Galbūt kai kam gali pasirodyti, kad Inga Stumbrienė į savo svorį kreipia per daug dėmesio, tačiau moteris pabrėžia – tą ji daro ne dėl skaičiukų, o dėl geros savijautos.
Sveikos gyvensenos kultūrą į jos gyvenimą dar paauglystėje įvedė mama. Taip, Inga pripažįsta, lengva nebuvo, juk teko atsisakyti tiek daug skanėstų... Tačiau galiausiai ji greitai pajuto nepaneigiamą naudą.
Lygiai taip pat dabar yra ir jos šeimoje – visi valgo sveikai ir sportuoja. Žinoma, nevengia ir retkarčiais nuklysti nuo kelio ir pasimėgauti ne tokiu sveiku maistu. Tačiau svarbiausia, kad galiausiai vėl grįžta į įprastas vėžes ir dėl to galiu džiaugtis ne tik sveiku, bet ir puikių formų kūnu.
„Gyveni ne tam, kad valgytum, valgai tam, kad gyventum“, – 15min sako Inga ir tikina, kad jai maistas nėra malonumas, greičiau tik priemonė tam, kad turėtų energijos. 177 cm ūgio moteris šiuo metu sveria tarp 54–55 kg.
– Inga, kiti sako, kad po 30-ies medžiagų apykaita jau nebe ta, ima greičiau ir lengviau augti svoris... Pasižiūrėjus į jus, to pasakyti neįmanoma. Kaip jums pavyksta išlaikyti tokias kūno linijas?
– Manau, kad pasiteisinimų neveiksnumui galima atrasti visą laiką. Bet jeigu aktyviai gyveni, sportuoji, valgai sveiką maistą ir jį derini, tai viskas išeina savaime (šypsosi).
– Ar visą gyvenimą jūsų figūra buvo tokia, dėl kurios nereikėjo sukti galvos?
– Visa tai prasidėjo paauglystėje, kai mama perskaitė labai daug knygų apie sveiką gyvenseną ir įvedė šią kultūrą į šeimą. Iš pradžių buvo gana sudėtinga, kai negalėjome valgyti kažkokių skanių patiekalų, kuriuos mėgdavome, juk vis tiek norėdavosi. Tačiau mama labai aiškiai argumentavo, supratome, kad gyvename ne tam, kad valgytumėme, valgome tam, kad gyventumėme. Galiausiai tai tapo savotišku įpročiu.
Dabar lygiai taip pat mano šeimoje vengiame traškučių, greito maisto. Labai mėgstame gamintis patys namuose. Dukros patiekalams net negalėčiau atrasti kažkokio restorano palyginimui.
Mes, kaip šeima, taip pat labai mėgstame aktyvų gyvenimo būdą – vis kur nors einam, važiuojam, net ir per atostogas nesėdime vienoje vietoje, stengiamės pajudėti, pasportuoti. Manau, kad tas taip pat daro įtaką kūno linijoms.
– Bet ar nesijautėte nuskriausta, kai jums dar būnant vaiku mama neleido valgyti skanumynų?
– Be abejo, buvo nelengva. Šeimoje mėgdavome visokius rūkytus patiekalus ir kitus nesveikus gardėsius... Bet mama griežtai viską pakeitė. Ragaujant sveiką maistą, kuris neturi tokio stipraus skonio, bet turi kur kas daugiau energinės vertės, galiausiai atėjo supratimas, kad nereikia dėti į savo organizmą kaip į šiukšlių dėžę bet ko. Mes maistą turime paversti energija, jis turi turėti tikslą. Žinoma, nekalbu apie valgymą restoranuose, ten eini su kitu tikslu.
– Tai kaip suprantu, jums maistas labiau yra tik priemonė gauti energijos, o ne malonumas?
– Nuo tada, kai mama įvedė namuose sveiką gyvenseną, praradau susižavėjimą maistu, jo skoniu. Nuo tada ėmiau valgyti tam, kad galėčiau toliau daryti savo darbus.
