„Jeigu ne tas baisus periodas iš „k“ raidės, žinau, kad nebūčiau prisėdusi ir surinkusi į vieną vietą savo viso nerimo, jausmų, patirties“, – apie savo pirmąją poezijos knygą „Ir tai praeis“ konferencijoje kalbėjo Inga Jankauskaitė.
„Ir tai praeis“
Knygos pavadinimas, anot autorės, yra simbolinis, atspindintis ir šio laiko nuotaikas. Į jį atlikėja atkreipė dėmesį ir paaiškino, kodėl tai aktualu kiekvienam.
„Šitą frazę reikėtų pasikabinti virš lovos ir prisiminti visais periodais – tada, kada labai gera, ir tada, kada labai bloga. Reikėtų suprasti, kad viskas amžinai nesitęsia, kad tamsiausia valanda būna prieš aušrą. Nors tai banalios tiesos, bet jos iš tikrųjų yra labai praktiškos“, – sakė I.Jankauskaitė.
Tiems, kurie ieško „to“ recepto, kaip suderinti šeimą, veiklą, bet išlikti kūrybiškai ir gerame santykyje su savimi, atlikėja turiu liūdnų žinių – recepto nėra. Vis dėlto tos, kaip ji sako, banalios, bet sunkiai praktiškai įgyvendinamos tiesos, duris į kokybiškesnį gyvenimą gali tikrai pradaryti.
„Mano gyvenimas labai stipriai pasikeitė, kai visa savimi suvokiau, kad viena pati esu atsakinga už savo laimę, nelaimę, už bet ką, kas vyksta gyvenime. Kad nėra jokių stichiškų likimų, kurie tave už kažką baudžia ir tau vienai taip nesiseka – nieko panašaus. Tu viena atsakinga už savo pasirinkimus, už savo situaciją, kurioje esi šiandien.
Nors skamba baisiai, bet iš tikrųjų tai reiškia ir tai, kad taip pat gali situaciją bet kada pakeisti. Iš esmės turi tik dvi išeitis – arba priimti ją ir pasakyti, kad man gerai, arba keisti. Niekas nesikeis pagal tave – nei vaikai, nei vyras, nei draugė, nei darbdavys“, – teigė moteris.
Prie atsakomybės už save klausimo I.Jankauskaitė priėjo dalydamasi patirtimi ir pamąstymais. Ji teigė suprantanti, ką reiškia, kai rodosi, kad dangus griūva, užplūsta didžiulis nerimas. Tuo atveju moteris siūlė šį nerimą struktūrizuoti ir atsakyti į klausimus: o kas tie visi, kurie man trukdo?
„Nėra tų visų, niekas iš jų juk neateina po mūsų langais su puodais daužytis ir sakyti, kokie neteisingi mūsų pasirinkimai. „Visi“ yra mūsų galvose, todėl rūpestis gali kilti tik dėl tam tikrų konkrečių žmonių. Pavyzdžiui, kaip į tavo vieną arba kitą pasirinkimą reaguoja konkrečiai tavo vaikai, tėvai. Bet ir čia nėra absoliučios tiesos – su viskuo galima dirbti“, – sakė ji.
Netrukus I.Jankauskaitė kreipėsi į savo kartos žmones, tuos, kurie užaugo laikotarpiu, kai požiūris į emocinį gyvenimą ir traumas smarkiai skyrėsi nuo nūdienos.
„Siūlau negalvoti, kad psichologinė pagalba yra silpnumo požymis. Kapstytis savyje, rasti atsakymus tam, kad paleistum ir pagaliau jaustumeisi laisva, yra brandos ir suvoktos atsakomybės už savo gyvenimą požymis. Tai supratimas, kad pati esu atsakinga už savo gyvenimą ir turiu savo tvartą išsišluoti“, – pamiršti aukos vaidmenį skatino atlikėja.
Ingai absoliučios atsakomybės už save jausmas – vienas didžiausių atradimų gyvenime. Tokią žinią ji stengiasi perduoti ir savo vaikams.
