Tada, baigiantis rudeniui, du išsiskyrę žmonės nesitikėjo iš gyvenimo nieko ir tiesiog leido kasdienybei tekėti sava vaga: darbai, vaikai ir nuolatinės mintys – o kas toliau? „Tie metai kartu buvo tiesiog fantastiški, nes jaučiame pagarbą, daug kalbamės, mokame įsiklausyti“, – tikina Vidas.
Indrė prisimena, kad buvo kertinio lūžio etapas, kai jai teko mokytis gyventi iš naujo, nes prieš tai metai iki jųdviejų draugystės prabėgo lyg miglotas sapnas. Išmoko džiaugtis smulkmenomis ir vidinė pergalė, kad gali, suteikė didžiulį pasitikėjimą savimi. O juk buvo pratusi girdėti, kad yra netalentinga, negabi...
Vidas neslepia, kad iš Indrės išmoko šeimyniškumo ir nebevėluoti... „Indrė kaip koks paukščiukas suka savo lizdelį, o aš, to nepatyręs, nedrąsiai pagalvodavau – gal ir visai faina?.. Aš – labiau meno žmogus, su praktinėmis užduotimis man kartais sunkiau susidoroti, bet mums abiem reikia iššūkių ir, įveikę vieną, imamės kito.“
Ar nebaugino buitis penkiese? „Pamenu, Indrės vaikai tiesiai šviesiai pasakė, kad jiems baisu, jog atsiradęs namuose iš jų pavogsiu mamos laiką. Paaiškinau, kad nesu laiko vagis, o mama jiems dėmesio skirs tiek, kiek reikės. Esu draugas, kuris visada padės, bet nesikiš į jų gyvenimus, jeigu jie to nenorės.“
Indrė ir Vidas – dar vienas įrodymas, kad ir po skaudžių skyrybų, kai jau atrodo, jog daugiau niekada niekada širdis nebebus pasiruošusi meilei, atsitiesti galima. Ir su kaupu.
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“:
