Kai rugsėjį tarologas Leopoldas Malinauskas metė kortas ir dėstė, kas laukia šokių projektų dalyvių, su tavimi susijusios prognozės skambėjo gana dviprasmiškai: „Eina šokti, nes nori renesanso, atgimimo šeimoje...“
Mintis – galingas ginklas. Ji pritraukia viską, apie ką galvoji. Jeigu galvosi apie tai, ko nenori, tą ir gausi. Galvosi apie tai, ko nori, tą ir turėsi. Matyt, dabar toks laikas, kai aš pritraukiau daug norimų dalykų. Tarp jų – ir atgimimas, veiksmas... Tačiau neskirstau savo gyvenimo į tenkančio šeimai ir darbui. Pavyzdžiui, dabar mokausi indiškų šokių ir net grįžusi namo vis kartoju sudėtingus judesius.
Visokių kalbų apie jūsų su Eduardo santykius sklinda...
Oi, tų kalbų visada buvo. Tegu.
Tu – švyti, sukiesi darbuose ir esi dėmesio centre. O gyvenimo draugo šalia tavęs nematyti.
Visada taip buvo. Niekas staiga nepasikeitė.
Eduardo – tango mokytojas. Bet nė karto nemačiau jo, šeštadieniais stebinčio mylimos moters pasirodymą, nemačiau nešančio gėles po šokio...
Jis tikrai nė karto nėra buvęs studijoje. Kodėl? Nežinau. Paklauskite jo.
Negi po pasirodymo nesinori gėlių iš mylimojo rankų?
Oi, ne. Mes ne tokia pora.
O jūs apskritai dar pora?
(Kvatoja.) Mes gyvename kartu. Ar tinka toks atsakymas? Negi būtina visur kartu tampytis, kad tai įrodytum?
Bent grįžusi namo sulauki komentarų?
Kaip kada. Kartais jis žiūri projektą per televizorių, kartais – ne.
Kai man bus kokie aštuoniasdešimt penkeri ir lauksiu išėjimo, norėsiu galvoti, kiek daug nuostabių dalykų padariau ir kad nebeliko to, ką galėjau, bet neįgyvendinau.
Pamenu, kai dabartinis tavo šokių partneris Deividas Meškauskas šoko su Joana Bartaškiene, paskui – su Shorena, tuometė jo gyvenimo draugė Rūta Ščiogolevaitė patardavo, padėdavo. Būtų buvę visai normalu, jeigu ir šokį išmanantis Eduardo būtų jums padėjęs kurti pasirodymus.
Bet jis juk šoka tango, o čia – pramoginiai šokiai! Tai – kaip diena ir naktis. Nežinau, iš kur žmonės apskritai ištraukė, kad aš pamišusi dėl tango. Gyvenime nesu buvusi nė vienoje Eduardo pamokoje! Ir susipažinome mes visai ne per šokius. Nesuprantu, iš kur ta legenda atsirado. Šokių pamokos – jo erdvė. Nedalyvauju jose. Lygiai taip pat per mano repeticijas Eduardo nebūna teatre. Mūsų darbo sritys – skirtingos, bet tai mums nekelia jokių problemų, mes neanalizuojame, kodėl taip yra.
Kaip jauteisi, kai pasigirdo kalbų, kad išardei Rūtos ir Deivido šeimą?
Tokių kalbų net negirdėjau. Tiesiog buvo nuotraukų, kur mes stovime vienas šalia kito. Kai jau matėme, kad mūsų nebefotografuoja, net apsikabinome! Tik kažkodėl šitų nuotraukų nėra.
Ech, paparacas prastas pasitaikė...
Kai nėra ko gaudyti, tada reikia prirašyti, prikurti... Juk neypatinga intriga matyti tiesiog vieną šalia kito stovinčius du žmones...
Ir vis dėlto tavo vardas įpainiotas į ne itin malonius reikalus, esi aptariama ir komentuojama internete... Koks jausmas?
Joks. Aš neeikvoju nervų tokiems dalykams. Žinau, kaip yra. Mano artimieji žino. Kai jie atsivertę žurnalą sako: „Ar matei? Koks absurdas!“, žinau, kad viską supranta teisingai. Pažįsta mane ir neabejoja. Man tai – svarbiausia. O kitiems fantazuoti juk neuždrausi.
O kodėl kampais ir pakampėmis, lyg koks slaptas meilužis, tavęs pasveikinti vieną šeštadienį atėjo Vytautas Rumšas?
Jėzus Marija! Jis gi – mano brolis, geriausias draugas, kursiokas! Nieko juokingiau negalėjo būti, nei pripiršti man jį kaip meilužį (kvatoja)!
Na, kurso draugai irgi gali įsimylėti...
O Dieve, tada su visais jau turėčiau būti išsimylėjusi!
Tačiau tokių nuotraukų neatsiranda iš nieko...
Taip, Rumšas atsistojo šalia manęs. Arba Deividas stovi šalia. Įsivaizduokite, kiek daug vyrų šalia manęs galėtų stovėti! Jeigu sudėtume visas nuotraukas, kur šalia manęs stovi vyrai, būtų... fantastiškai daug nuotraukų su šalia manęs stovinčiais vyrais!
Yra moterų, šalia kurių atstojęs svetimas vyras nesukels jokios intrigos. Tavo atveju būtinai kils gandų ir klausimų, nes jūsų su Eduardo šeimyninė situacija neaiški...
Taip taip, sukurtas mitas: Gimenezas – išprotėjęs pavyduolis...
...o Ineta – blondinė viliokė.
Būtent. Ir dar pridurčiau: blondinė kvailelė, pasipūtėlė... Gal toks įvaizdis susiformavo dėl mano vaidmenų serialuose. Dažniausiai kuriu bjaurių, nesimpatiškų, valdingų moteriškių, tikrų aferisčių įvaizdį. Tokią mane įsivaizduoja ir gyvenime. O ką turėčiau daryti? Kaip įrodyti, kad aš kitokia?
Su psichologu gali būti labai atviras, bet ne su žurnalistais. Be to, patys savęs nepažįstame... Vieną mėnesį viskas atrodo vienaip, o kitą, žiūrėk, apsiverčia aukštyn kojomis.
Duoti atvirus interviu, atidaryti namų duris... O gal vis dėlto tau smagu palikti paslapčių?
Su psichologu gali būti labai atviras, bet ne su žurnalistais. Be to, patys savęs nepažįstame... Vieną mėnesį viskas atrodo vienaip, o kitą, žiūrėk, apsiverčia aukštyn kojomis. Tada žurnalistai tau kaišioja senus interviu, kur sakei vienaip ar kitaip... Bet juk gyvenimas toks: daugybė dalykų pasikeičia laikui bėgant.
Kokių turi nekintančių vertybių? Kas tau gyvenime svarbiausia?
Rasti prasmę. Prasmę visko, ką darau. Net indų plovimo. Man svarbu labai aiškiai suvokti, dėl ko tai darau, ir paversti malonumu, jeigu taip nėra. Svarbu įvardyti norą, siekiamybę ir ją įgyvendinti. Kai man bus kokie aštuoniasdešimt penkeri ir lauksiu išėjimo, norėsiu galvoti, kiek daug nuostabių dalykų padariau ir kad nebeliko to, ką galėjau, bet neįgyvendinau.
Kartą skrisdama lėktuvu pamaniau, kiek daug bendro jis turi su gyvenimu. Man saldžiausias momentas – kai lėktuvas pradeda kilti. Įsibėgėja, greitėja, atsiplėšia nuo žemės ir pakyla. Jeigu tą akimirką pilotas nors kiek suabejotų, lėktuvas nepakiltų. Lygiai taip pat su siekiais: jeigu ko nors labai nori, sieki, bet suabejoji, ar prasminga tai, ką darai, nebepasieksi. Turi išvystyti milžinišką pagreitį.
Turi kokių nors žemiškų siekių?
„Žinok, reikėtų mums kada nueiti į bažnyčią, – sako mano Upė. – Turiu svajonę ir noriu labai rimtai pasikalbėti su Dievu apie ją.“ Pasirodo, jos svajonė – gyventi kaime, turėti arklį ir šunį. Jaučiu, kad greitu laiku važiuosime gyventi į kaimą... Nes kažkas panašaus kirba ir mano galvoje.
Įsivaizduoji save, auginančią vištas?
Prižiūrėsiu, ravėsiu, auginsiu... Aš žiauriai noriu šiltnamio. Man nieko nėra geriau, nei rankas sukišti į žemę.
Aktorė pajuodusiomis nuo žemės rankomis vaidins teatre, filmuosis serialuose?
Kodėl gi ne? Gal dar geriau pavyktų suvaidinti bjaurius savo personažus...
Jaučiuosi lyg koks stringantis varikliukas, kuris stabdo sklandžiai įsibėgėjantį lėktuvą...
Tokios kalbos manęs nė kiek nestabdo.
Tarp tavo gyvenimo tikslų nėra noro ištekėti?
Oi, ne! Žiedą galiu bet kokia proga užsimauti.
Spėju, pastaruoju metu viena iš svajonių galėtų būti – gerai išsimiegoti... Kaip sugebi visus darbus ir veiklą sutalpinti į dvidešimt keturias valandas?
Teoriškai atrodo neįmanoma, bet praktiškai išeina. Nuo paryčių iki kokios pirmos ar antros valandos dienos filmuojuosi seriale ar laidoje „Dar pažiūrėsim“. Būdavo, kad rytas ir penktą prasidėdavo... Smagu: pamatai gamtą visai kitokią, be žmonių, mašinų... Tada bėgi į teatrą. O likęs laikas – šokiams repetuoti. Būna dienų, kai repetuoji ryte, o paskui dar vakare – po spektaklio. Užtrunki iki pirmos, antros valandos nakties.
Teatras, šokiai, televizija, serialas... Kam tau tiek reikia?