Nuo tada, kai mama įvedė namuose sveiką gyvenseną, praradau susižavėjimą maistu, jo skoniu
Žinau, kad yra daug žmonių, kurie labai mėgsta maisto kultūrą, praleidžia daug laiko virtuvėje, gamina, tada degustuoja. Taip, ir aš mėgstu skanų maistą, bet negyvenu dėl to. Mano gyvensena neapsiriboja virtuve ir degustacijomis.
Pavyzdžiui, lietuviški, bulviniai patiekalai yra labai skanūs, bet aš jų stengiuosi nevalgyti, nes po to jaučiuosi labai apsunkusi, organizmui sunku virškinti. Tiesiog atėjo supratimas – kam į organizmą dėti tai, po ko blogai jausiesi, kam po to alinti save vaistais, kai gali tiesiog jausdamas saiką jų primažinti ar išvis atsisakyti.
– Bet juk būna momentų, kai leidžiate pasilepinti kokiu uždraustu vaisiumi...
– Žinoma! Tikrai nesu ta mama, kuri griežtai sako, kad negalima traškučių, bulvyčių ar picos. Pas mus nėra uždrausti tokie dalykai. Leidžiu pasimėgauti, paskanauti, bet tiesiog mūsų namuose tokio maisto nerastumėte.
– Kaip atrodo jūsų dienos maistas?
– Pusryčiams dažniausiai būna patiekalai iš kiaušinių – tai gali būti omletas, kiaušininė arba tiesiog virti kiaušiniai, o prie jų – juoda duona ir daržovės. Taip pat gali būti košė, grūdėta varškė, varškės sūris. Žinoma, viską paskaniname – pavyzdžiui, uogiene.
Pietums renkamės kažką rimtesnio – mėsos arba žuvies patiekalą su salotomis. Vakarienė priklauso nuo to, kaip esame išalkę – valgome mėsą, žuvį arba tiesiog salotas.
Tiesa, žiemos metu norisi kažko šiltesnio, tai gaivias salotas keičia virtos, sotesnės daržovės.
– O kaip dėl sporto? Ar jis jus lydi visą gyvenimą taip pat?
– Man atrodo, kad maistas lemia didžiąją dalį figūros. Kitą dalį sudaro sportas nuo mažų dienų. Net nepradėjus eiti į mokyklą, mane mama vesdavo į tautinių šokių būrelį, kurį lankiau kokius 7 metus. Tai ištiesino, ištempė ir suformavo figūrą. Lygiai tą patį darau su savo vaikais – jie lanko šokius, aerobiką, kineziterapiją.
Su dukra kineziterapiją aš lankau kartu, čia stipriname viso kūno raumenis. Aš palaikau formą, o dukra ją tik formuoja.
– Bet juk kartais būna, kai leidžiate sau kiek atsilaisvinti diržus ir šiek tiek svorio priaugti?
– Būna, tikrai būna. Juk supranti, kad kiekvienas pyragėlis turi kainą, kad po jo teks daugiau jėgų įdėti į sportą. Nėra taip, kad aš sau kažką drausčiau vien todėl, kad priaugs papildomi gramai. Leidžiu ir vaikams pasimėgauti, leidžiu ir sau.
– O kas yra jūsų silpnybė?
– Be abejo, desertai.
– Kai kurie sako, kad kilogramų skaičius nesvarbu, svarbu, kaip jautiesi. O kaip jums atrodo?
– Man svarstyklės yra kiekvienos dienos ritualas. Aš ant jų lipu iš ryto ir vakare. Bet ne dėl to, kad bijočiau papildomo kilogramo, aš tiesiog noriu visą laiką pasitikrinti, su kokiu svoriu geriausiai jaučiuosi. Jei po kokios šventės ar atostogų priaugu svorio, tą matau ir žinau, kad reikės šiek tiek daugiau pasportuoti, padaryti daugiau kardio pratimų, kad sugrįžčiau į ritmą ir vėl gerai jausčiausi. Kitaip jaučiuosi apsunkusi.
