„Moralės principų laikausi įsikibusi, – prisipažįsta prakalbusi apie santykius su artimu žmogumi. – Per daug gerai žinau, ko nenorėčiau prarasti...“
Nieko sau – dėl fotosesijos su tavimi reikia pradėti tartis vos ne prieš pusmetį, o tai vis neturi laiko: filmavimai, serialai, spektakliai... Tikra žvaigždė!
Pasiūlymų tikrai padaugėjo – kai kurių tenka atsisakyti, nes visko neaprėpčiau. Dabar tarp „elito“ madinga kukliai aimanuoti: „Ak, kokia aš žvaigždė? Tikrosios žvaigždės – danguje...“ ir panašiai. O man atrodo, kad tai visai tinkamas žodis apibūdinti žmogui, kuriam likimas nepašykštėjo sėkmės. Sėkmė ne mažiau svarbi už talentą: juk ant bangos atsiduria nebūtinai patys talentingiausi ir darbščiausi. Aš juk irgi į aktorinį įstojau toli gražu ne iš pirmo karto, o dabar, žiūrėk, esu visur kviečiama kaip didžiausia aktorė. Ir už tai ačiū likimui...
Ir Skaisgiriui turbūt ačiū?
Ir jam, aišku (juokiasi). Rolandas Skaisgirys man – „televizinė“ motina ir tėvynė: juk būtent jis pakvietė vaidinti seriale „Moterys meluoja geriau“. O jau tada vežimas pajudėjo... Dabar ekrane tenka boluoti gana dažnai. Tiesa, savo darbu televizijos laidose nesu šimtu procentų patenkinta: tai ne mano, ir tiek. Išvaizda dar nieko: sulieknėjau, be vargo telpu į ekraną, bet... Juokiuosi garsiai ir iš širdies, o tai ne visiems patinka. Esu „pliurpalynė“, bet eteryje, ypač tiesioginiame, man ne visada pavyksta sklandžiai sudėlioti mintis. Oi, pavydžiu tiems, kuriems kalbos dovana iš prigimties duota... Man to dar mokytis ir mokytis.
Puikus tas mano amžius: turiu tam tikrą statusą visuomenėje, esu drąsi, be kompleksų, netgi jaučiuosi gražesnė nei anksčiau. Neaimanuoju dėl mažos algos teatre: teatrą myliu be proto ir be išlygų, o pinigų uždirbti galima ir televizijoje...
O tu ir savikritiška, pasirodo.
Savikritiška. Užtat serialai, jaučiu, – mano sritis: ir patinka, ir sekasi. Įgaunu pasitikėjimo, kai girdžiu giriant: „Atrodo, tau net vaidinti nereikia...“ Ką kas besakytų, tai vis tiek aktorystė. Ir žvaigžde, ne paslaptis, tik ten tampi... Tokia nediduke, vietine (šypsosi). Taip, jausčiausi tikra žvaigždė, jei išėjus pro duris užtektų pamoti ranka – ir privažiuotų limuzinas, kuris nuvežtų į lėktuvą, o tas nuskraidintų į gražias salas...
Bet juk ir dabar gali sau leisti atostogas salose!
Na taip, nėra ko varyti Dievo į medį – tikrai galiu. Tik nėra kada – dirbti reikia!
Žiūrovai pastebi, kad pastaruoju metu išgražėjai...
Gražuole mane paverčia grimerės (juokiasi). Daug kas klausinėja, kaip sugebėjau išgražėti: nežinau, gal įsiteikti bando... O tai ką – anksčiau baisi buvau (juokiasi)? Galėčiau dabar girtis puikiais genais, bet tiek to, nemeluosiu: tiesiog atradau takelį į grožio saloną. Anksčiau užsiimdavau buitiaku: plaukus vonioje prieš veidrodį pasidažau, nagus apsikarpau... O paskui pamaniau: esu matoma, tai gal reikėtų imtis šiokios tokios atsakomybės? Atsidaviau į geras rankas, ir rezultatas – štai prašom. Ir mano kosmetika dabar brangesnė, drabužiai geresni... Viešpatie, gal tai reiškia, kad senstu?!
Bet juk šalia turi jauną vyrą – ko čia išsigąsti?
