Sekmadienio popietę Indrė Burlinskaitė su šypsena veide pasidalijo, kad jau kitą dieną vyks į namus.
„Šiandien paskutinė diena, kai nakvosiu ligoninėje, rytoj pagaliau važiuosiu į namus, labai labai laukiu, pasiilgau savo lovos. Aišku, viskas bus kitaip, nei buvo iki šiol, maistas bus kitoks. Reiks labai saugoti savo imunitetą, labai teisingai valgyti, nors chemoterapijos pirmasis kursas pasibaigė, bet gydymas tęsis nuolat, kasdien pilna vaistų, leidžiamų ir geriamų, po dviejų savaičių planuojamas antrasis chemoterapijos kursas. O iki tol, tikiuosi, kad jausiuosi kaip šiandien. Nes pastarosiomis dienomis jaučiuosi žymiai sveikesnė“, – sakė I.Burlinskaitė.
Indrė Burlinskaitė siuntė šiltus linkėjimus prie jos gydymo prisidėjusiems herojams.
„Dabar apie tikruosius gyvenimo herojus ir kas iš tikrųjų man yra didvyris. Kartais taip atsitinka gyvenime, kad kažkas tave paima ir supurto iki širdies gelmių ir daugybę dalykų pradedi matyti ir vertinti kitaip negu anksčiau. Iš tiesų, man labai pasisekė, kad mano šiame sunkiame gyvenimo kelyje, kuriuo dabar einu, atsirado bent trys žmonės, kuriuos galiu pavadinti gyvenimo didvyriais.
Man gyvenimas išmetė ne kokias kortas, kas liečia pačią diagnozę, bet ir čia galima įžvelgti pozityvių dalykų. Man pasisekė, kad aš gan greitai gavau visus reikiamus tyrimus ir man buvo pradėtas gydymas. Šiandien negalvoju apie tai, kodėl viskas buvo uždelsta, kodėl 4 stadija, galvoju tik, kaip greičiau įveikti šią ligą ir kad ji daugiau negrįžtų.
Patį didžiausią ačiū noriu pasakyti savo pagrindiniam gydytojui, daktarui, kuris mane prižiūri Kauno klinikose, Domui Vaitiekui, ačiū labai už jo profesionalumą, rūpestį ir kad iš visų jėgų kartu su manimi kovoja su šia liga.
Dar vienas herojus, kurio kitaip negaliu pavadinti, tai Kauno klinikų pulmonologė gydytoja Virginija Kalinauskaitė-Žukauskė. Ji galėjo viską atidėti kitai dienai, bet, kaip ji pati sako, tai yra žmogiškumo reikalas. Ir aš dar dabar prisimenu, kai mane Liudas atvežė tyrimams, aš atėjau pas ją į kabinetą, ji mato diagnozę, susirūpinusi sako: „Indre, tavo situacija bloga, tau reikės pakentėti ir greitai atlikti visus reikiamus tyrimus.“ Tai pats didžiausias jai ačiū už jos palaikymą ir kad ji taip žaibiškai sureagavo į mano situaciją ir kad rūpinasi manimi iki pat šios dienos.
Ir patį nuoširdžiausią ačiū noriu pasakyti savo Ingai Guogienei, kuri ne vienerius metus buvo mano grožio puoselėtoja. Šioje man sunkioje situacijoje ji tapo mano visapusiška daktarė, kuri tą dieną, kai gavau diagnozę, buvo pirmas žmogus, ištiesęs pagalbos ranką ir viską padarė, kad manimi būtų kuo skubiau pasirūpinta. Jai esu be galo dėkinga. Kaip mano draugė sakė, su šita moterimi, tave gyvenimas suvedė ne šiaip. Tai turbūt. Ačiū.
Aš guliu Kauno klinikų hematologijos skyriuje ir tuo pačiu negaliu nepasakyti nuoširdaus ačiū visam nuostabiam kolektyvui, prie kurio jau pripratau ir tokį atskirą apkabinimą noriu nusiųsti Danguolei, ji supras, už ką“, – kalbėjo I.Burlinskaitė.
„Vakar buvo lygiai 20 dienų kai atvažiavome pasidaryti tyrimų ir teko prigulti. Aš net nepastebėjau, kaip taip greitai laikas prabėgo. Ko ne mėnuo. Ir oras atšilo...
