Mintis įkurti savo darželį Inetai gimė jau senokai. Link jos moteris žingsniavo lėtai, bet užtikrintai. Kaip sakoma, juk geriausiai mokaisi iš savo patirties, tad būtent su tokia idėja ji ir pradėjo naująją veiklą.
Dar gyvendama Vilniuje, susilaukusi dukros Barboros, I.Puzaraitė-Žvagulienė ją vedė į kelis miesto darželius. Tačiau juose ji vis rasdavo tam tikrų pliusų ir minusų. Tas ir privertė susimąstyti – kaip turėtų atrodyti svajonių vieta, į kurią kiekviena šeima norėtų leisti savo atžalą.
„Prieš kelerius metus Vilniuje jau net buvau nusižiūrėjusi patalpas, bet labai greitai jas išsinuomojo kiti, todėl šią mintį ir apleidau. Bet ji sugrįžo, kai tik įsikūrėme už miesto“, – 15min pasakojo Ineta.
Dar šių metų pavasarį Ineta ir Ąžuolas Žvaguliai su dviem savo atžalomis – trejų su puse Barbora ir pusantrų Bernardu – persikraustė į Vilniaus rajoną, link Kernavės. Iš miesto triukšmo jie pabėgo į visišką ramybės oazę – pro langus regi tik pušis, gamtą, negirdi jokių pašalinių garsų. Apie tokius namus, kuriuose vaikai turėtų daug vietos ir savo kiemą, kuriuose po darbų grįžę tėvai galėtų atsipūsti nuo miesto šurmulio, jie visada ir svajojo.
„Namas – 370-ies kvadratų, labai didelis, bet mes tokio visuomet norėjome. Žinokit, tikras svajonių namas! – šypsosi Ineta. – Nors čia yra 5 miegamieji, vis tik būna, kad vos vos visus svečius sutalpiname... Visgi mano beveik visa šeima gyvena Marijampolėje, Ąžuolo mama – Ispanijoje, tad, patikėkite manimi, kai jie visi atvyksta, ir vietos, atrodo, jau per mažai!“
Kadangi paprastai jie keturiese visos milžiniškos teritorijos neišnaudoja, Inetai greitai gimė mintis, kaip tas tuščias patalpas užpildyti – pagaliau moteris gavo progą atgaivinti savo seną svajonę. Ypač tada, kai pora susidūrė su problema – aplink nėra, kur vesti savo atžalų, dauguma darželių lenkiški, o lietuviški tiesiog lūžta nuo vaikų skaičiaus.
„Tada pagalvojau, kad turbūt dabar yra tinkamiausias metas pildyti mano seną svajonę – įkurti savo darželį“, – prisiminė ji.
Nuėjo kryžiaus kelius
Pradėjusi vystyti savo projektą, Ineta iš pradžių net nenutuokė, kas jos laukia. Pasak moters, teko labai daug išgyventi, susidūrimas su biurokratija kartais atrodydavo net absurdiškas. Tačiau nė akimirkai ji ryžto neprarado.
„Ne vienoje įstaigoje, kuri tikrino patalpas, kiemą, triukšmą, virtuvę ir visa kita, kas reikalinga gauti higienos pasui, kartais susidurdavau su dalykais, kurie tiesiog gaišindavo mano ir tų įstaigų darbuotojų laiką. Dažnai, logiškai mąstant, patikrinimų daryti net nereikėtų, tačiau formaliai jie vis tiek turi būti. Pavyzdžiui, patalpoje reikia išmatuoti triukšmo lygį. Suprantu, kad triukšmo lygis yra svarbus rodiklis įkuriant vaikų darželį miesto centre, daugiabutyje, tačiau koks triukšmas gali būti privačiame name? Vienkiemyje?
Atvykęs darbuotojas profesionaliai atliko savo darbą, pamatavo „triukšmą“, susimokėjau, visi reikalavimai atitiko normas... Kaip ir buvo galima tikėtis. Bet gal nereikėtų tiek dėmesio skirti formalumams, o taupyti laiką ir susikoncentruoti į svarbesnius dalykus. Toks vaizdas, jog Lietuvoje norėdamas pradėti savo verslą, iš pradžių turi paremti dar keliasdešimt įmonių, joms susimokėti už kokį nors išduotą aktą, o tada gal tau leis, o gal ir ne pradėti savo veiklą“, – svarstė ji.
Atrodo, jog Lietuvoje norėdamas pradėti verslą, iš pradžių turi paremti keliasdešimt įmonių, joms susimokėti už kokį aktą, ir tik tada gal leis pradėti savo veiklą
„Beje, turiu pavyzdį – draugė vedė savo mažylį į darželį, kuris turi higienos pasą, veikia su leidimu, viskas tvarkoje. Tačiau kad per visas puses „traukia“ šaltis, yra skersvėjis iš neaišku kur, kad vaikučiai suserga jau po dienos darželyje – nesvarbu. Svarbu, kad viskas sudėliota pagal nurodytas taisykles, taip, kaip numato įstatymai. Gal kiekvienu atveju reikėtų individualiau žiūrėti į situacijas, nežinau. Ačiū visiems darbuotojams, kurie man padėjo. Tai ir veterinarijos tarnybai, ir Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, kitiems, kurie tikrai su dideliu noru konsultavo bei padėjo išspręsti klausimus, kuriuos kartais net „Google“ tokių veiksmų neaprašo, kokių prašo atlikti valstybinės institucijos“, – juokdamasi pridūrė Ineta.
Ineta Puzaraitė-Žvagulienė Vilniaus savivaldybės taip pat prašė, kad kompensuotų bent dalį darželio mokesčio. Tačiau sulaukė neigiamo atsakymo. „Kai paklausiau, kaip elgtis tiems, kurių nepriima į valstybinius darželius, o privatiems – neturi lėšų, darbuotoja atsakė, kad vietų yra. Taip, yra, bet lenkiškame darželyje...“ – nusivylimo neslėpė ji.