„Viską gali pati, iš esmės gyvenime nėra taisyklių. Savo vaikams labai dažnai kartoju: viskas gyvenime galima – viskas. Net ir tas, kas negalima, yra galima. Bet pasekmės irgi yra jūsų. Negali pasirinkti kažko daryti ir tada atbėgus skųstis: mama, gelbėk. Pasirinkai – tai ir pasekmės yra tavo“, – konferencijoje „Moters vizija“ sakė atlikėja.
Menas – raktas į bendras patirtis
Paklausta, kaip išsiugdyti atsakomybės už save jauseną, I.Jankauskaitė pripažino nežinanti, ar tai įmanoma – matyt, visų pirma savyje šį jausmą reikia atrasti. Sudėtinga užduotimi tai gali tapti tiems, kurie susiduria su ribinėmis situacijomis, kai rodosi, kad jos unikalios, kyla vienišumo jausmas, klausimai: už ką man taip?
„Šiuo atveju patirdami kultūrą bendrąja prasme – meną, kiną, teatrą, knygas, muziką – mes turime galimybę patirti ir tai, kad savo situacijoje nesame vieni. Taip galime paleisti savo vidinį gyvulį, pasižiūrėti į problemą iš kito rakurso... Rakurso pakeitimas yra vienas svarbiausių dalykų sprendžiant kokį nors rebusą. Lygiai taip pat svarbus ir rakurso pakeitimas žiūrint į save“, – mintimis dalijosi moteris.
Dialogo su savimi procese, kaip teigė I.Jankauskaitė, baigtinio rezultato nėra – nuolatinis įvertinimas iš naujo čia yra būtinas: kas svarbu, o kas jau nebe:
„Prieš penkerius metus būčiau kalbėjusi kitaip. Šiandien vyresnysis sūnus jau gyvena savarankiškai ir man vėl atrodo kitaip – ir moters kelias, ir amžiaus pasikeitimas, noras ar nenoras jaunintis…“
Į laimę vedanti nuojauta
O kaip ši kelionė sekėsi pačiai Ingai? Kada ji suprato, kad eina tinkama linkme? Moters atsakymas čia gali pasirodyti netikėtas.
„Daugiausia gyvenime laimėjau tada, kai pradėjau priimti absoliučiai nepopuliarius sprendimus. Tada, kai man sakė: ką ta durnė daro?.. Ir šeimoje tokių diskusijų buvo, bet iš to aš laimėdavau daugiausia. Gal čia kokia raganiška prigimtis – žinojau, kad taip reikia man ir kad dėl to niekam neturiu aiškintis, nes aš taip noriu.
Mesti studijas tą akimirką nusprendus, kad labiausiai už viską noriu būti mama, paskui – nutraukti pelningiausią kontraktą, kuris galėjo būti šioje rinkoje... Mano patirtis parodė, kad tais momentais laimėjau daugiausiai – ir dvasiškai, ir finansiškai“, – atskleidė kūrėja.
Todėl motyvuodama moteris I.Jankauskaitė joms nusprendė nusiųsti porą žinučių. Viena jų – apie jau aptartą atsakomybę už savo veiksmus: „Mes visi visiems norime būti geri, bet tik ne sau. O iš tikrųjų niekas negali padaryti tavęs laimingos, tik tu pati. O nelaiminga – gali.“
Kalbos pabaigoje moteris taip pat kreipėsi į tas, kurios jaučia barjerus ir kompleksus. „Jeigu galiu jums nusiųsti kokią nors žinutę, visų pirma noriu apkabinti ir pasakyti: vieną kartą nustokite save ėsti, baikite save kritikuoti, negalvokite apie jokį rezultatą, kuris kada nors bus – galvokite tik apie šiandien. Veidrodžiai meluoja – visai ne ten grožio ieškote. Ir drąsiai! Nes nieko nėra labiau neskanaus negu gailėtis neišnaudotų galimybių. Tikrai tikrai“, – šypsojosi ji.
