekada ja nepiktnaudžiauti. Aurimas nuolat kartojo man, jog privalau gerbti kiekvieną, kuris mane girdi, klausosi, skambina eterio metu. Tu privalai gerbti.
Tuo metu kaip tik kūrėsi ir sparčiai populiarėjo nauja radijo stotis, kurioje vakarinių laidų vedėjai krėsdavo visokiausius pokštus savo klausytojams. Bet tie pokštai dažnai buvo panašesni į patyčias. Aurimas buvo labai stipriai prieš tokį darbo principą, o juo labiau tokį bendravimą su klausytoju. Jis niekada neleido nei sau, nei man eteryje kažkaip pažeminti, pašiepti ar kitaip sumenkinti klausytoją. Niekada neužbaigdavo pokalbio neišgirdęs laimingo klausytojo juoko. Jis kiekvieną dieną kūrė magiją tiesiog ten, kur tuo metu buvo.
Mūsų darbas eteryje vyko bendravimo, diskusijos principu, užduodant vienas kitam įvairius klausimus. Kartais net ir trikdančius, bet visada susijusius su temomis, kurias tą dieną buvome paruošę. Ir tikrai ne visada tos temos būdavo man lengvos. Kaip ir ne visada mano nuotaika ar savijauta būdavo joms tinkama. Aš vis dar buvau naujokė ir kartais man išties būdavo sudėtinga tiesioginiame eteryje atsakyti į ekspromtu sugalvotus jo klausimus. Jis mane išmokė vienos auksinės taisyklės: „Nežinau yra ne atsakymas. Jei nežinai atsakymo – sugalvok jį!“… Taip, radijas vienareikšmiškai buvo jo religija, jo aistra, jo namai. Kartais, vėlai vakare, mes nuvažiuodavome į radijo patalpas, ir iš aštunto aukšto stebėdavom naktinį Kauną. Ir jis visada pabrėždavo, kokia svarbi jam buvo ši vieta ir šis darbas.
Pamenu, kartą mes važiavome į darbą jo automobiliu. Aurimui prireikė stabtelėti pakeliui esančioje parduotuvėlėje. Buvo žiema ir beprotiškai daug sniego. Jis pasuko į keliuką ir nespėjus mirktelėti mašina užklimpo sniege. Iki radijo pastato likę vos keli šimtai metrų, iki eterio likę gal 10–15 min. O mes negalime pajudėti iš vietos. Automobilio ratai smagiai sukasi sniege, nei pajudint, nei pastumti jos mums nepavyko. Aš pradėjau panikuoti… Bet Aurimas turėjo nepaprastą savybę – iš esamos probleminės situacijos lengvai padaryti linksmą nutikimą. Transformuoti nesėkmę į kažką smagaus ir nepamirštamo.
Jis išlipo lauk ir kažkam paskambino. Aš laukiu automobilyje, klausau KF dažnio ir girdžiu – „Mieli klausytojai, mūsų „Pašėlusi porelė“ ką tik pašėlusiai užsikasė sniege pakeliui į darbą…“ Nepraėjo nė minutė, kai prie mūsų privažiavo taksi automobilis, jo vairuotojas ištraukė mūsų automobilį iš sniego pusnies ir palinkėjo gero darbo. Eteryje mes buvome laiku. Ir pasikrovę pačių smagiausių emocijų pradėjome savo laidą.
Vėliau mes ėmėme vesti renginius kartu, buvome kviečiami vesti vakarus naktiniuose klubuose, privačiose šventėse. Šis žmogus kiekviename projekte, laidoje, renginyje kas kartą rodė didžiulį profesionalumą ir gebėjimą suvaldyti netikėčiausias situacijas. Jo iškalbos greičiui ir žodyno pločiui, atrodė, nėra jokių ribų. O minties tėkmė buvo nepavejama. Jis nuolatos domėjosi, skaitė, ieškojo informacijos ir tobulėjo. Kiekvienam darbui ruošėsi atsakingai ir įdėdavo nemažą dalelę savęs. Tuo metu aš iš tiesų buvau laimės kūdikis, turėjusi galimybę dirbti su juo.
Kai eterio laikas baigiasi
Tačiau išjungus eterį, pasibaigus renginiui tik arti jo esantys galėjo pamatyti, kaip stipriai nerimas ir praeities skauduliai neapleido šio žmogaus nė vieną dieną. Būdamas nepaprastai talentingas, kūrybingas, plačios pasaulėžiūros, visada pasitempęs, su iš veido nedingstančia šypsena – jis taip pat buvo nepaprastai jautrus ir ne visai laimingas žmogus. Net ir turėdamas šias neeilines gyvenimo dovanas, būdamas populiarus, plačiai žinomas, mėgstamas klausytojų ir žiūrovų, visada laukiamas ir norimas draugų, geidžiamas merginų ir moterų – jis, kažkodėl, buvo skaudžiai nubaustas gyvenimo, atimant iš jo galimybę būti šalia tos, kurią jis tikrai mylėjo labiau už viską pasaulyje – savo dukrą.