Kaip pati juokauja, šiuos kryžiaus kelius Inetai pavyko nureiti per pusmetį. Ir nors tai atrodytų visai nedidelis laiko tarpas, moteris sako – patikėkite, veikti tikrai buvo ką, visą jos laisvą laiką užėmė vien mintys apie darželį.
„Jau daug praėjau – nuo tinkamų lempučių supirkimo iki žaislų žurnalo pildymo, santechnikos reikalų. Atrodo, smulkmenos, bet joms susidėjus, susidarė kalnas darbų...“ – prisipažino ji.
Ši jos mintis netgi įkvėpė ir kitas mamas imtis to paties. Ineta sako sulaukianti nemažai žinučių iš mamų, gyvenančių Šiaulių, Klaipėdos ir kituose rajonuose, klausiančių patarimų, nuo ko pradėti plėtoti nuosavo darželio idėją.
„Manęs daug kas klausia, ar apsimoka? Bet aš sakau – į darželį dabar žiūriu ne iš verslo pusės. Aš pati, kaip mama, suprantu, kaip yra sunku neturėti, kur palikti vaiko. Arba jei reikia važiuoti į darželį Vilniuje – tenka keltis 6 val. ryto, po darbų skubėti jų pasiimti... Man patogiau, kad darželis būtų vietoje, todėl ties ta linkme ir einu.
Norėčiau atsidaryti „Terliaus“ darželį ir Vilniuje. Tikiuosi, antrą kartą viską darant jau bus paprasčiau, o dabar mokausi. Juk svarbiausia visada bandyti, daug dirbti ir daryti tai, apie ką svajoji. Juk niekas per galvą neduos, kad ir nepavyks, bet jeigu pasiseks? Visada reikia mąstyti pozityviai“, – šypsodamasi sakė Ineta.
Manęs daug kas klausia, ar apsimoka? Bet į darželį aš žiūriu ne iš verslo pusės
Sunkiai randa specialistus
Kol kas Inetos namuose bus įrengta viena grupė dvylikai vaikų. Tačiau jei atsiras didesnis poreikis, milžiniškame name tikrai atsiras ir daugiau vietos.
„Su vyru juokiausi – kažin ar yra dar tokių išprotėjusių žmonių, kurie dirbtų Vilniuje ir norėtų gyventi taip toli nuo miesto. Bet matome, kad aplink mūsų rajonas plėtojasi, atsiranda daugiau šeimų su tokiu pat požiūriu kaip ir mes. Todėl manau, kad jei dabar ir nesurinksiu pilnos grupės, ateityje tam matau perspektyvą“, – vylėsi ji.
Tačiau grupei surasti vieną kvalifikuotą auklę Inetai tapo tikru iššūkiu – atranką darė kone tris mėnesius.
„Iš pradžių padaviau skelbimą, norėdama sužinoti, ar išvis čia reikalingas darželis. Per dieną man skambindavo po penkis žmones dėl darbo ir koks vienas dėl vaiko, – apie savo atliktą tyrimą pasakojo Ineta. – Nors norinčių dirbti daug, tačiau dauguma jų – nekvalifikuoti. Todėl rasti auklėtoją labai sunku. Rajone ar mieste – pedagogai dabar itin jautri tema. Ne man vienai sunku surasti šios srities specialistus.“
Didesnis dėmesys menams
Visgi ne veltui sakoma, kad mama dėl savo vaikų gali padaryti kone bet ką. Jau visai netrukus Žvagulių rytai atrodys taip – pabudę vaikai keliaus į darželio teritoriją, o Ineta su Ąžuolu sės į automobilį ir vyks į darbą Vilniuje.
„Jau dabar vaikus pratiname, kad kai tik ateina auklė, mes juos nuvedame į pirmą aukštą, o vakare, kai tėvai atvažiuoja, darželis užsidaro ir Barbora bei Bernardas grįžta į viršų leisti laiko su šeima“, – namų taisykles dėstė Ineta.
Kad jau visa Žvagulių šeima – itin muzikali, o ir pati Ineta su sese Irūna turi puikius balsus, ši sritis tikrai nebus pamiršta ir darželyje. Čia bus skiriamas ypatingas dėmesys menams.
„Dainavimo ir šokio būrelius pas mus ves tokie žmonės, kurie šiose srityse turi patirties. Pavyzdžiui, Irena Starošaitė propaguoja linijinius šokius, dalyvauja pasauliniuose čempionatuose, todėl ji sutiko atvažiuoti pamokyti mano darželio vaikus. Irūnai sakiau, kad kai ji pas mane atvažiuos, turės vesti dainavimo pamokėles, rengsime pasirodymus. Kur jau mano darželis bus menų“, – juokėsi Ineta.
Moteris taip pat mano, kad jos namo vieta taps šio darželio privalumu – tyras oras, jokio triukšmo, miško ramybė.
„Mes gyvename gamtos apsuptyje, prie Neries regioninio parko, todėl vaikai daug laiko praleis vaikščiodami gryname ore. Juk netrūksta darželių, kuriuose vaikai eina į bendras daugiabučių žaidimų aikšteles“, – svarstė ji.
Pasak Inetos, jai svarbiausia, kad čia atėję vaikai jaustųsi kaip namuose. „Noriu, kad visas dėmesys būtų skiriamas vaikams ir jų ugdymui. Juk tėvams praleisti visą dieną su vaiku, lipdyti, muzikuoti, piešti, eiti į lauką, retai pavyksta. Tam ir yra darželis“, – 15min kalbėjo Ineta Puzaraitė-Žvagulienė.