Tik dabar supratau, kad gi vasara pas mus! Nerealiai laukiu, kada galėsiu nors truputį grįžti į savo veiklą. Visko pasiilgau. O ypač namų!“ – pridūrė Indrė.
Apie savo savijautą I.Burlinskaitė prakalbo penktadienio popietę instagrame.
„Kaip žinote, pirmadienį man prasidėjo pirmas agresyvios chemoterapijos kursas. Visų pirma, labai džiaugiuosi, kad pagaliau žinau, kas tai yra ir ką tai reiškia. Žinosiu, ko tikėtis ir sekantį kartą man nebus tos visiškos nežinomybės, kuri buvo iki šiol.
Kaip galite pastebėti, mano nuotaika šiandien tikrai yra labai nebloga. Sakyčiau, pati geriausia, turbūt, tokia šviesiausia savaitės diena, nes savaitės pradžia buvo sunki po tų pirmųjų raudonos chemijos lašų. Bet paskui, dieną iš dienos, viskas po truputį šviesėjo, gerėjo. Ir vakar jau buvo ta nebloga nuotaika. Tik vakar buvo tokių momentų, kad vieną akimirką, atrodo, esu pilna jėgų, noriu kažkur eiti, kažką daryti, o kitą – guliu lovoje ir visiškai nepasikeliu.
Šiandien nuo pat ryto kuriu planus, nes žinau, kad pirmadienį paleis į namus. Mintyse man sukasi mintys apie tai, kad labai norėčiau grįžusi, bent mažais žingsniukais, kiek daktarai ir sveikata leis, grįžti bent truputį į savo senus darbus, kuriuos dariau ir iki šios ligos“, – pasakojo I.Burlinskaitė.
Pirmadienį I.Burlinskaitei pradėtas gydymas – taikyta chemoterapija. Iškart po jos moteris pasidalijo savo savijauta.
„Labas visiems. Šiandien gerai nusiteikusi esu – atsikėliau visai geros nuotaikos ir jaučiuosi gan sveika, palyginus su vakar. Nežinau, gal dėl to, kad Liudo gimimo diena, bet atsikėlusi pagalvojau, kad reikia pasitempti, galvą išsiplauti, tai suradau jėgų. Suvalgėme gimtadienio tortą – kaip bebūtų, kur bebūtume, vis tiek minime gimimo dieną, bent jau simboliškai. Laukiame, kada paskutiniai lašeliai išlašės ir pabandysiu išlįsti į lauką – susitiksim su savo, Liudo mamyte, kuri atvažiavo pasveikinti gimimo diena, tai labai laukiu tos akimirkos.
Vakar buvo labai sunki diena man, sunkus labai vakaras. Gydytoja įspėjo, kad po pirmos agresyvios chemijos jausiuosi ne kaip, bet neįsivaizdavau iš tiesų to jausmo.
Tai vakar rodžiau, kiek man tų vaistų buvo lašinama. Negana to, dienos bėgyje turėjau sugert daug tablečių. Kažkaip iš pradžių atrodė visai normaliai, bet atėjus vakarai labai prastai pasijutau – labai ištino veidas, kaklas nuo visų skysčių ir hormonų, gulėjau patale be jėgų, pakrutinti, atrodo, manęs neįmanoma, o kur atsiversčiau – ar ant vieno, ar ant kito šono – pykinimas, sukasi galva, maišosi žemė su dangumi.
Vakar pirmas iššūkis buvo. Šiandien vaistų turėčiau gauti mažiau, tai viliuosi ir tikiuosi, kad vakaras man nusimatys kažkiek švelnesnis ir lengvesnis. Tai ką, brangieji, mes su Hodžkinu siunčiam visiems linkėjimus iš Kauno klinikų ir norim, kad visiems jums būtų graži, saulėta ir daug gerų emocijų kupina diena“, – atvirai dalijosi I.Burlinskaitė-Vaisieta.
Moters kova su liga – sunki ir reikalaujanti daug jėgų, tačiau Indrei stiprybės suteikia artimųjų parama. Apie palaikymą ji prabilo praėjusio penktadienio popietę.