Todėl, kad tiek daug yra. Visi tie darbai atsirado labai natūraliai, nieko nėra atsitiktinio. Be teatro tikrai negalėčiau...
...televizija ir serialas – kad būtų iš ko valgyti. Turbūt galėtum be šokių. Nekilo minties „pasitempti“ koją ar dar kaip nors „susirgti“?
Ką reiškia „galėčiau be šokių“? Aš turiu kiekvieno savo darbo, veiksmo pateisinimą, kodėl tai darau. Visą laiką kirbėjo noras šokti.
Mano gyvenime nebuvo nei didelių traumų, nei ligų. Aš tiesiog svaigstu nuo gyvenimo skonio. Man tai be galo vertinga!
Šokiai man asocijuojasi su malonumu.
Žinoma, kitaip kokia prasmė būtų tai daryti...
...bet iki gilios nakties alintis repeticijose...
...o kitaip nieko nepavyks!
Tai kur čia malonumas?!
Tai ir yra malonumas! Kančia man būtų išeiti į sceną ir nežinoti, ką daryti. O koks skirtumas, kiek laiko ir jėgų tai kainuoja! Svarbu – geras rezultatas. Negaliu eiti miegoti, kol nebūnu tikra, kad padariau viską. Grįžusi po repeticijos dar iki trijų, keturių ryto sėdžiu prie kompiuterio, renku informaciją, kuri padėtų geriau sušokti, suvaidinti. Kol tikrai nusiraminu, kad šiandien padariau viską. Kad nebūtų jausmo: „Ai, patingėjau...“
Kaip tas posakis: jeigu mylėti, tai karalių, jei vogti, tai milijoną...
Gal aš labiau vadovaujuosi kita taisykle: gyvename čia laikinai. Nežinia, kiek laiko skirta, todėl turi imti iš gyvenimo ir padaryti viską...
Žmonės apie tokius dalykus paprastai susimąsto gerokai vyresniame amžiuje arba susirgę sunkiomis ligomis.
Todėl ir nugyvena savo gyvenimėlį nieko nemąstydami, puola į visokius pykčius, pavydus. Aš tokiems dalykams negaištu laiko. Vertinu kiekvieną akimirką, kiekvieną dieną. Ir kiekvieną darbą, kurio imuosi. Užjaučiu žmones, kurie dirba nuo aštuonių iki penkių vakaro ir kasryt atsibudę kankinasi: „Oi, ir vėl į darbą...“ Košmaras!
O tu kasryt pabundi su džiaugsmu?
Aišku! Kitaip net iš lovos nepajėgčiau pakilti. Sunkiausias veiksmas – nusikloti ir išlipti iš lovos. Bet argi tai sunku?! Visiškai ne! Vienas rankos judesys ir du – kojų. Viskas! Neklausiu savęs: tingiu – netingiu. Tai turi būti atlikta, ir taškas. „Ačiū už naują dieną! Pirmyn! Judam judam judam!“ – sakau sau mintyse. Ir tai padeda! Turi labai save mylėti, kad kasryt paskatintum, kad pasakytum sau: „Šaunuolė, kad atsibudai. Šaunuolė, kad išlipai iš lovos. Tikra šaunuolė, kad išsivalei dantis...“ O vakare atsigulusi į lovą aš padėkoju už gražią dieną, kuri įvyko. Kasdien reikia vertinti viską, ką turi, kiekvieną smulkmeną. Tada tau su kaupu grįžta ir energija, ir jėgos.
Mano gyvenime nebuvo nei didelių traumų, nei ligų. Aš tiesiog svaigstu nuo gyvenimo skonio. Man tai be galo vertinga! Tikrasis turtas! Kad pradėtum vertinti, nereikia, kad tau nutiktų kas nors blogo. Užtenka pažiūrėti, kas vyksta su aplinkiniais.
Ir dukrą nuo mažens mokau, kad daug paprasčiau žvelgtų į sudėtingas situacijas. Pavyzdžiui, labai užsimano manęs vakarais, o aš repetuoju arba teatre dirbu. Paskambina ir ašaroja. Bandau raminti, kad neverktų. Bet ne kartą ją mokiau: „Jeigu nori paverkti, verk. Išsiverk ir palengvės.“ Todėl kai pradedu raminti: „Neverk, juk nėra dėl ko,“ ji man paaiškina: „Bet aš noriu paverkti, mama...“
Arba toks dalykas: ant stalo – gražiausia staltiesė, o Upė neatsargiai išpila sultis. Susigūžia. „Na, ar verta dėl to išgyventi? Faktas jau įvyko: sultys išbėgo. Nieko nebepakeisi“, – aiškinu. Užuot rėkus ant vaiko, geriau tiesiog paimti skudurą ir išvalyti tas sultis, o paskui išskalbti staltiesę. Dabar ir kai man kas nors iškrinta iš rankų, sudūžta, Upė pribėga: „Mama, bet tai jau įvyko!“ Mes abi taupome nervus ir stengiamės gyventi pozityviai.