Man svarstyklės yra kiekvienos dienos ritualas. Ant jų lipu iš ryto ir vakare
– Tai koks rezultatas svarstyklėse jus labiausiai džiugina?
– Man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi skaičių, kada jis jaučiasi geriausiai. Man geriau, kai turiu šiek tiek mažesnį svorį, nei turėtų būti pagal visus paskaičiavimus. Tada man ir kūno formos patinka, ir tas skaičius svarstyklėse. Tai yra tarp 54–55 kilogramų.
– Matant jūsų nuotraukas iš paplūdimio, ant kūno nėra jokios žymės, kad esate du kartus gimdžiusi. Kaip jums taip pavyko?
– Iš tikrųjų turėjau labai griežtą gydytoją, prižiūrėjusią mane nėštumo metu, kuri reguliavo mano svorį 100 gramų tikslumu. Aš labai dažnai pas ją vaikščiodavau. Pirmo nėštumo viduryje sau leidau visko paskanauti, nes įsivaizdavau, kad nėščia moteris gali daugiau valgyti, mažiau užsiimti aktyvia veikla. Tada mane gydytoja pakankamai stipriai išbarė – sakė, kad nors ir esu nėščia ir turiu valgyti už du, bet negaliu valgyti bet ko ir bet kiek. Ir nė su vienu vaiku nepriaugau daugiau nei reikėtų – tik po 12 kg ir 11 kg.
– Po nėštumo juk oda išsitampo... Kaip jums pavyko panaikinti visas žymes? Gal reikėjo ir gydytojų pagalbos?
– Aš gydytojų labai bijau, todėl stengiausi formas atgauti su sportu. Iš tikrųjų labai intensyviai sportavau tiek po pirmo, tiek po antro nėštumo. Bet tuo metu sporto neprisijaukinau – sportavau tik tol, kol susigrąžinau figūrą. Ir tik prieš metus, kai pamatė gydytojai, kad mano stuburas kiek pasisukęs, susidraugavau su kineziterapija. Tada pamaniau, jei šią problemą per kelias pamokas panaikinau, tai kodėl gi nesuformavus ir pilvo, ir užpakalio, ir kojų, ir rankoms daugiau jėgos nedavus. Man taip patiko, kad jau su dukra lankome visus metus.
– O kaip jūsų vaikai priima sveiką gyvenimo būdą? Ar jie supranta naudą, o gal visgi nenoriai sportuoja?
– Mes sugebame sporto ir ištvermės naudą jiems pateikti ne per tą prizmę, kad jie tiesiog privalo tai daryti, o tam, kad jie galėtų greitai bėgti, daug pakelti, kad galėtų kokią fizinę užduotį įvykdyti, kad futbolo aikštėje galėtų aplenkti savo priešininką... Mes laviruojam tokiais žemiškais dalykais, kad būtų lengva suprasti vaikui.
Mano sūnus Gabrielius yra labai sportiškas, kiekvieną dieną lanko futbolą. Jis taip pat pradėjo lankyti kineziterapijos pamokas, kurios yra reikalingos tam, kad sutvirtintų kojas. Jam iš pradžių buvo taip neįdomu, nes tai juk tiesiog pratimai, tempimai... Todėl kineziterapeutės paprašiau, kad jam paprasčiau paaiškintų: vienas pratimas yra reikalingas tam, kad jis kamuolį lengviau išlaikytų, kitas – kad jis galėtų geriau atsispirti ir bėgti, kitas – kad geriau sektųsi įmušti įvartį. Pateikus elementarius pavyzdžius, vaikas ima suprasti, kad jis privalo stengtis ne tam, kad kojos tiesiog būtų stiprios, o tam, kad futbolą sektųsi geriau žaisti. Jei nesugebėčiau įtikinti vaikų, būtų neaišku, kam jam to tada išvis reikia. O jei sugebu ir jie tą daro, vadinasi, yra naudos.