„Labas visiems mano sekėjams, bendražygiams, kurie eina kartu su manimi šituo keliu. Tas kelias dar tik prasideda, dar manęs visko laukia. Vis bandau neišplėsti, bet norisi kalbėti plačiau ir iš visos širdies. Visų pirma, pastarąsias dienas galvojau apie tai, kaip man pasisekė, jog turiu tokį didelį palaikymą – tokią nuostabią šeimą, mamą, kuri pasirengusi padaryti dėl manęs viską ir visada. Tokį gerą vyrą, kuris šitoje situacijoje yra mano visiška atrama, paguoda – mes kartu ir paverkiam, ir pasidžiaugiam, kai yra gerų naujienų. Draugus, kurie mane išjaučia iš visos širdies ir, be jokio abejonės, man be galo pasisekė, kad turiu jus visus – tokią didelę palaikymo komandą.
Jūs man savo stiprybę, savo teigiamas emocijas, savo maldeles siunčiate kiekvieną dieną. Patikėkit, kiek man tai daug reiškia. Jeigu tik aš galėčiau visu šiuo palaikymu ir visais šiltais, motyvuojančiais žodžiais pasidalinti kartu su kitais, tokioje situacijoje atsidūrusiais žmonėmis, aš tikrai to norėčiau. Kiek pakalbu su gydytojais, tai, patikėkit manimi, kai kuriems to labai labai reikia ir labai labai trūksta“, – tikino moteris.
Indrė Burlinskaitė-Vaisieta itin jautriais žodžiais pasidalijo ir praėjusį ketvirtadienį.
„Visada buvau sau griežta – ne taip kojas sustačiau, ne tuos batelius užsidėjau.
Per mažai gera, per mažai graži.
Po kiekvieno viešo pasirodymo sakydavau:
„Indre, galėjai geriau.“
Tą dieną, kai sužinojau, kad sergu vėžiu, pro akis prabėgo visas gyvenimas. Absoliučiai viskas, kas iki tol rodėsi reikšminga, įgavo kitą arba visai neteko prasmės.
Ugnis, kuria degiau, staiga prigeso. Ir aš sustojau.
„Besotė“, – sau pasakiau.
Iš tiesų, šiandieną man didžiausia šventė – kasryt nubusti mylimo vyro glėby. Ir svajoti, kad kažkuriai saulei pakilus aš ir vėl būsiu sveika“, – rašė Indrė Burlinskaitė ir pasidalijo nuotrauka.
„Branginkite akimirkas, artimus ir save“, – pridūrė ji.
Žmonės.lt primena, kad apie diagnozuotą kraujo vėžį Indrė Burlinskaitė-Vaisieta intagrame prabilo praėjusią savaitę.
„Man yra diagnozuotas kraujo vėžys, piktybinis navikas tarpuplautyje, kuris yra net 8 centimetrų dydžio, jis išplitęs“, – prisipažino moteris.
Po poros dienų moteriai nustatyta ketvirta limfomos stadija. Vėliau Indrė papasakojo apie pirmuosius simptomus, kurie jai sukėlė nerimą.
„Prieš gerą pusmetį pastebėjau gana stiprius širdies dieglius, kurie pasikartodavo kartą per mėnesį, o paskutiniu metu atsirado kosulys. Iš pradžių lengvas, paskui jis vis stiprėjo, prasidėjo kosulio priepuoliai, kurie užsitęsdavo ir iki dešimt, ir iki penkiolikos minučių. Tas kosulys buvo labai varginantis, jausdavausi nusilpusi, o po tokių priepuolių jausdavausi visai be jėgų. Ir, sekantis dalykas, prasidėjo dusulys, tai kalbant, tiesiog bendraujant po minutės laiko pradėdavau dusti, palipdavau laiptais, pradėdavau dusti. Atsirado bendras silpnumas, visiškas nuotaikos nebuvimas, nieko nenorėjau daryti, niekur eiti, o kur eidavau, tai visur tik sukandusi dantis“, – pasakojo ji.
Indrė pridūrė, kad tuomet ne kartą vyko į polikliniką atlikti kraujo tyrimų. Vis dėlto šie ligos nerodė. „Bendras kraujo tyrimas, kurį pastaruosius metus dariausi ne kartą, nepadėjo atpažinti ligos. Net ir kraujo tyrimas gali neparodyti, kad tu sergi šia sunkia liga“, – kalbėjo Indrė.