Per eilę metų, atskirtas nuo vienintelio savo vaiko, jis ilgai ir skaudžiai graužė ir naikino save iš vidaus. Aurimas kankinosi ilgėdamasis savo mergaitės ir negalėdamas ne tik kad būti su ja, bet ir neturėdamas galimybės nors trumpam ją pamatyti. Jis visą tą laiką saugojo jos nuotraukas, išlikusius žaisliukus, mėgstamiausių animacinių filmukų įrašus, jai rašytus, bet taip niekada ir neišsiųstus laiškus…
Jam išėjus aš niekada anksčiau neskaičiau jokių straipsnių apie jo išėjimą. Neskaičiau, kas ir kaip galimai atsitiko. Man buvo per sunku. Yra dalykų, kurių ir dabar aš negaliu papasakoti, nes tiesiog per daug stipriai gerbiau ir mylėjau šį žmogų. Ir vienintelis mano siekis yra toks, kad jo atminimas liktų šviesus ir nuspalvintas pačiomis gražiausiomis spalvomis.
Mūsų kontraktui pasibaigus, aš išvykau dirbti į JK, nešdama pareigą išlaikyti savo šeimą. Tuo metu, Lietuvai skaudžiai atsigavinėjant po finansinės krizės, ten vyko daugelis. Per tą laiką Aurimas vedė antrą kartą. Aš nenorėjau kažkaip veikti naujai sukurtos šeimos gyvenimo tėkmės ir mūsų bendravimas po truputį nutrūko.
Aš puikiai prisimenu tą dieną. Atsikėliau anksti. Reikėjo ruoštis į darbą, laukė dviguba pamaina restorane. Reikėjo išsilyginti uniformą ir padaryti daug kitų reikalų, bet… Nors žodis visada buvo mano sąjungininkas – aš vis dar negaliu surasti žodžių apibūdinti tam, ką pajutau pamačius draugės iš Lietuvos žinutę „Aurimas nusižudė…“
Šioje vietoje kalbėti man vis dar sudėtinga. Aš neturėjau jokių finansinių nei kitokių galimybių taip staigiai, netikėtai grįžti į Lietuvą. Savo sielvartą aš išgyvenau viena. Ir visą liūdesį nešiojau ne vienerius metus ir, turbūt, šiandien yra ta diena, kai aš pagaliau tai paleisiu. Man buvo žvėriškai skaudu ir gaila. Lietuva neturi ir neturės kito tokio kaip jis. Per tuos prabėgusius metus nė vieno net panašaus į jį aš taip ir nesutikau. Tą skaudžią dieną glėbį baltų rožių vietoj manęs ant jo kapo nunešė mano tėtis ir mama. Taip, mes buvome paprasti žmonės, sūnūs, dukros. Tikintys į geresnį rytojų, į šviesią ir spalvingą ateitį, į savo talentą, įdėtą darbą, energiją.
Bet, kaip sakoma, „Po kovos – kumščiais nesimosuoja“ ir man tikrai beprotiškai gaila, kad visi jo draugai, buvę šalia nematė artėjančios tragedijos ir negalėjo jam padėti. Jis turėjo labai daug draugų. Žmonės visada buvo aplink jį. Man gaila, kad daugelis galbūt labiau vertino ir priėmė jo šypseną ir nesiliaujančius pokštus nei jo liūdesį ir sielvartą. Man gaila, kad niekas, dar toli iki tragedijos, nepasisodino jo šalia ir nepasikalbėjo „Ką tu darai? Kodėl? Ar esi tikras savo veiksmais?“ Man tikrai gaila, kad visi, kurie žadėjo prie jo kapo pastatyti mikrofono formos antkapį, iki šiol to nepadarė.
Nes mikrofonas visada buvo mėgstamiausias Aurimo instrumentas. Aš kaip šiandien, užsimerkusi, mintyse vis dar matau jį. Žmogų, kuris tiesiog savo buvimu gebėjo prajuokinti, nuraminti, kartais spirtelėti į pasturgalį. Žmogų, kuris neleido daryti klaidų, kalbėti nesąmonių ar negerbti kitų. Žmogų, kokio Lietuvoje daugiau nebuvo ir niekada nebus.
Tai Aurimas Dautartas. Amžinai.
Noriu tik patvirtinti, kad tas posakis „Kas turi plačiausią šypseną – savyje neša didelį skausmą“ yra tikras ir teisingas. Ir labai noriu priminti ir paskatinti – rūpinkitės savo artimaisiais! Globokite, saugokite ir mylėkite. Ypač tuos, visada besišypsančius, ryškius ir išraiškingus vakaro pokštininkus. Nes niekada, niekada negali žinot…
