Atsidavimas muzikai, kaip sako Inga, buvo vienas rizikingiausių sprendimų per jos dvidešimt septynerius metus trunkančią karjerą – šiuo žingsniu ji atsisakė televizijos sutarčių, stabilumo, saugumo.
„Tai padariau dėl kūrybinės laisvės, to skrydžio džiaugsmo, kurį kas kartą patiriu matydama su manimi dainuojančius žmones, – paaiškina Inga. – Rizikavau nudegti, bet praėjo kiek laiko ir pasidarė labai gera. Tik neparašykite, kad palikau „komforto zoną“ ar „tapau savimi“ (juokiasi). Kaip sakė Faina Ranevskaja, „buvimas savimi – dažnai vaizdelis nekoks. Su savimi reikia dirbti“. Žmogus yra tai, ką jis daro. Negali gyventi jausdamas amžiną dvasinį diskomfortą. Tai naikina, o ne kuria.“
Ingai šiuo metu svarbiausia kurti. Ir ne tik muziką, bet ir stiprų ryšį – su vaikais, mylimuoju, gerbėjais. Ir reikšmingiausia kūrybos dalis – atvirumas.
„Stengiuosi nuolat kalbėtis, nebijau jų atsiprašyti, jei priskaldau malkų. Vaikai žino: jų mama – irgi žmogus, o ne visažinis robotas. Esu už pareigas ir taisykles. Pati taip užaugau. Šeimoje dalijomės buitimi, tik ji tais laikais buvo sudėtingesnė... – prisimena. – Laukiau, kol sūnus baigs mokyklą ir nebereikės būti kontroliere Atsimenu, juokais jam sakiau, kad vieną dieną mane pakvies į restoraną išgerti vyno ir pasakos apie savo meilės nuotykius. Tai pildosi. Kai jis išvažiavo studijuoti, bendraujame dažniau, atviriau ir kokybiškiau. Mano pačios santykiai su mama labai panašūs – kasdien plepame, liežuvaujame ir dalijamės išgyvenimais.“
Interviu ir fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“.