Oi!.. Tarp mano gerbėjų tokių jaunų berniukų pasitaiko, kad Aurimas (širdies draugas aktorius Aurimas Žvinys – red. past.), palyginti su jais, jau diedukas!.. Vakar teatro budėtojas pašnibždėjo: „Jau du kartus dviračiu buvo atvažiavęs kažkoks berniukas, klausinėjo, kur Inga.“ Pažįstu aš tą berniuką... Sykį ramiai sau kiūtau namie, įsisupusi į chalatą, girdžiu – bar bar bar į duris. Jei nesu pakvietusi svečių, duris atidarau tik dujininkui ir kaimynei – daugiau niekam. Prisėlinu prie durų akutės ir matau: stovi berniukas ir rankoje laiko balioną. Buvo mano gimtadienis... Jis tris valandas su tuo balionu laukė, bet durų taip ir neatidariau.
Nepaliko jis tau to baliono, pririšto prie durų rankenos?
Nepaliko... Gal balionėlis susprogo kaip kokiam Knysliukui (juokiasi)? Nesu atitrūkusi nuo realybės, metus skaičiuoti moku. Teatre jau nevaidinu paauglių princesių, nors vaidinti motinų, laimei, dar irgi nesiūlo. Puikus tas mano amžius: turiu tam tikrą statusą visuomenėje, esu drąsi, be kompleksų, netgi jaučiuosi gražesnė nei anksčiau. Neaimanuoju dėl mažos algos teatre: teatrą myliu be proto ir be išlygų, o pinigų uždirbti galima ir televizijoje... Labai džiaugiuosi neseniai gavusi gerą vaidmenį, tinkamą pagal metus ir patirtį. Iš Amerikos atvykusi režisierė Nataša Ogaj mūsų teatre stato spektaklį „Šešėlis“ – ten vaidinu dainininkę. Į vaidmenį pretendavo gal penkios aktorės: buvo malonu, kad režisierė, kuri manęs nepažįsta ir kuriai nesu jokia žvaigždė, vis dėlto pasirinko mane.
O dainuoti scenoje tau – jokia tragedija?
Jokia. Šiemet siūlė dalyvauti televizijos šokių projekte: atsisakiau, neturiu laiko, o tam reikia daug ruoštis – juk neisi šiaip sau pasistaipyti kaip karvė ant ledo... Jei jau eičiau į televizijos projektą – tai tik dainuoti.
Ar, apsikrovus darbais, lieka laiko namams?
Oi, namie viskas puiku! Kalbėti apie darbą mūsų namuose yra tabu: šią tvarką įvedė Aurimas. Jei tik pradedu apie vaidmenį svarstyti, jis nutraukia: „Žinai, miške mačiau stirną...“ Taigi namai man labiausiai asocijuojasi su maistu, seksu ir pramogomis (juokiasi). Štai dar vienas įrodymas, kad nesužvaigždėjau: namie sukuosi kaip bitė ritė, ruošiu valgį, šlavinėju, cackinu visas pakampes... Kai jau išsigąstu, kad labai manikiūrui pakenks, prašau Aurimo ką nors pagramdyti. Jau šešti metai kartu gyvename, ir mums didžiausias malonumas – ne apie aukštas materijas diskutuoti, o išgirsti komplimentą: „Kaip skaniai valgyti padarei!“ Arba: „Kaip su tavimi gera...“ Net pradėjome galvoti apie nuosavą namą. Aurimas, nors tikras vilnietis, yra ūkiškos, kaimietiškos prigimties. Mudu – lyg minusas ir pliusas, bet tai labai gerai – traukiame vienas kitą.
O „minusas“ iš jųdviejų – kuris?..
Gal aš? Nes jis toks „pliusas“, kad tik pavyzdį galima imti: neseniai gavo motociklininko teises, ruošiasi nardyti, svajoja išmokti pilotuoti lėktuvą. Iš pradžių reagavau motiniškai: „Jėzau, taigi užsimuši!“ O paskui pagalvojau: jei likimas lems, tai ir baloj nuskęs. Tad nuėjau ir nusipirkau odines kelnes (juokiasi). Ir nardyti su juo Plateliuose ketinu! Tik kažin, kaip seksis... Nors aš – iš pajūrio, plaukti taip ir neišmokau: vaikystėje užtekdavo nubėgti į krantinę, pamerkti užpakalį į vandenį ir – atgal. Kai sykį seriale mudviem su Edita Užaite reikėjo su suknelėmis kristi į baseiną, juokdamasi pūkštelėjau ir taip prigėriau chloruoto vandens, kad paskui dar ilgai spjaudžiausi... Bet nieko, išgyvenau.
Automobilį Vilniuje vairuoti jau įsidrąsinai?
Jau vairuoju! Aurimas atgaivino mano vairavimo įgūdžius, nusipirkau automobilį, taigi šeimoje jau turime du. Kai pirmą kartą pati važiavau į Vilnių, iš mašinos išlipau šlapia. O dabar įgudau: jei kiti vairuotojai neleidžia persirikiuoti – atsidarau langą, iškišu galvą ir imu maldauti mane įleisti: „Būkite geri, negi gaila?...“ Tada įleidžia iškart (juokiasi). Keliauju kaip sraigė su namu: bagažinėje telpa beveik visa spinta, ten galima rasti suknelių kokiam tik nori sezonui... Su aukštakulniais kasdien nevaikštau, bet bagažinėje jų turiu daug: maža kas.
Šalia savo vyro noriu jaustis mažesnė, silpnesnė. Nesiekiu jo paspausti po padu, paversti tik asmeniniu vairuotoju ar pasiuntinuku, paduodančiu man paltą. Darbe man patinka būti didelei, o namie – mažai, telpančiai vyrui į delną.
Smagiau vairuoti pačiai ar vis dėlto patikėti vairą mylimam vyrui?
Kai jaučiuosi pavargusi, labai patinka turėti „vairuotoją“: jei po spektaklio Šiauliuose tenka važiuoti į filmavimą Vilniuje, prašau Aurimo nuvežti. Bet pati irgi moku tuo pasimėgauti: vairuodama paleidžiu muziką, užsisvajoju, iš to dramatiškumo net apsiverkiu... Pasigailiu, kad nerūkau: juk atrodytų dar dramatiškiau! Tačiau tikrai neturiu kuo skųstis. Su mama pasidžiaugiame, kad visos trys seserys neprastos užaugome: didžioji dirba vyriausiąja virėja, vidurinei priklauso dvi parduotuvės, užuolaidų salonas. Ir aš štai baisia įžymybe tapau (juokiasi). Tėvams dėl mūsų – jokių rūpesčių, belieka savimi rūpintis. Paskambinu mamai: „Ką veiki?“ – „Einu turgelin.“ „Viena?“ – „Ne, ne viena, su savo meile.“ – „Kas ta tavo meilė?“ – „Kas, kas... Algimantas Norkus!“ Paprasti darbininkėliai tie mano tėvai, bet šaunuoliai.
Iš tavęs anūkų turbūt labai laukia?
Laukia... Meldžiasi. Buvo etapas, kai vaikų mums labai labai reikėjo: stengėmės, „dirbome tuo klausimu“, bet... Paskui pagalvojome, kad reikia liautis verstis per galvą ir palikti tai likimui. Nusiraminau ir tikiu, kad jis manęs neaplenks. Visai neseniai patyriau vieną įsimintiną įvykį: televizijos laidos „Tu gali“ užkulisiuose susitepiau suknelę, įbėgau į grimerinę nusiplauti ir veidrodyje susidūriau su grimo kėdėje sėdinčios moters akimis. Tai buvo telšiškė Regina: ji savęs nevadina ragana, bet sugeba nuspėti ateitį. „Jūs nėščia?“ – staiga paklausė ji. „Ne“, – mane nupurtė lengvas jaudulys. „Greitai būsite, – pasakė. – Matau baltapūkį kūdikį – dukrytę.“ Priėjau ir pabučiavau ją: „Kad jūsų žodžiai eitų Dievui į ausį...“
Vaikelis nesugriautų didelių tavo darbų?
Ne... Galvoju, gal dėl to likimas truputį ir keršija, kad anksčiau kračiausi net minties apie vaikus: ne ne ne, neduokdie pastoti, tik ne dabar, aš juk turiu tiek darbų! O dabar manau, kad norint viskas įmanoma: kažką galima suderinti, kažko atsisakyti. Su dabartine savo patirtimi ir išmintimi vaikui galiu duoti gerokai daugiau, nei būčiau davusi būdama aštuoniolikos. Kad tik būtų tas vaikelis...
O vestuvės? Bent retkarčiais pasikalbate apie jas?
O vestuvėms nėra laiko! Jei bus vaikelis, bus ramybė, gal... O kol jo nėra, susižvalgome ir nusprendžiame: geriau mes vasarą į kokią tolimą kelionę nuvažiuokime, negu tą balių giminei kelkime. Viskas mums su Aurimu klostosi tarsi savaime: manau, ir vestuvės kada nors savaime susiklostys.
Ar jautiesi užtikrinta dėl jo jausmų? Dabar tiek daug išdavysčių ir netikėtų skyrybų, kad ramiai planuoti ateitį su vyru atrodo kažkaip neatsargu... Gal žinai kokių paslapčių, kaip išvengti santykius ardančios rutinos?
Tikrai daug tų pavyzdžių aplinkui... Bac, ir nebėr šeimų. Jeigu man taip nutiktų, tikrai būtų labai skauda. Aurimas ne iš tų žmonių, kurie slapta už nugaros apgaudinėtų: jei jau pamiltų kitą moterį, sąžiningai susikrautų daiktus. Pasilakstymai, išėjimai ir sugrįžimai pabruktomis uodegomis – gal ir šiuolaikiška, bet aš to neatleisčiau. Ir pati to niekada nedaryčiau – ištikimybė man yra viskas. Tuo klausimu mūsų su Aurimu vertybės sutampa. Žmoguje turi būti kažkas daugiau nei gyvuliški principai... Esu labai pavydi: beprotiškai pavydžiu, kai jis su kuo nors bučiuojasi serialuose, nors ir pati tai darau! Suprantu, kad tai techninis darbas, bet – maža ką... Tačiau nėra taip, kad Aurimą ypač saugočiau. Ir skandalų su lėkščių daužymais nekeliu, jo serialų partnerėms akių draskyti neinu... Santykiai tarsi laipteliai, pereinantys iš vieno etapo į kitą, – visi tai žinome. Meilė vis tiek baigiasi, o tada iškyla klausimas: ką daryti toliau? Vieni skiriasi, o kitiems štai prasideda nardymai, motociklai, lėktuvai (šypsosi).
Ir dvidešimtmetės blondinės, labai tinkančios prie tų motociklų ir lėktuvų...
Bet juk ir aš – nepėsčia! Mėgstu pajuokauti: „O ką aš žinau, gal dar negimė tas, už kurio galiausiai ištekėsiu...“ Tas pokštas labai tinka, kai mudviejų su Aurimu ima kamantinėti apie amžiaus skirtumą. O ką? Jei jau dvylikamečiai aplink mane rėžia sparną, gal iš tiesų būsimas vyras – dar vystykluose? Juokas čia, aišku... O nesklandumų santykiuose nutinka ir bendraamžių poroms. Šiandien sakai „Aš tave myliu“, kitą dieną šast – ir nebekenti. Ne paslaptis, ilgai gyvenau su vienu vyru, dabar – su kitu. Ir kaskart tiki, kad myli, kad čia tas vienintelis, bet – skyrybos... Niekas nuo to neapsaugotas. Tačiau visus buvusius myliu, nė vienam nelaikau pykčio, prisimenu juos su didžiausia pagarba.
Rodos, tu – ta moteris, nuo kurios vyrai šiaip sau nebėga: miela, šeimyniška, namie nesidedanti didele žvaigžde ir nepaliekanti vyro savo šešėlyje...
Šalia savo vyro noriu jaustis mažesnė, silpnesnė. Nesiekiu jo paspausti po padu, paversti tik asmeniniu vairuotoju ar pasiuntinuku, paduodančiu man paltą. Darbe man patinka būti didelei, o namie – mažai, telpančiai vyrui į delną. Kur nors viešumoje aš – žvaigždė, o kai būname kartu, man visai nesunku nuplauti jam kojas ir išgerti tą vandenį – juk tai mano vyras, mano antroji pusė. Vertybės auga su amžiumi: tai, kuo mudu su Aurimu gyvename, būtų skaudu prarasti. Santuoka man atrodo svarbi, bet spaudas pase ir priesaikos – „Ak, mylėsiu amžinai, tu mano, aš tavo...“ – patys savaime nuo skyrybų neapsaugo. Tikroji vertybė – sugebėti tuos santykius išlaikyti. Kartais pakrizenu: „Aurimai, mes turbūt prisiruošime susituokti tik žiloje senatvėje. Kretėdami ištarsime „taip“, bučiuosimės – ir, neduokdie, mums susikabins dantų protezai...“ Nesu nusiteikusi prieš vestuves, bet ne vestuvės tikrasis grožis, o dviejų žmonių išlikimas kartu.
